Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejus atveria duris lankytojams: vargu, ar bus kitas toks

Trečiadienį, sausio 17 d. žiniasklaidai pristatytas nuo rytojaus pradedantis veikti naujas Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejus (LŽKTM), įsikūręs sostinės Pylimo gatvėje. Pabrėžiama, kad naujoji erdvė, neoficialiai jau šiandien praminta litvakų muziejumi, yra didžiausias Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus (VGŽIM) padalinys, kurį, žadama, jis pranoks eksponatų ir temų aprėptimi. O viršutiniame muziejaus aukšte – vieno žymiausių XX a. Lietuvos žydų dailininkų vilniečio Rafaelio Chvoleso muziejus.

Skirtas išskirtinai litvakams

VGŽIM direktorius Simonas Strelcovas pažymėjo, kad žydų kultūra, tradicijos nėra primirštos, tiesiog – nežinomos. O šis muziejus atversiąs visiškai naują puslapį Lietuvos muziejininkystės lauke, kadangi, visų pirma, jis skirtas išskirtinai litvakams.

„Antro tokio [muziejaus] šalyje nėra, vargu, ar bus kitas toks, o mes, savo istoriniame naratyve, (ypač jaunoji karta, kuri užaugo jau po 90-ųjų arba vėlyvajam sovietmetyje) brendome vis tik Holokausto šešėlyje. Žydų kultūra bet kuriame istorijos vadovėlyje pristatoma per tragediją, per Holokaustą. Užtat šis muziejus – pasakoja visiškai kitą istoriją. Pateikia tai, ko nėra vadovėliuose, – tai kultūra, tradicijos, religija, raštas, žaidimai, papročiai, žymūs žmonės, kuriais galime ir turime didžiuotis Lietuvoje ir už jos ribų. Muziejus – ne tik erdvė, kurioje atėję lankytojai kažką sužinos naujo, tikimės ir manome, kad čia bus daug vyksmo, daug įdomių pokalbių, diskusijų, peržiūrų, perklausų“, – apie įsiliejimą į bendrą kultūros erdvę kalbėjo S. Strelcovas.

Kad atmintis būtų susijusi ne tik su tragedija

LŽKTM l. e. p. vedėjas dr. Aivaras Poška, kalbėdamas apie muziejaus išskirtinumą sakė, kad jis aprėps svarbiausius kultūrinius / istorinius pjūvius.

„Iki šiol neturėjome [tokios erdvės], kuri reprezentuotų Lietuvos žydų istoriją. Kažkokios vienos detalės, kurią būtų galima pamatyti šioje ekspozicijoje, tikrai nenorėčiau išskirti. Manau, kad visi gyvenimo aspektai yra savaip nuostabūs. O būtent didžiąją dalį tų gyvenimo aspektų mes ir pristatysime šitame muziejuje“, – pastebėjo A. Poška.

Muziejaus bendra koncepcija, svarstė A. Poška, galbūt skiriasi nuo kitų tuo, kad dauguma dažnai kalba apie Holokaustą, apie liūdną Lietuvos žydų baigtį, didžiulius nuostolius, bet šioje erdvėje – norima pristatyti tai, kaip vyko gyvenimas, nežvelgiant vien iš liūdno taško.

„Kad atmintis būtų susijusi ne tik su tragedija, kad pagaliau įsisąmonintume, kad Lietuvos žydai įvairiais rakursais prisidėjo tiek prie Lietuvos valstybės raidos, tiek prie viso kultūrinio potencialo“, – sakė jis.

Šiek tiek giliau

Viena ekspozicijos kuratorių, istorikė Dovilė Čypaitė-Gilė atkreipė dėmesį, kad bus pristatomi įvairiausi kultūriniai judėjimai, kasdienybės aspektai, taip pat – ne mažiau svarbu – asmenybės, kurios kūrė ir šiandien kuria Lietuvos istoriją.

