„Muzikinės mišios būna įvairios, bet J. S. Bacho Mišios h-moll – tikras vilties kūrinys. Pagaliau vėl jaučiamės gyvi, vėl galime groti, kurti ir augti“, – džiaugėsi maestro G. Rinkevičius, jau pradėjęs koncerto repeticijas su orkestru. Kritikų vertinimu, J. S. Bacho Mišios h-moll yra tarp didžiausių žmonijos paveldo šedevrų kartu su Michelangelo Siksto koplyčia ir Shakespeare‘o dramomis, o jį išgirsti gyvai – būtina patirtis kiekvieno žmogaus gyvenime. Birželio 14 d. J. S. Bacho Mišios h-moll skambės atliekamos Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro, diriguojamo G. Rinkevičiaus, kartu su Kauno valstybiniu choru (vad. Petras Bingelis) ir solistais Lina Dambrauskaite, Simona Liamo, Nora Petročenko, Edgaru Davidovičiumi ir Tadu Girininku.
Šį baroko epochos chorinės muzikos šedevrą J. S. Bachas pabaigė likus vos metams iki savo mirties. Kūrinys perteikia J. S. Bacho viso gyvenimo misiją – muzika išreikšti tikėjimą viename stulbinančiame, intelektą ir dvasią išaukštinančiame kūrinyje. Todėl gal net labiau už kūrinio mastą pribloškia muzikinis ir dvasinis Mišių vientisumas, ypač žinant, kad skirtingoms dalims sukurti J. S. Bachas naudojo skirtingas kompozicijos technikas. Plačiau apie J. S. Bacho Mišių reikšmę ir išskirtinumą kalbamės su maestro G. Rinkevičiumi.
Birželio 14 d. atliksite vieną iškiliausių pasaulio muzikos paveldo šedevrų – J. S. Bacho Mišias h-moll. Ar įmanoma apibūdinti, kuo šis kūrinys toks išskirtinis?
Kiekvienam dirigentui tas kūrinys, prie kurio jis dirba dabar, turbūt yra pats gražiausias. Bet aš manau, kad net žiūrint objektyviai iš žmonijos kultūrinių laimėjimų perspektyvos, J. S. Bacho Mišios užima pačią aukščiausią poziciją. Šio kūrinio kategorijos išeina už įprastų mūsų naudojamų sąvokų ribų. Jeigu kam nors per labai trumpą laiką reikėtų susipažinti su žmonijos muzikinės kultūros pasiekimais, sužinoti, ką žmonija sugebėjo sukurti per savo egzistavimo laiką, manau, jiems reikėtų paklausyti J. S. Bacho Mišių – pradžią arba kai kuriuos fragmentus, tokius kaip „Kyrie eleison“, keletą taktų iš pirmosios fugos, „Qui tollis“ arba „Et incarnatus“. Kalbėti apie šios muzikos genialumą yra labai sunku – bet ką, ką pasakyčiau, būtų per mažai. Tai yra kategorijos, kurios išeina už įprastų mūsų naudojamų sąvokų ribų, tokių kaip labai gera muzika ar geniali muzika. Aš sakyčiau, kad tai – kosminė muzika. Visiškai ne šio pasaulio muzika. Nors J. S. Bachas pats neišgirdo savo Mišių, ir tik praėjus šimtui metų po jo mirties F. Mendelssohnas atrado gaidas, šis kūrinys yra visos tolimesnės muzikos pagrindas. Kaip mums pavyks tai įrodyti publikai, dar nežinau. Bet mes stengsimės – tikiuosi, kad šią muziką bus įdomu išgirsti ir tiems, kurie dar nėra jos girdėję, ir tiems, kurie jau susipažinę su įvairiais atlikimais.
Šis kūrinys Lietuvoje atliekamas retai. Kuo sudėtinga barokinė stilistika?
Niekas nežino, kaip atlikti baroko muziką. Todėl kalbėti apie autentiškumą šiuo atveju yra labai sunku. Žinoma, yra muzikos istorijos tyrinėtojų, kurie specializuojasi baroko muzikoje, kaip yra ir archeologų, kurie iš surastų kaulų atkuria žmogaus portretą. Bet niekas iš tikrųjų nežino, kaip atrodė viena ar kita istorinė asmenybė, ir mes lygiai taip pat negalime paimti J. S. Bacho manuskripto ir nustatyti, kaip jį reikia groti. Manau, kad muzika tuo ir graži, kad ji yra intuityvus dalykas. Teorinės žinios visada reikalingos, bet kai jau kažką žinai, labai svarbi yra muzikinė intuicija ir stilistikos suvokimas. Joks teoretikas negali pasakyti, kaip atlikti J. S. Bacho muziką, nes tie, kurie gyvai nesusipažinę ir nepajutę, ką reiškia atlikti tą muziką, ką reiškia groti ar diriguoti, bus a priori neteisūs. Todėl, kad jie nesusidūrė gyvai. Muzikoje praktiškai nėra jokio objektyvumo. Objektyvi yra istorija. Objektyvus yra užrašas. Bet atlikimas yra subjektyvus.
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras J. S. Bacho Mišias h-moll atliks birželio 14 d. 20 val. VRM kieme (Šventaragio g. 2, Vilnius). Dirigentas Gintaras Rinkevičius. Bilietų galima įsigyti Vilniaus kongresų rūmų, „Tiketos“ ir „Teatrai.lt“ kasose.