Rekonstrukcija apėmė ne tik Didžiąją salę
M. Budraitis atkreipė dėmesį, kad po Didžiosios salės atidarymo spektakliai bus rodomi gerus du mėnesius, o vasario mėnesį ji vėl bus uždaryta – tęsis rekonstrukcijos darbai. Nepilnai yra įrengti šviesos, garso įrengimai.
Keista telefono būdelė
Režisierė, viena LNDT Meno vadovų Kamilė Gudmonaitė, paklausta, kaip gimė sumanymas taksofono operai statyti, sakė, kad ją visada domino tai, ką darome su skausmu, kaip jį galime apmąstyti.
Režisierę įkvėpė Japonijoje nutikusi istorija. 2011-aisiais Otsuchi miestelyje po cunamio be žinios dingo apie du tūkstančiai žmonių. Vienas gyventojas dar prieš stichinę nelaimę prarado savo mylimą pusbrolį ir gedėdamas nusprendė savo žemėse ant kalvos pastatyti telefono būdelę, kurioje galėtų susisiekti su pusbroliu, išreikšti jausmus, o jo žodžiai būtų „išnešioti vėjo“.
„Apie šią istoriją pasakojo ir dokumentiniai filmai, tai įkvėpė sukurti tam tikrą teritoriją, kur gali žmonės išsikalbėti. Pakviečiau vilniečius paskambinti tiems, kam šiandien jau, deja, per vėlu... Jautri, vidinė informacija, tam tikra Vilniaus širdis, klausyti to – jautru, jausminga, atvira ir visiems suprantama, nes visi patiriame pabaigas. Visa opera – neišsiųstas meilės laiškas, ilgas skambutis, žvilgsnis į anapus, į ten, kur mes nežinome. Teritorijas, kurių nepažįstame – apie gyvybę ir paslaptį, apie tai, kas esame, kur einame, kaip paleisti, kaip gyventi toliau, kaip žiūrėti į gyvuosius... Daug esminių – mirties ir gyvybės klausimų. Tačiau į visa tai pažvelgsime ne tik graudžiai ir liūdnai, – įterpiama ir humoro, ir ironijos – nes toks yra mūsų gyvenimas“, – sakė K. Gudmonaitė.
Laukia mažas, jautrus stebuklas
Antanas Obcarskas, argumentuodamas, kodėl ši premjera atidaro Didžiąją salę po rekonstrukcijos, pažymėjo, kad tai yra magiška ir simboliška, jog šį įvykį nušvies būtent taksofono opera, – atidarytai salei tai taps savitu žiūrovų krikštu.
Eglė Švedkauskaitė informavo, kad pristačius premjerą bus rodomas režisieriaus Oskaro Koršunovo „Tartiufas“ (šiame spektaklyje pagrindinį vaidmenį atliks Rimantė Valiukaitė, pakeis Tomą Vaškevičiūtę), taip pat bus galima išvysti, anot E. Švedkauskaitės, vieną svarbiausių per dešimtmetį spektaklį „Lokis“, su kuriuo užaugo nauja karta. Į sceną taip pat sugrįžta „Išvarymas“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“. E. Švedkauskaitė pažymėjo, kad spektakliai Didžiojoje salėje bus rodomi iki vasario – po to užsidarys užbaigiamiesiems rekonstrukcijos darbams.
Tai suteikė didžiulės patirties
LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotoja Jurgita Skiotytė-Norvaišienė, kalbėdama apie bendradarbystės pradžią sakė, kad šis inicijuotas projektas yra puikus pavyzdys: „Esame atviri pasauliui, norėjome eiti į bendrystes su skirtingomis institucijomis. Tai suteikė didžiulės patirties.“
Taksofonas buvo pastatytas prie LNOBT, praėjus vos savaitei po Rusijos pradėto karo Ukrainoje. Žmonės buvo kviečiami čia palikti žinią tiems, kuriems nespėjo ar nedrįso išsakyti savo jausmų ar minčių. Per daugiau nei pusmetį taksofonas užfiksavo apie 4 tūkst. autentiškų istorijų, šie garso įrašai tapo operos libreto pagrindu.
