Tiesa, sąsajų su šiuo orkestru smuikininkas turėjo kur kas anksčiau. „Įdomus faktas, kad man dar būnant vaiku, tėvai nupirko pirmojo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisterio Aleksandro Batovo smičių. Tuo metu tai buvo turbūt geriausias smičius Lietuvoje, kokį tik buvo įmanoma gauti. Šis smičius su manimi apkeliavo pusę pasaulio ir grįžo į Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą. Dabar juo groja mano pavaduotoja Ieva Sipaitytė“, – pasakojimą apie savo kelią į Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą pradėjo K. Keller.
– Kristupai, prie Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro prisijungėte po 18 metų, praleistų užsienyje. Kaip Jūsų keliai atvedė iki šio kolektyvo?
– Nors tuo metu gyvenau ir dirbau Liublianoje, nebuvau nutraukęs ryšių su Lietuva – Vilniuje turėjau butą ir laisvu laiku dažnai čia atvykdavau. Lietuvoje buvo mano draugai, dalis šeimos, tad nebuvau socialiai nutolęs, vis atsirasdavo minčių apie grįžimą į Lietuvą. Mane traukė Vilnius, sakydavau, kad galbūt ateityje gyvenimas susidėlios taip, kad sugrįšiu.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, kaip ir visi kiti muzikos kolektyvai Lietuvoje, man buvo pažįstamas nuo vaikystės, nes kartu su tėvais nuolat lankydavausi koncertuose. Maestro G. Rinkevičių taip pat gerai žinojau kaip batutos meistrą, nes ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje ateidavau paklausyti jo diriguojamų orkestrų. Lietuvoje mane žinojo muzikantų bendruomenė, čia grodavau solinius koncertus, palaikydavau kontaktą su kolegomis. Pamenu, vieną vasarą, man atostogaujant Lietuvoje, paskambino maestro G. Rinkevičius ir sako: „Gal norėtumėte mums pagroti?“ Atsakiau, kad mielai, tik paprašiau šiek tiek laiko pasiruošti. Praėjo keletas savaičių, maestro surengė perklausą, surinko vertinimo komisiją, paklausė manęs ir pakvietė prisijungti prie kolektyvo.
– Gavus maestro G. Rinkevičiaus kvietimą, neliko abejonių?
– Man pasirodė, kad šiame kolektyve gali būti labai įdomu – žinojau maestro kūrybines ambicijas, jo darbštumą, atsidavimą muzikai. G. Mahlerio, A. Brucknerio, D. Šostakovičiaus simfonijų ciklų atlikimas yra išskirtinis to pavyzdys – daugiau tokių pavyzdžių Lietuvoje nežinau, užsienio kultūrinėje erdvėje tai taip pat labai reta. Parengti simfonijų ciklus labai sudėtinga ne tik dirigentui, bet ir orkestrui, nes tai – visai kito masto, kito kalibro programos. Tai yra dideliu atsidavimu ir darbu paremtos pastangos leisti klausytojams išgirsti tai, kas iš tikrųjų turi amžinąją vertę. Kartu parodo, kiek žmogus yra atsidavęs savo profesijai, kiek jis nusiteikęs įdėti darbo, savo gyvenimo, ne pataikauti publikai, o ją edukuoti – visa tai vertinu kaip ypatingą vadovo bruožą. Jeigu žiūrėčiau retrospektyviai, man nepasitaikė nei dienos, kad gailėčiausi, priėmęs sprendimą groti Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre. Manau, kad atsidūriau tinkamose vėžėse.
– Daug metų grojote užsienio simfoniniuose orkestruose. Kokius darbo specifikos skirtumus matote Lietuvoje ir svetur?
– Darbo specifika šiek tiek skiriasi kiekviename kolektyve. Mano nuomone, išskirtinis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro bruožas yra tai, kad maestro G. Rinkevičius praktiškai visada yra su orkestru. Kiek esu grojęs užsienio kolektyvuose, meno vadovo pareigas dažniausiai užima dirigentas, kuris po repeticijos skrenda diriguoti kitam orkestrui, o vakare jau užimtas trečio orkestro reikalais… Dabar dirigentai-meno vadovai su orkestru praleidžia labai mažai laiko ir ne daug kuo skiriasi nuo kviestinių dirigentų. Tačiau vadovavimas orkestrui – ne vien dirigavimas. Tai ir labai daug organizacinių dalykų, naujų kolektyvo narių paieška, gebėjimas pritraukti talentus, repertuaro, programų sudarymas, mecenavimo klausimai. Puiku, kad maestro G. Rinkevičius gali asmeniškai tuo rūpintis, nes šie dalykai yra labai svarbūs kolektyvo formavimui, jo darbo kokybės palaikymui.
