Sutartyje pažymima, kad Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Luvro muziejaus užmegztas ir stiprinamas kultūrinis bendradarbiavimas reikšis skatinant keitimąsi žiniomis muziejininkystės srityje ir įgyvendinant įvairius projektus, ypač šiais metais Prancūzijoje vyksiančio Lietuvos sezono proga.
„Lietuvos nacionalinį muziejų ir Luvro muziejų sieja panašios atsakomybės ir iššūkiai, todėl šis susitarimas brėžia ilgalaikio, abiem pusėms naudingo bendradarbiavimo perspektyvą“, – atsivėrusiomis galimybėmis džiaugiasi R. Kačkutė.
Abiejų muziejų bendradarbiavimas sustiprins iki šiol turėtas sąsajas, nes Lietuvos muziejininkystės ištakos glaudžiai susijusios su Luvru, pastebi Kazio Varnelio namų-muziejaus menotyrininkė Indrė Urbelytė: „Šiuolaikinės muzeologijos pradininkas Lietuvoje Paulius Galaunė 1923–1924 m. stažavosi pirmojoje muziejų studijoms pasaulyje skirtoje įstaigoje – prestižinėje Luvro mokykloje. Įgytas žinias jis pritaikė kurdamas Čiurlionio muziejų, plėtodamas profesionaliosios muzeologijos kultūrą.“
Pirmieji bendri projektai vyks šių metų spalio mėnesį.
Tarp pirmųjų planų – mokymai ir bendra diskusija
Spalio mėnesį Lietuvos nacionalinis muziejus organizuos Lietuvos nacionalinių ir valstybinių muziejų specialistų stažuotę Luvre. Jai Luvras parengs specialią programą, kurios metu pasidalins gerąja rinkinių kuravimo praktika, pristatys inovatyvius eksponatų apsaugos sprendimus.
Kitas bendras projektas – rudenį Luvro Dominique-Vivant Denon centre abiejų muziejų iniciatyva organizuojama visuomenei atvira apskritojo stalo diskusija apie Europos muziejų vaidmenį karo metu. Joje dalyvaus pranešėjai iš Lietuvos ir Prancūzijos, taip pat kolegos iš Ukrainos ir Lenkijos muziejų.
„Materialiojo paveldo objektai, privačios ir muziejų kolekcijos nuolat susiduria su iššūkiais, kurie peržengia valstybių sienas. Gamtos nelaimės, finansinės krizės, vagystės, karai ar klimato kaita lemia šių objektų ir kolekcijų ateitį. Šiandien, Rusijos karo Ukrainoje akivaizdoje muziejų grobstymas tampa vienu iš kertinių okupacijos ir kultūros naikinimo įrankių, o paveldo apsauga – svarbia pasipriešinimo ir tapatybės išsaugojimo forma. Šie procesai dar kartą išryškina tarptautinio muziejų solidarumo ir bendradarbiavimo svarbą krizių akivaizdoje. Pasibaigus karui, muziejų solidarumo reikšmė išryškės diskusijose dėl restitucijos, kuri yra vienas iš svarbiausių taikos atkūrimo uždavinių“, – apie būsimos diskusijos aktualumą kalba R. Kačkutė.
Tai tik pirmieji būsimo bendradarbiavimo planai, ateityje bus inicijuojama daugiau projektų, veiklų ir mokymų, apimančių įvairias muziejininkystės sritis. Pasirašyta sutartis galios trejus metus ir galės būti pratęsiama.