„Atsispiriame ne tk nuo istorinių asmenybių, bet ir kalbėsime apie šiandien visuomenėje veikiančius [kūrėjus]. Dar viena istorinių temų – kokią sąveiką / įtaką viena kitai darė kalbos – hebrajų, jidiš, esperanto ir lietuvių. <...> Kviesime lankytojus susipažinti ne tik su populiariais, visuomenėje žinomais aspektais, bet ir pamatyti šiek tiek giliau“, – pažindino su planais D. Čypaitė-Gilė.

R. Chvolesas – tai ir tam tikra simbolinė figūra

Samuelio Bako muziejaus vedėja, kuratorė Ieva Šadzevičienė pasakojo, kad kuriant naująjį muziejų teko ne vienerius metus bendrauti su R. Chvoleso sūnumis – Milijum ir Alexandre`u Chwolesais, kurie muziejui padovanojo garsaus dailininko kolekciją, palikimą.

S. Bako muziejuje buvo organizuotos ne viena paroda R. Chvoleso tema, gilinantis į jo kūrybą, gyvenimą. Išryškėjo linja – žydų emigracijos pokariu, tų, kurie nepritapo sovietiniu laikotarpiu.

R. Chvolesas buvo vienas pirmųjų, kuris pokario Vilniuje stengėsi fiksuoti tai, kas yra išlikę. Ne tik piešė iš natūros, vaikščiodamas su kilnojamu molbertu, bet ir fotografavo sugriautas sinagogas. Dailininkas Vilniuje gyveno pokario laikotarpiu, iki 1959-ųjų.

„Tai buvo stalinistiniai metai, kai visos pastangos atkurti žydų kultūrą buvo užgniaužtos, – netgi Didžioji sinagoga nugriauta, sulyginta su žeme... R. Chvolesas suprato, kad Vilniuje jo kūryba nepripažįstama, kad norint čia būti garsiu dailininku, turėti daugiau kūrybinės jėgos – reikėjo tapyti stalinistinius peizažus, naujas statybas, kur viskas gražu ir linksma, o jo širdis linko į sunaikintą žydų kultūrą“, – su dailininko gyvenimu ir kūryba pažindino I. Šadzevičienė.

Nebuvo priimtinas sovietinei dailės kritikai

R. Chvolesas žavėjosi prancūziškuoju ekspresionizmu, stiliumi, kuris nebuvo priimtinas sovietinei dailės kritikai. Tačiau buvo vienas paskutiniųjų, kuris pasitraukė į Vakarus, – iš pradžių į Varšuvą, kur buvo susibūrusi žydų inteligentijos grupelė, nemažai išeivių iš Vilniaus krašto.

„Turbūt būtų gyvenęs Varšuvoje visą savo gyvenimą, tačiau 1968-aisiais, kilus dar vienai atisemistinei bangai, teko trauktis. Kurgi daugiau, jei ne į menininkų meką – Paryžių. Kodėl nebuvo [plačiai] žinomas Lietuvoje? Jis kūrė už geležinės uždangos, grįžo į Lietuvą tik su nepriklausomybe. R. Chvoleso gyvenimas ir kūryba simbolizuoja būtent tuos žmones, tuos Lietuvos žydus, kurie neturėjo galimybės čia reikštis, kurti taip, kaip nori, nes buvo apribotos kūrybinės teisės ir laisvės, jie patraukė į Vakarus neturėdami kitos išeities. Tai ir tam tikra simbolinė figūra“, – pasakojo I. Šadzevičienė.

Skirtingų patyrimų erdvė

Architektų biuro „Processoffice“ vyriausiasis architektas Vytautas Biekša pripažino, – projektas vyko ilgai.

