„Lietuvos spaudos fotografijos“ konkursas švenčia jubiliejų: šiandien vaizdų kaip prieš 20 metų net negalėtum užfiksuoti

Šiemet nacionalinis fotožurnalistikos konkursas „Lietuvos spaudos fotografija“ švenčia savo dvidešimtmetį. „Delfi” Lietuvos Žurnalistų Sąjungos (LŽS) Spaudos fotografų skyriaus pirmininkės Evgenios Levin pasiteiravo, kaip per šį laiką pakito spaudos fotografija, ko reikia norint pagauti vadinamąjį auksinį kadrą, apie išliekamąją reportažinės fotografijos vertę.

Šįmet VšĮ Lietuvos spaudos fotografų klubas, rengęs nacionalinį konkursą nuo 2002 metų, konkurso organizavimo įgaliojimus perdavė Lietuvos žurnalistų sąjungai ir jos „Spaudos fotografų“ skyriui bei Nacionalinei žurnalistų kūrėjų asociacijai.

E. Levin, perėmusi pareigas iš ilgamečio „Lietuvos spaudos fotografijos“ konkurso organizatoriaus Jono Staselio tikino, kad iš organizacinės pusės viskas vyks panašiai kaip ir kiekvienais metais.

„Suprantama, dėl karantino komisija nesirinks Vilniuje, dirbs nuotoliniu būdu, iš dalies džiaugiamės, tačiau kartu ir jaudinamės – nuotraukų peržiūrai bus skirtos ne dvi dienos, o visa savaitė. Bus galima skirti daugiau dėmesio. Bet, vėlgi – kuo daugiau yra laiko, tuo daugiau galimybių permąstymui. Kils grėsmė ieškoti dalykų, kurių galbūt nėra“, – apie artėjantį sunkių pasirinkimų metą kalbėjo E. Levin.

Nuotraukas konkursui galima teikti nuo sausio 21 d. iki vasario 16 d. Norintys susipažinti su konkurso taisyklėmis ir pateikti savo darbus – daugiau informacijos gali rasti ČIA.

Ieško šviežesnio, dar nematyto požiūrio į vykstančius įvykius

„Šiandien jau užsiregistravo virš 40 dalyvių. Kadangi dauguma registruojasi paskutinėmis dienomis, manau, tai tik trečdalis. Žinoma, viskas priklauso nuo pačių fotografų, nuo to kaip jie vertina savo šiųmečius darbus. Mes tik galime paraginti ir pakviesti“, – sakė pašnekovė.

Iš tiesų, visą pasaulį apimančios pandemijos ir karantino apsuptyje nėra lengva sužibėti. Paklausta, ar jau galima spręsti, į ką fokusavosi šalies fotografai šiais metais, E. Levin pastebėjo, kad dar nėra įkelta daug nuotraukų – vos virš dviejų šimtų kadrų, bet bendra tendencija matyti.

„Be abejo, daug kovido, žmonių su kaukėmis, kažkiek gamtos nuotraukų. Taip pat turime pakankamai stiprių kolegų, kurie fiksuoja Lietuvos kariuomenę, bendradarbiauja su Krašto apsaugos ministerija“, – vardijo E. Levin.

Ji vylėsi, kad kolegos fotografai konkurse dalyvaus aktyviai, nors laikas išskirtiniams kadrams ir nebuvo pats palankiausias: „Tikiu kad visi dirbusieji bus padarę įdomesnių, dėmesio vertų kadrų, nepagalvos, kad „ai, per tą kovidą šiemet nieko gero nepadariau“, ir visgi dalyvaus konkurse.“

E. Levin ragino drąsiai dalyvauti, ypač tuos, kas seniai dalyvavo ar ketino dalyvauti, bet vis nedrįso. „Jau kelerius metus iš eilės tarp nominantų būna dalyvaujančių pirmą kartą arba atsiuntusių vos porą nuotraukų – jos būna iškart nominuojamos. Vis dar ieškome šviežesnio, naujesnio, dar nematyto požiūrio į vykstančius įvykius, todėl norėtųsi, kad dalyvautų kuo daugiau įvairaus amžiaus fotografų, iš įvairių vietovių. Tai sudarytų daug pilnesnį paveikslą“, – kalbėjo ji.

Auksinis kadras – ne labiausiai vykęs, o geriausiai atspindintis tam tikrą įvykį

Vienas autorius konkursui nemokėdamas mokesčio gali pateikti daugiau kaip 50 pavienių nuotraukų. Kas turės didesnę galimybę geriau pasirodyti – ar nusiuntus vos vieną kadrą gali tapti nugalėtoju?

„Buvo tokių atvejų, kai nulėmė ir vienas kadras. Žiuri mato tik pavienes nuotraukas, be autorystės. Pavienės nuotraukos atrenkamos atskiromis temomis. Skirtingų kolegų nuotraukos susimaišo, pateikiamos chronologine tvarka. Net jei fotografijos iš to paties renginio – vis tiek kelių kolegų nuotraukos eina iš eilės. Komisija visada turi galimybę išrinkti ne konkretaus žmogaus labiausiai vykusį, o geriausiai tam tikrą įvykį atspindintį kadrą“, – aiškino LŽS Spaudos fotografų skyriaus pirmininkė.

