Toks renginys buvo surengtas, nes pasitaikė išskirtinė proga, kai beveik visi 85 sezoną kuriantys režisieriai buvo LNDT. Režisieriai vienas kitam uždavinėjo klausimus apie būsimus spektaklius.
„Labai džiaugiuosi dirbdamas LNDT jau trečią kartą. Kurdami spektaklį „Quanta“ nusprendėme pasikapstyti kvantinės fizikos temoje. Man mokslas visada yra tik priemonė, padedanti suprasti, kas vyksta aplink mus. Beprotiška, kad visi esame užauginti Newtono mokslo rėmuose, kurie yra materialistiniai, bet norint apibūdinti procesus tarp žmonių geriausiai tinka kvantinė fizika.
Daugiau nei metus tyrinėjome šią temą. Bandėme daug kelių, vėl grįžome ir vėl tyrėme. Ir man smagu girdėti, kad žmonės mano kituose darbuose randa kvantinės fizikos ženklų. Anksčiau apie tai negalvojome, bet išties daug scenų jau buvo apie kvantinę fiziką, bet nenorėjome kartotis, todėl teko ieškoti kitų būdų. Tikiu, kad kūrėjas visą gyvenimą gali statyti visus spektaklius apie tą pačią temą. Tik vis atranda naujų perspektyvų, atsiveria nauji horizontai.
Man gražiausias dalykas yra atsitiktinumas. Kvantinė fizika visais lygiais įrodo, kad pasaulis yra valdomas atsitiktinumų. Deterministinis pasaulio suvokimas yra neįmanomas. Ir šis suvokimas gali mus padaryti arba nelaimingus arba įkvėpti laisvės ir tikėjimo, kad laisva valia egzistuoja“, – įsitikinęs režisierius iš Lenkijos Łukasz Twarkowski.
Režisieriaus iš Slovėnijos Jernejaus Lorenci jis klausė, kiek jo režisuojamas spektaklis „Svetimas“ nors statomas pagal Albert’o Camus romaną, yra įkvėptas filmo „Kryčio anatomija“ (angl. „Anatomy of the fall“).
„Labai nemėgstu kalbėti apie tai, ką kuriu. Kalbu per spektaklius ir režisūrą, bet pabandysiu atsakyti. Šis filmas buvo svarbus antrai spektaklio daliai. Kai per teismą valstybė įsiveržia į žmogaus intymumą, į jo privatų gyvenimą. Visgi man daug svarbesnis šiuo metu visuomenėje matomas radikalus nesaugumas ir jo simptomai. Mes visi bijome, esame vieniši, liūdni, depresuoti ir esame pikti. Kuo labiau jaučiamės nesaugūs, tuo labiau norime kažkam priklausyti, mums reikia radikalių idėjų. Viskas dabar yra arba juoda, arba balta. Nieko nėra „tarp“ ir visi turi nuomones apie viską, gali bet kada jas pareikšti. Kokią poziciją prisiimti šioje pasaulio beprotybėje? Bet aktorė Sandra Hüller šiame filme buvo nuostabi“, – sakė menininkas.
Jernejus klausimą uždavė spalio 24-26 d. premjerą „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ pristatysiančiai Eglei Švedkauskaitei. Jis klausė ar šiais pykčio, įniršio ir pikto teatro laikais visoje Europoje, gali būti kažkas kitokio scenoje.
„Aš savo kūryboje labai stengiuosi atsiriboti nuo radikalių pozicijų ir bėgu nuo ryškių pareiškimų. Nesiekiu priešpriešos, noriu pamatyti niuansus tarp žmonių. Šiuo spektakliu norėčiau įeiti į mikrokosmą vienos šeimos, kuri neteko tėvo. Jis nusižudė. Tiriame, kaip mama ir sūnus iš skausmo, kuris susikaupė per gedėjimo laikotarpį, nutolo vienas nuo kito.
Stand-up’o žanre yra pykčio. Ačiū kolegei, kuri atsiuntė man knygą „Kaip tapti stand-up komiku per savaitę“, ją perskaičiau ir ten sakoma, kad šis žanras remiasi dalykais, kurie erzina, kurie pykdo. Žmogus pasakoja apie tai ir dalinasi su kitais. Visgi šis žanras veda į juoką, tai žmones sujungiantis dalykas. Kai juokiamės, esame vienas kitam artimesni ir draugiškesni.