Anksčiau Vakaruose būdavo tradicija, kad orkestro meno vadovas rūpindavosi kone visais orkestro gyvavimo klausimais – tokie buvo legendiniai Herbertas von Karajanas, Jevgenijus Mravinskis, Arturo Toscanini. Bet dabar dažnu atveju tai jau – praeitis. Dirigentų vadovavimas orkestrams tapo labiau fragmentiškas, dėl to orkestrai nukenčia.
Kita vertus, Vakaruose orkestrai turi didesnį finansavimą – taip yra dėl kitokio valstybės požiūrio į prioritetus ir kultūrą nei vis dar yra mūsų šalyje. Situacija gerėja, bet labai lėtai. Vakaruose visi puikiai supranta, kokią pridedamąją vertę tai generuoja visuomenei ir kaip greitai atsiperka.
Didesnio finansavimo tikrai reikia. Didesnis finansavimas reiškia geresnius instrumentus, didesnes algas, todėl ir galimybę pritraukti daugiau talentingų asmenybių. Lietuvoje mes, kaip orkestras, be jokios abejonės esame kultūros ambasadoriai tiek savo šalyje, tiek užsienyje. Tai yra labai aukšto lygio kolektyvas, kuriame dirba aukščiausios klasės muzikantai, tik tie muzikantai vis dar uždirba ne procentais, o kartais mažiau nei jų kolegos Vakaruose. Taip neturėtų būti, nes „gerovės valstybė“ nereiškia tik agrokultūros ir verslo „vienaragių“ sėkmės. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu vyksta Vilniaus kongresų rūmų rekonstrukcija, o mes keliaujame per skirtingas repeticijų ir koncertų sales su skirtinga akustika, kad nuolat trūksta finansavimo, tai, ką daro Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir koks yra jo darbo rezultatas, yra labai daug.
– O koks yra skirtumas tarp Vakarų ir Rytų orkestrų simfoninės muzikos atlikimo tradicijų?
Šiuo klausimu galvoju, kad mūsų orkestras yra perėmęs kai kurias gerąsias Rytų ir Vakarų orkestrų patirtis. Pavyzdžiui, pastebėjau, kad Vakarų orkestrai, tame tarpe ir tie, kuriuose grojau, D. Šostakovičiaus muziką priima per paviršutiniškos ironijos prizmę ir iki galo nesuvokia jos gilumo. Jie gali puikiai techniškai atlikti šią muziką, bet nėra tiesiogiai susidūrę su sovietiniu režimu, jo siaubu ir represijomis, todėl negali perduoti tos žinutės, kurią D. Šostakovičius norėjo deklaruoti. Jiems tai – svetima, o mes esame šios istorijos dalis. Iš kitos pusės, Rytų orkestrai stengiasi viską atlikti kuo garsiau ir ryškiau – tuomet nebelieka delikatumo. Todėl Rytų orkestrams sunku groti J. Haydną ar W. A. Mozartą – tokią muziką, kuri reikalauja subtilumo, gero skonio ir gerų instrumentų. Tam neužtenka tik gerai valdyti instrumentą – reikalinga ir vakarietiška muzikos atlikimo tradicija. Džiaugiuosi, kad tokia patirtimi galiu dalintis su kolegomis.
– Pakalbėkime apie Jūsų kūrybinį kelią. Dar mokydamasis paskutinėse M. K. Čiurlionio menų gimnazijos klasėse, kartą per savaitę važiuodavote studijuoti į Sankt Peterburgą. Pabaigęs mokslus išvykote studijuoti į menų akademiją JAV. Ją pabaigęs nusprendėte dar kartą keisti savo gyvenimą – įstojote į Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją pas legendinę pedagogę, smuikininkę prof. Zoriją Šikhmurzajevą. Kodėl nusprendėte palikti JAV ir padaryti tokį posūkį?
