Lina Beržanskytė Trembo stebisi: namuose, į kuriuos patenka mano paveikslai, vyksta stebuklingi dalykai

Sostinės Pylimo galerijoje personalinę tapybos parodą pristatanti Lina Beržanskytė Trembo tikino esanti kupina kūrybinių sumanymų, o visų įkvėpimų „kaltininkė“ – vasara. „Vasara – nuostabus metas. Norėjosi tai atspindėti ir savo kūryboje, perteikti džiaugsmingo, kvepiančio vasaros oro ir gaivos puokštę. Šioje parodoje eksponuojama daug kūrinių, pavadinimu „Žydėjimas“. Visų darbų į parodos erdvę sutalpinti nepavyko, pritapiau be galo daug – kiek tilpo tuose rėmuose, tiek išeksponavau. Studijoje liko dar apie dvidešimt darbų, skirtų vasarai. Nuostabiam laikotarpiui, kai atrodo, kad įsileidus į vidų šilumą ir šviesą, vien įkvėpus vėjo – viskas atsipalaiduoja, aprimsta viduje, o tu tiesiog gyveni! Nei savęs, nei kitų neapkroviau giliomis, apsunkinančiomis įžvalgomis. Leidau sau šiek tiek pailsėti, pagauti vadinamosios „atostogų šventės“ psichologinę nuotaiką“, – apie naują ekspoziciją pasakojo L. Beržanskytė Trembo.

Save priima tokią, kokia yra

Pastebėjus, kad dailininkai, kaip tik priešingai, dažnai bando pabėgti nuo lengvumo sąvokos, o ant drobės, regis, stengiasi sudėti visus savo rūpesčius, L. Beržanskytė Trembo sakė, kad ir jos kūryboje visko būna.

„Save priimu tokią, kokia esu. Myliu visus savo išgyvenimus, kad ir kokie jie būtų – ar skausmingesni, ar gilesni, susiję su dvasiniais pergyvenimais. Neseniai turėjau savo parodą Kauno „Parko“ galerijoje – čia rodyti darbai tamsesni, gilesni. Juose – ir skaudulių, ir ilgesio užuomazgos. Mano kūryba – tarsi individualizuotas gyvenimo dienoraštis, apimantis įvairius periodus, patirtis, emocijas. Nesugalvotas, bet išjaustas. Kūryba lyg laisvės erdvė, o paveikslai – jos atgarsiai“, – aiškino tapytoja.

„Kuo alsuoji, tai ir ant drobės nukeliauja“, – sakė autorė ir pridūrė, kad apie tai kalba jos darbai – „Išpažintis“, „Ilgesys“, „Tamsos pasiuntinys“.

„Šie paveikslai kardinaliai priešingi tiems, kurie rodomi šioje parodoje. Tai sunkesni darbai, juose daugiau dramos, bet iš profesionaliosios pusės – itin stiprūs. Vis dėlto pastebėjau, kad nors ir laimėję konkursus, pelnę apdovanojimus – jie iki šiol su manimi. Poveikis žmonėms truputį kitoks – nesinori būti kito žmogaus dramos liudytoju. Norisi lengvo kvėpavimo – tebūnie taip“, – kalbėjo tapytoja.

Kalbai pasisukus apie pandemiją, karantiną ir priverstinį atsiskyrimą vieni nuo kitų, menininkė teigė, kad nei jos pačios, nei kūrybos ši situacija visiškai nepaveikė.

„Kadangi esu menininkė, kurdama visada esu viena, aplink nėra jokio kolektyvo, todėl neteko staiga pasigesti bendravimo. Kūrėjas visą laiką yra vienas, izoliuotas. Kurdamas pasineri į save, į savo sielos apraiškas, esi savaime atsiribojęs. Nors jaučiu, žmonės įsibaiminę, patyrę netektis, sunkiai persirgę... Ačiū Dievui, kad ši liga mus aplenkė. Žinoma, ši situacija pasąmoningai veikia, bet depresinės nuotaikos nebuvo, kaip tik priešingai, dar didesnė paskata eiti dirbti. Kai negali nueiti į teatrą ar kiną, parodų atidarymus – visas dėmesys susikoncentruoja į kūrybinį darbą, tai tik pliusas menininkui. Save realizuoji per kūrybą. Paskutiniojo karantino metu gimė apie keturiasdešimt darbų“, – apie paskatas kurti kalbėjo pašnekovė.

Kelionės – dvasios eliksyras

Ji pasakojo su šeima neseniai buvę kelionėje – grįžo pilni gerų įspūdžių. „Pasijutome laisvi, atrodo, išgaravo visi baubai. Savaitėlę galva buvo „atpalaiduota“. Grįžome – vėl tos kaukės, gąsdinimai naujomis bangomis. Bandau nuo viso to negatyvo sąmoningai atsiriboti. Gyventi šia akimirka, džiaugtis – kaip Dievo lemta, taip ir bus“, – neišvengiamumu tiki tapytoja.

Kelionės, L. Beržanskytės Trembo žodžiais tariant, dvasios eliksyras. Tikra keliauninke save vadinanti tapytoja sakė, kad tokios patirtys jai ypač reikalingos – su vyru vienais metais yra turėję net ir šešias keliones.

Ar kelionėje patirti įspūdžiai paveikia kūrybą? „Galbūt su laiku atsigamina spalviniai motyvai, kiti asociatyvūs dalykai, bet mano kūryba kitokia – nėra taip, kad tapyčiau iš natūros, tai labiau vaizduotės padariniai. Viskas ekspromtu, improvizuojant. Atsistoji prie drobės – ranka pati veda, tai smagiausia“, – apie kūrybos procesą pasakojo tapytoja.