„Galbūt tai savotiškas pliusas, litvakų kultūra nebuvo plačiai pažįstama. Tapatinantis su buvusiu mokyklos pastatu, mokymųsi – stengėmės taip sukurti ekspoziciją, lyg ji būtų ne iki galo užpildyta. Žydų kultūra iš dalies sunaikinta, iš dalies – išplitusi pasaulyje. Norėtųsi, kad ilgainiui tas pastatas trauktų – eksponatus, pasakojimus, kad kiekvienas atėjęs lankytojas [išvystų] daug „kambarių“. Jie skirtingi, kai kurie referuoja į pastato praeitį, į žydų kultūros istorinę, religinę praeitį. Kai kurie – tiesiog saugykla, kur turėtų būti priimta vis daugiau eksponatų. Toks skirtingų patyrimų, skirtingų nuotaikų erdvė, kaip teatre, kine, muzikoje“, – aiškino mintį V. Biekša ir pridūrė tikintis, kad muziejus nėra tik pastatas, ekspozicija ir eksponatai, tai – labiau veikimo būdas, komunikavimas.

Pasakojimas, anot V. Biekšos, gali turėti visokių formų – kolaboracijų su šiuolaikiniu menu, kitais muziejais, eksponatais, kurie nėra tiesioginis litvakų paveldas, bet turi ryšį.

„Norėtųsi, kad tai vyktų, todėl numatėme – ekspozicijas galima keisti, perstumdyti. Dinamiška, kad būtų galima konsoliduoti kitus veiksmus, kurie aktualizuotų ilgainiui patį muziejų, kad jis būtų gyvas. Tikimės, kad kolektyvas galės tai išnaudoti, plėsti“, – sakė architektas.

Ne tik autentiški eksponatai

Kaip skelbiama pranešime žiniasklaidai, muziejuje didelis dėmesys bus skiriamas ir kitiems Lietuvoje gimusiems, gyvenusiems ar su ja susijusiems pasaulinio garso litvakams. Tarp jų – Nobelio premijos laureatai Aaronas Klugas ir Bernardas Lownas, menininkai Markas Antokolskis, Jacques`as Lipchitzas, Neemija Arbitblatas, Holivudo žvaigždės Ruth Roman, Alas Jolsonas, Laurence`as Harvey`us.

Keturių aukštų pastate įrengta 17 šiuolaikiško dizaino ekspozicijų (projekto autorius – architektų biuras „Processoffice“, vyriausiasis architektas V. Biekša). Lankytojams rodomi ne tik autentiški eksponatai, bet ir sudaryta galimybė interaktyviai įsitraukti į Lietuvos žydų istorijos pažinimą.

Pirmajame ekspozicijos aukšte atskleidžiami reikšmingi įvykiai ir reiškiniai, formavę Lietuvos žydų kultūrą, tapatybę ir kasdienį gyvenimą: pristatomas istorinis kontekstas, judaizmo religija, gyvenimas štetle, žydų kalbos ir kiti bendruomenės gyvenimą lėmę aspektai.

Antrasis ekspozicijos aukštas skirtas Lietuvos žydų kūrybai ir pasaulietinei kultūrai: literatūrai, muzikai, teatrui, dailei. Taip pat čia galima pasiklausyti Lietuvos žydų pasakojimų apie jų pačių ir jų šeimos narių santykį su gimtine ir apmąstyti, kokie veiksniai formavo Lietuvos žydų tapatybę.

Trečiajame ekspozicijos aukšte įsikūręs R. Chvoleso muziejus. Per vieno žmogaus gyvenimo istoriją atskleidžiami sudėtingi XX a. pirmos pusės įvykiai ir jų nulemti likimai.

Pastate veikė žydų gimnazija

Istorizmo architektūros pastatas (architektas Tadeuszas Maria Rostworowskis) buvo reikšmingas Vilniaus žydų gyvenimo centras. 1915 metais gydytojas Josifas Epšteinas įsteigė žydų gimnaziją dėstomąja hebrajų kalba, nuo 1916-ųjų mokyklai išnuomotos patalpos Pylimo g. 4.

Steigėjui mirus per šiltinės epidemiją, gimnazija pavadinta jo vardu. XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje gimnaziją pradėjo globoti organizacija „Tarbut“ (hebr. k. „kultūra“), mokykla pavadinta „Tarbut“.