– 1999-aisiais išvykti studijuoti į JAV buvo didelis laimėjimas – tuo metu ten laukė visiškai kitos galimybės koncertuoti ir plėsti akiratį. Pabaigęs menų akademiją planavau toliau studijuoti – buvau absoliutus savo profesijos fanatikas, man labai patiko tai, ką dariau, buvo viskas įdomu. Todėl rinkausi ne patogumą – man rūpėjo visiškai kiti dalykai. Iš pradžių svarsčiau tęsti studijas Niujorke – ten įstoti buvo didelis prestižas, bet man pasirodė, kad tuo viskas ir pasibaigia. Man nereikėjo prestižinio diplomo. Mūsų profesijoje tu atsistoji ant scenos, pasiimi smuiką ir esi vertas tiek, kiek esi vertas šiandien. Todėl norėjau ne prestižo, o realių žinių ir patirties. Visada jaučiau trauką ir norą mokytis ten, iš kur kilusi geriausia pasaulinė smuiko mokykla – carinės rusų žydų mokyklos tradicijų. Tais laikais Maskvoje dar buvo gyva senųjų pedagogų karta, kuriuos vadinu paskutiniais mohikanais – Zorija Šikhmurzajeva, Maja Glezarova, Irina Bočkova, Eduardas Gračas, Viktorasa Pikaizenas… Tuo metu tai buvo turbūt geriausia pasaulyje smuiko mokykla, kurią buvo galima gauti profesine prasme. Tai buvo laikotarpis, kai Rusija dar turėjo šansą tapti normalia civilizuota šalimi, bet, deja, viskas pasisuko kita linkme. Žinoma, ir tuomet daugeliui buvo keista, kad iš Amerikos išvažiavau į Rusiją. Bet man rūpėjo kiti dalykai – rūpėjo smuiko mokykla, pedagogai, repertuaras. Aiškiai žinojau, kad po studijų Rusijoje neliksiu, bet tas etapas mano gyvenime buvo labai reikalingas.
– Kas Jūsų laukė, pabaigus studijas Maskvoje?
– Po studijų Maskvoje ruošiausi tarptautiniams smuikininkų konkursams. Vieną dieną man paskambino mano draugas, kolega, pasaulinio lygio smuikininkas Pavelas Bermanas ir sako: gal nori atvažiuoti į Italiją, galėsime kartu pasiruošti konkursams. Aišku, kur čia nenorėsi – važiuoti gyventi į Florenciją ir ruoštis kartu su P. Bermanu. Taip keliai nuvedė į nuostabiąją Italiją. Vėliau atsidūriau Parmos filharmonijos orkestre, kur grojau pas Loriną Maazelį. Bet galiausiai orkestras iširo (šiuo metu vėl atkurtas – aut. past.), nes tuo metu Toscanini šeima ir valdžia atsisakė jį mecenuoti. Galiausiai po metų, praleistų Italijoje, pasirašiau kontraktą su Liublianos simfoniniu orkestru ir čia dirbau 12 sezonų.
– Įspūdingas Jūsų muzikinis kelias. O kas Jūsų gyvenime yra šalia smuiko?
– Labai teisingai pasakėte: „šalia smuiko“, nes smuikas visada su manimi, net jeigu kalbame apie atostogas. Galiu negroti kelias dienas, bet negaliu negroti savaitę – tuomet žinau, kad reikės daug daugiau laiko, kad vėl galėčiau grįžti į formą. Todėl net su mano profesija nesusijusi veikla galiausiai vis tiek yra susijusi. Mėgstu sportuoti, bet ateinu į sporto salę ir pamatęs treniruoklį galvoju: jis man labiau padės ar pakenks? Aktyvus laisvalaikis lauke taip pat priverčia galvoti – tinklinio žaisti negaliu, paspirtuku važiuoti irgi sau nerekomenduoju. Tokia profesijos specifika. Be aktyvaus poilsio, kaip ir visi, mėgstu susitikti su draugais, kolegomis, pažiūrėti gerą filmą, paskaityti knygą ar nueiti į koncertą. Dažnai klausau įrašus. Ir nebūtinai tik klasikinės muzikos. Bliuzas prie taurės vyno, gaminant vakarienę bičiuliams irgi yra puiku. Beje, mano žmona dirba teatre, yra šokėja, tad į teatrą vaikštau dažniau nei bet kas kitas.