Šiuo spektakliu noriu tyrinėti, koks skausmas slepiasi pykstančio žmogaus sieloje ir koks yra susitaikymo su netektimi procesas“, – apie premjerą, kurioje vaidins Vitalija Mockevičiūtė ir Karolis Kasperavičius pasakojo režisierė Eglė Švedkauskaitė.
Kolegės Uršulės Bartoševičiūtės ji klausė, kodėl pasirinko Alice Birch pjesę, ar tai buvo emocinis, ar racionalus sprendimas.
„Geriausias variantas, kai širdies ir proto balsas suranda viduriuką. Su Alice medžiaga dirbau ir anksčiau, negalvojau, kad taip greitai grįšiu prie jos tekstų. Protu bandžiau ieškoti kitų kūrinių, bet širdis vis tempė prie „Savižudybės anatomijos“. Štai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre iš eilės bus dvi premjeros apie savižudybes ir kyla klausimas, ar tai sutapimas, ar mūsų kartos požiūris į šį reiškinį. Tai yra sutapimas ir, mano nuomone, tam tikras atsakas į karą Ukrainoje ir Gazoje. Teatras yra vėluojantis menas ir dabar prieina prie mirties ir gyvybės ribos klausimo. Kur ji prasideda ir kur ji baigiasi.
O grįžtant prie Alice Birch, tai man įdomiausia, kad ji yra moteriškojo egzistencializmo atstovė. Jos tekstai nagrinėja, kas vyksta su moterimi, kuri yra panardinta į buitį. Alice nesukurdama labai egzaltuotų situacijų, duoda galimybę kalbėti apie moters egzistencializmą. Ir apie savižudybę“, – sakė Uršulė Bartoševičiūtė, kurios premjera įvyks lapkričio 28-30 d. LNDT Naujojoje salėje.
2025 m. kovą bus Annos Smolar premjera „Paukščiai“. Naujajame lenkų režisierės Annos Smolar, LNDT pristačiusios spektaklį „Sulėtintai“, darbe bus nagrinėjamas manipuliacijos mechanizmas, ypač santykių su narcisistine asmenybe kontekste, o įkvėpimo semiamasi iš garsios Holivudo aktorės, Alfredo Hitchcocko filmų žvaigždės Tippi Hedren atsiminimų, išleistų 2016 m.
Annos Smolar pristatyme nebuvo, tad Uršulė Bartoševičiūtė savo klausimą uždavė Antanui Obcarskui, kuris 2025 m. balandį 85 sezoną užbaigs spektakliu Didžiojoje salėje „Fermentacija“. Atsakydamas į kolegės klausimą, ar šis spektaklis yra apie pradžią, režisierius sakė:
„Klausau dabar kalbančių kolegų ir jų spektaklių temos yra gan sunkios: apie mažiausias daleles, atomus, apie pyktį, iš gyvenimų dingusius žmones, tad galiu pasakyti, kad mūsų spektaklis bus komedija. Taip, tai spektaklis apie pradžią, taip, apie bakterijas, apie mus. Visgi tas komiškas kelias suprasti daugiau apie mūsų pasimetimą man yra pats artimiausias. O siužetas yra labai paprastas – Prancūzijoje yra tokia parduotuvė, kurioje rauginama iš esmės viskas. Yra toks Danilas, jis kartais dirba, kartais ne. Jis turi mokinių, stumia dieną po dienos, bet kartą ten gyvenančios bakterijos ima ir sukyla, paskelbia maištą ir pareikalauja lygių teisių. Danilas pasimetęs. Ką daryti? Sakyčiau, kad ši komedija apie maksimalią empatiją, apie tai, kiek galime būti empatiški bet kokiai gyvybės formai“, – pasakojo Antanas Obcarskas.
Režisierė ir viena iš LNDT meno vadovų Kamilė Gudmonaitė apibendrino visų kalbėjusių mintis: „Klausydami pasakojimų apie būsimus spektaklius, girdime bendrus vardiklius. Kai tiek daug teigiama apie pasaulį, mes renkamės nebeteigti. Šiandien renkamės paklausti, suprasti, pasigilinti. Ir šį sezoną kviečiame ateiti į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, kaip į patirtį, kaip į tam tikrą įvykį. Tikimės, kad galėsime patirti, pažinti pasaulį ir suprasti jį arba nesuprasti kartu. Daugiau apie premjeras galite paskaityti nemokamame LNDT sezono laikraštyje, kurį rasite teatre“.
