Žingsnis link rekonstrukcijos pabaigos
Žingsnis po žingsnio, Lietuvos nacionalinis dramos teatras vėl atsiveria visuomenei. Liepos mėnesį buvo atidengta teatro simboliu tapusi Stanislovo Kumzos skulptūra „Mūzų šventė“, šiandien, rugsėjo 2-ąją, teatro vadovas Martynas Budraitis žurnalistams, prieš pristatant naująjį sezoną, aprodė, kaip vyksta teatro rekonstrukcija ir kokios naujovės laukia žiūrovų.
Svarbiausia žinia šiuo metu – jau paruošta atidarymui Naujoji salė, talpinanti 350 žiūrovų. Pasikeitė ir kitos aplinkos erdvės: buvusios bilietų pardavimų kasos vietoje įkurdinta kavinė, vėliau planuojama atidaryti ir restoraną. Rūbinė buvo perkelta į rūsį, taip atlaisvinant jos anksčiau užimtą erdvę pirmame aukšte, taip pat įrengtas įėjimas į Mažąją salę iš Gedimino prospekto, tad, kai ji pradės veikti, nebereikės vaikščioti per aplinkui, pro Odminių gatvę, kaip būdavo iki šiol.
Kada bus atidaryta Didžioji salė, o kartu ir visiškai baigta teatro rekonstrukcija, M. Budraitis nedrįso prognozuoti – prisipažino, kad ir kalbėdamas apie Naujosios salės atidarymą buvo pernelyg optimistiškas, tad paskui vis tekdavo vėlinti paskelbtus atidarymo planus. Jei viskas klostysis gerai, galbūt tai įvyks jau 2022-ųjų rudenį, o kol kas tie spektakliai, kurių neįmanoma rodyti Naujojoje salėje, keliaus pas žiūrovus kitose erdvėse.
Jei pandemija nesutrukdys, laukia 6 premjeros
Naujajam sezonui LNDT ruošia 6 premjeras. Pirmoji, jau minėta – Grzegorzo Jarzynos premjera „Soliaris 4“ pagal Stanislawo Lemo romaną. Vėliau, spalio 9-10 dienomis teatre žiūrovų lauks vieno žinomiausių šiuolaikinių režisierių Jano Fabre spektaklis „Nakties rašytojas“, kuriame įspūdingą vaidmenį sukūrė Martynas Nedzinskas – jį jau buvo galima pamatyti Vilniuje. Lapkritį lauks kol kas tik išankstinėse peržiūrose kviestiniams svečiams parodytas Oskaro Koršunovo spektaklis „Miegantys“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę.
Po šių trijų grandų premjerų rudenį, pavasaris, kaip sakė LNDT meno vadybos skyriaus vadovė Kristina Savickienė, bus skirtas jaunesniems vardams. Tada laukiama Antano Obcarsko premjeros „Boksas“ pagal Lauryno Adomaičio pjesę, Lauros Kutkaitės spektaklio „Krumas“ pagal Hanocho Levino pjesę ir Eglės Švedkauskaitės spektaklio „Sieros magnolijos“ pagal estų dramaturgo Martino Alguso kūrinį.
Koršunovas: ne optimistiniais laikais mūsų vizijos optimistinės
Šių metų vasarį LNDT meno vadovu tapęs Oskaras Koršunovas šiuo metu vieši Barselonoje, kur Nacionaliniame Katalonijos teatre stato „Dėdę Vanią“. Virtualiai prisijungęs į pokalbį su žurnalistais jis pasidalino savo vizija apie teatro planus ir ateitį.
Prisimindamas, kad su LNDT įvairiomis formomis bendradarbiauja dar nuo 1989 metų ir jį gerai pažįsta, O. Koršunovas džiaugėsi, kad grįžta prie praktikos, kai teatro meno vadovu paskirtas režisierius.
„Nuo 1990 metų kažkaip režisieriai pas mus buvo išstumti iš meno vadovų pozicijų. Vadovavo visi – aktoriai, verslininkai, kompozitoriai, kritikai, bet tik ne režisieriai. Bet režisierius kaip meno vadovas yra įprasta praktika visame pasaulyje: nėra tokio žmogaus, kuris būtų taip suinteresuotas teatro gyvybingumu, jo gerove kaip režisierius, nes jis žiūri ne valdininkiškai. Teatras yra jo kūrybinis instrumentas – net egoistiškai žiūrėdamas į kūrybinius procesus, jis atlieka altruistinį veiksmą: jis suinteresuotas, kad visiems būtų gerai, nes tik tuo atveju jam bus gerai“, – kalbėjo jis.