Šią taksofono būdelę, iš kurios surinkti įrašai, kūrybinė komanda viename savo interviu yra palyginę su Vilniaus pasąmone – žmonės atėjo kalbėti apie tai, apie ką galbūt net bijodavo pagalvoti, todėl vien garso įrašų klausymas esą atveria įvairių balsų paletę.
Sudėtingas laikas paskatino veikti
Kompozitorius Dominykas Digimas atviravo, kad išklausydamas įrašytų pokalbių niekada nežinojęs, ko tikėtis.
„Tarkim, būdavo pusė minutės tylos, tik tada išgirsdavai žodžius. Tai sukaustydavo, ši atmosfera nugulė ir į partitūrą, norėjosi perteikti šią būseną, – kur skraido mintys ir atsiminimai, žadinantys skirtingas emocijas, kurias patiriame kasdien, bet ne visada apie tai kalbame, ne visada dalinamės. Pagrindinė užduotis – perteikti tai garsu. Muzika vaidina nemažą vaidmenį, bet norėjosi, kad visa partitūra būtų skirtingų emocinių tankių struktūra: ir ritualinės muzikos, ir rytų kultūroms būdingų sąskambių“, – trumpai savo uždavinius apibūdino kompozitorius.
LNOBT dirigentas Ričardas Šumila pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo alternatyvios operos laboratorijoje „Operos genomas“ gimusio spektaklio.
Suformuotas platus operos įvaizdis
Dokumentiniai įrašai, muzika, choras – visa tai sudaro šią įvairiausių formatų operą. Libretas remiasi garso įrašais, tačiau muzikinė medžiaga atliekama gyvai. Tai, kartu su scenoje atliekamais choro numeriais, anot kūrėjų, turbūt ir yra „operiškiausias“ taksofono operos elementas.
Kūrėjai yra minėję, kad „Dalykuose“ muzika padiktavo spektaklio tempą, dinamiką, dramaturgiją, ji lėtina ar greitina veiksmą, tačiau čia, anot jų, ne mažiau svarbūs ir teatriniai elementai, o choras šioje operoje tarsi veiksmo komentarorius – taksofono būdelėje įrašytų gyventojų pokalbiai suformavo didžiulį balsų chorą.
Viename pranešimų žiniasklaidai pažymima, kad nors „Dalykuose“ nėra vientiso naratyvo, keliaujama per įvairias temas, užtat muzika turi aiškią žinutę, turi, ką pasakyti. Balso formos spektaklyje įvairios: nuo skirtingų kalbančių balsų iki vokalo tipų: ir vaikiškas, ir pop muzikai artimas, ir klasikinis balsas, – skirtingo amžiaus.
Šiandien, kūrėjų vertinimu, yra suformuotas platus operos įvaizdis – operomis gali būti kūriniai, kuriuose net nedainuojama, tik muzikantai vaikšto dūmuose, ar groja treniruokliais, susiformavo skirtingi operos mėgėjų tipai. Operos koncepcijos plotis, – sužadina norą domėtis. O alternatyvos, tokios kaip „Operomanija“, suformavo dar kitą gerbėjų ratą, kaip ir „Saulės ir jūros“ sėkmė.
Spektaklyje pasirodys šokėjos Emilija Karosaitė ir Viktorija Zobielaitė, LNDT trupės aktoriai Vitalija Mockevičiūtė, Vytautas Rumšas, Diana Anevičiūtė, Jolanta Dapkūnaitė, Arūnas Vozbutas, brolį įkūnysiantis japonas Ryo Ishimoto ir LNOBT choro artistai, chormeisteris – Povilas Butkus bei LNOBT orkestro instrumentininkų ansamblis.