Terminas „auksinis kadras“ fotografijoje dažnai asocijuojasi kaip siekiamybė arba svajonė. Lietuvos spaudos fotografijos konkurso nugalėtojų apdovanojimai irgi pavadinti „Auksiniais kadrais”.

Kas spaudos fotografiją paverčia auksiniu kadru, koks faktorius tai nulemia – dinamika, meniškumas ar tiesiog gebėjimas atsidurti „laiku ir vietoje“?

„Jei žinotume atsakymą į šį klausimą – turbūt mes visi juos darytume, – šypsodamasi sakė E. Levin. – Stengiamės išrinkti tokius kadrus, kurie savyje sutelkia ir kažkokį nestandartinį, įdomesnį požiūrį į dalykus, į reiškinius, objektus, buvimą laiku ir vietoje“, – aiškino E. Levin.

Pasak jos, kiekvienoje konkursinės temos kategorijoje kitokie vertinimo parametrai. Pavyzdžiui, tema „Gyvenimas“ – kiek buitiškesnė, skirta buities vaizdams parodyti.

„Tai yra kaip tik ta kategorija, kurioje galima atrasti netikėčiausius, meniškus, drąsius kadrus. Naujienų kategorijoje – reportažai iš einamųjų įvykių. Kultūrinė tematika – daug kadrų iš spektaklių, filmavimo aikštelių. Negalime vienodai vertinti su kultūros veikėjo portretu – fotografijos darytos skirtingomis sąlygomis. Komisija atsižvelgia į tai, kaip buvo padarytas kadras, atsižvelgdami į savo patirtį. Išsirenka tai, kas vertingiausia“, – į vertinimo sudėtingumą atkreipė dėmesį pašnekovė.

Išeitų, vieno žmogaus portretas gali nurungti teatro spektaklio scenos vyksmą fiksuojantį vaizdą. Pasak E. Levin, viskas priklauso nuo to, kaip fotografas sugebėjo įamžinti tam tikrą emociją, akimirką, svarbius kadro aspektus, netgi antraeilius: „Antro ar net trečio plano veikėjai sudaro tam tikrus papildomus kontekstus kadrui, galimybę kitaip formuoti to kadro naratyvą ne tik tiesiogiai. Kadrui tai gali suteikti papildomo gėrio. Žodžiais neapsakomi dalykai, tiesiog patraukia akį, pažiūri ir pamatai – tai labai geras kadras.“

Spaudos fotografijų konkurse apribotos darbų apdorojimo galimybės. Kaip sakė E. Levin, tai pakankamai griežti retušavimo nurodymai ir apribojimai. „Kartai kai kurie jų gali kažkiek riboti kūrybiškumą, kita vertus, tai spaudos fotografija – tiesa ir realybė daug svarbesni nei saviraiškos dalis, kuri atsiskleistų per retušavimą“, – pažymėjo ji.

Politkorektiškumas ir teisė į atvaizdą gali atrišti kūrybiškumą

E. Levin nuomone, per dvidešimtmetį spaudos fotografijoje daug dalykų po truputį keičiasi, bet mes jų paprasčiausiai nepastebime. „Vartant dešimties, penkiolikos ar dvidešimties metų senumo albumą pastebi, kad šiandien tokių vaizdų net negalėtum užfiksuoti. Paprastas pavyzdys: prieš penkiolika metų pilna nuotraukų su vaikais gatvėse. Dabar gi negalime fotografuoti vaikų be tėvų leidimo. Į kadrą nebepatenka ir vartojantys alkoholį. Jeigu atsidarytumėt šių dienų reportažą iš kokio nors parodos atidarymo, vargu ar pamatytumėte, kokį nors viešą asmenį su vyno taure rankoje. Jeigu pateks į kadrą – taurė bus paslėpta, kad viskas būtų politiškai korektiška“, – juokdamasi sakė ji.

Anksčiau, anot E. Levin, žmonės tiek aršiai nesaugojo savo asmeninių teisių į atvaizdą kaip tai daro dabar. „Fotografai turi mažiau teisių ir daugiau apribojimų, bet tai nebūtinai blogai – gali atrišti kūrybines galimybes. Visada yra būdų kaip išsisukti tam tikrose situacijose. Kaip padaryti kadrą, kuris būtų ir pagal visus parametrus legalus, ir tuo pačiu parodytų tai, ką reikia“, – su profesionalių fotografų šiandienine kasdienybe pažindino pašnekovė.

Panašūs nacionaliniai spaudos fotografijų konkursai, E. Levin įsitikinimu, turi ilgesnės perspektyvos tikslą. „Kiekvienais metais atspausdinamas konkurso metraštis su tų metų geriausiais kadrais. Iš laiko perspektyvos galime matyti, kaip keitėsi mūsų kultūra, požiūris – į politiką, sportą, kariuomenę. Ypač akivaizdus požiūrio į gamtosaugą pokytis – vyravusius gražius laukinės gamtos vaizdus konkurse keičia aplinkos apsaugos, užterštumo problematikos nagrinėjimas. Albumai yra tarsi veidrodis to, kas vyksta visuomenėje, žiniasklaidoje. Kas tuo metu yra svarbu“, – pažymėjo ji.