„Aš atėjau į teatrą, kurio nereikia kažkaip ypatingai reformuoti, nes atėjus M. Budraičiui jis labai stipriai pasikeitė: visi suprantame, kad tai yra dabar svarbiausias Lietuvoje, galbūt visomis pozicijomis pirmaujantis teatras: daugiausiai dirbantis, didžiausias apimtis spektaklių darantis, galbūt daugiausiai eksperimentuojantis, teatras, kuris gauna daugiausiai „Kryžių“ (Auksinis scenos kryžius – red. pastaba), daugiausiai pristato jaunų režisierių. Taigi, aš negalvoju apie kažkokias labai dideles reformas, bet galvoju tęsti kažkuria prasme jau pradėtus darbus“, – sakė O. Koršunovas.
Kaip vieną iš spręstinų klausimų jis įvardino tai, kad galbūt LNDT buvo per daug pasidavęs eksperimentams ir truputį susismulkinęs: „Svarbu, kad teatre atsirastų dideli pastatymai, kokių laukia žiūrovas: jis laukia teatrinių išgyvenimų, tik teatre išgyvenamų. Viena iš mano misijų, kad atsirastų tokie spektakliai – galingi, demokratiški, skirti visoms grupėms, klasėms, įvairiems žmonėms, nes toks yra tikras teatras nuo Antikos ar Šekspyro laikų, tokį mes bandysime kurti“.
Visgi, visiškai atsisakyti eksperimentų jis sakė neketinantis, tik norintis ieškoti sąveikos, kai, pavyzdžiui, mažojoje salėje statytų jaunieji režisieriai arba norintys užsiimti eksperimentiniais darbais, o solidžiausi darbai būtų pristatomi didžiojoje salėje.
„Gali būti ir taip, kad iš mažosios kažkoks vykęs darbas gali persikelti į naująją, o iš naujosios į didžiąją. Tokie procesai galimi“, – kalbėjo O. Koršunovas, pabrėždamas, kad svarbiausia – sukurti tokią terpę, kurioje norėtų dirbti geriausi tiek Lietuvos, tiek užsienio režisieriai. O tuomet bus pasiektas ir kitas tikslas – kad LNDT būtų gerai matomas Europos teatrų žemėlapyje.
Laukia futuristinis sezonas
Kalbėdamas apie artėjantį naująjį teatro sezoną, O. Koršunovas teigė, kad jis neišvengiamai bus futuristinis.
„Mūsų dabartis yra tokia, kad mes esame kaip niekada susirūpinę ateitimi. Ateitis mums rūpi ne tik dėl Covido, kuris nežinome baigsis ar ne, bet kažkas iš esmės keičiasi visuomenėje, pasaulyje. Mes tai suprantame, panašiai kaip Čechovo laikais keitėsi pasaulis – būna tokie laikai, kai vyksta tektoniniai lūžiai, kai tradicija susiduria su modernybe. Čechovas irgi visada kalbėjo, kas bus po šimto metų, kam mes reikalingi ateičiai, kokia ta ateitis, kas laukia mūsų vaikų ir anūkų“, – kalbėjo O. Koršunovas, primindamas, kad futuristinėmis temomis kalbama tiek spektaklyje „Soliaris 4“, tiek „Miegantys“.
Ivaškevičius: teatras turi kelti aistras visomis prasmėmis
Šių metų pradžioje LNDT dramaturgu pradėjęs dirbti Marius Ivaškevičius sakė, kad jam tai yra penkerių metų nuotykis. „Nežinau, kur jis nuves, bet man kol kas labai įdomu“, – kalbėjo jis, sakydamas, kad teatras išgyvena istorinį etapą, kai atsinaujina ne tik fiziškai, bet ir pildosi nauju turiniu.
Pasak jo, dabar yra visos galimybės padaryti teatrą regiono lyderiu: „Mes visada sakėme, kad norime būti regiono lyderiais, bet niekada netapome – neaišku, apie kokį regioną kalbėjome. Bet jei kalbame apie Baltijos šalis, turime potencialą tapti pagrindine teatro tvirtove. Jau dabar matau, kaip į pagrindines mūsų premjeras veržiasi didžiųjų Rygos, Talino, Stokholmo, Varšuvos teatrų režisieriai, teatrų vadovai, klausia, kada premjera. Norisi tokio teatro, kuris būtų įdomus ne tik mums patiems, bet kuris skambėtų bent jau artimiausioje aplinkoje“.
M. Ivaškevičius pridūrė, kad tiems, kurie žino jo ir O. Koršunovo darbus, turbūt „nereikia tikėtis, kad tai bus gražiai sušukuotas teatras, kur žmonės ateis karšto šokolado išgerti ir suknelių pasirodyti“.
„Mano matymas, kad teatras turi būti tirštesnis už gyvenimą: provokuojantis, skandalingas, išeinantis už teatro sienų, kad būtų galima kalbėti apie jį ne tik teatro kontekste – keliantis aistras visomis prasmėmis“, – kalbėjo jis.