Anot autorės, tai savotiškas šamanizmas. „Jauti lyg vykdytum pranašesnės už save dvasios apraišką, atlikdama tarpininkės misiją tarp paralelinio pasaulio. Tuo momentu ne tik sumanymas, idėja, impulsas duotas iš aukščiau atsispindi, bet ir pasąmonės galia, iš ten kylanti žinia, kurią perteikia paveikslas. Jis tarsi gyvas. Kartais ateina žiūrovas į parodą ir sako: oi, aš išgyvenau tą patį, mano būsena tokia pat. Artima paveika, ir visai nesvarbu, kas pavaizduota. Įlendi į paveikslą ir jis pradeda gyvent tavyje“, – mistifikavo tapybos darbo atsiradimą ji.

Tapytojos teigimu, tai buvo atradimas jai pačiai, vedantis į didžiąją paslaptį. „Kai du pasauliai susijungia – matomas ir neregimas. Tai vyksta, egzistuoja, suprantu, kad ne šiaip sau kuriu. Darbai veikia ne tik mane pačią, bet ir kitą. Subtiliausias jausmas, įprasminantis visą kūrybą – kai prieina žmogus ir jį pajaučia, nes tai jam artima, be jokių paaiškinimų. Tą akimirką atsiveria tas pasimatymas su savo angelais ar demonais, kur veda per tą paslaptingą dejavu“, – apie iškylančias asociacijas kalbėjo menininkė.

Vyksta stebuklingi dalykai

Paklausta, ar sunku paleisti savo kūrinį į platųjį pasaulį, dailininkė prisipažino, kad yra buvę visaip:
„Man pačiai artimi kūriniai iškeliauja labai greitai, nes tai, kas man artima, staiga tampa artima ir kitam žmogui. Atrodo, norėtųsi dar pabūti su savo darbu, bet jau turi atiduot. Paleidžiu su ta intencija, kad paveikslas neš gėrio užtaisą, toje šeimoje, toje erdvėje, kurioje atsiras. Reikia dalintis, o ne laikyti egoistiškai užspaudus, jis turi save skleisti pasauliui, kaip kokią žinią.“

Dailininkė pasidžiaugė, kad tuose namuose, į kuriuos patenka jos paveikslai, įvyksta tam tikros permainos. „Žmonės papasakoja apie savo patyrimus – vyksta stebuklingi dalykai. Viena moteris susapnavo vaizdinį, kuris buvo panašus į mano tapytą paveikslą, tad pamačiusi jį iškart nusipirko. Šiai moteriai iki tol teko patirti daug išbandymų: vaikutis gimė neregintis, bet atsiradus paveikslui po truputį regėjimas ėmė ir atsistatė. Buvo ir kitokių permainų – šalia jos atsirado vyras, įvyko vestuvės, ji patyrė daug džiaugsmingų akimirkų. Šis paveikslas, kaip pasakojo šeima, jiems dabar tarnauja kaip altorius. Paveiksle pavaizduotas „Rudens angelas“. Ir tai ne vienintelis atvejis! Man džiugu tai girdėti, gerai, kad darbai ne pas mane studijoje vieniši kabo, paveikslais džiaugiasi ir kiti. Kito džiaugsmas atstoja mano pačios džiugesį“, – teigė ji.

Apie magiškas paveikslų galias – esame girdėję. Tačiau būna ir priešingų atvejų, kai įsigiję paveikslą žmonės su juo negali sugyventi – kaip įvyksta tokios „velniavos“?

Apie tai yra girdėjusi ir L. Beržanskytė Trembo, tačiau jai pačiai nieko panašaus neteko patirti. „Galiu kalbėti tik iš savo varpinės: pora ieškojo pakaitalo įsigytam vieno menininko darbui, esą dėl jo namuose tapo neįmanoma gyventi. Ieškojo paveikslo, kuris neštų gėrį į namus. Tą išnešė į garažą, nes jam namuose pakabėjus vos mėnesį šeimoje prasidėjo nesutarimai, buvo juntama bloga energija. Galbūt tai priklauso ir nuo dailininko vidinių dvasios transformacijų? Drobė viską sugeria – tiek pozityvą, tiek negatyvą. Be abejo, kad visa tai veikia. Pirkdamas darbą visa tai pasiimi į savo namus. Artimi žmonės pasakojo, kad užsakius portretą ir jį atsinešus namo įvyko portretuojamo mirtis. Norisi tikėti, kad tai tik sutapimas, menininkas nėra čia įsimaišęs...“, – samprotavo menininkė ir pridūrė, kad tinkamą paveikslą išsirinkti tikrai sunku, kartais gali padaryti ne tą sprendimą – tai labai individualus dalykas.

Tapytoja belsdama į stalą pasidžiaugė, kad pačiai su tuo neteko susidurti, juolab išgirsti nuogirdų, kad jos tapyto darbo kas nors nemyli ar išmetė. „Kaip ir sakiau – paveikslas gyvas, gali su juo kalbėtis, kalbinti jį – tampa tavo erdvės dalimi, susigyveni su juo, įsipaišo, tampa dalele tavęs. Norėtųsi, kad ta dalelė būtų kupina šviesos, gėrio ir jaukumo. Kaip save nuteiki, taip ir įvyksta“, – neabejojo kūrėja.

L. Beržanskytė Trembo gimė 1970-aisiais Vilniuje.

1989 m. baigė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje tapybą. Jos dėstytojai – dailininkai Mindaugas Skudutis, Vidmantas Jusionis.

Tais pačiais metais įstojo į Vilniaus dailės akademiją (VDA), freskos – mozaikos specialybę.

1995 m. apgynė savo diplominį darbą (freska – grafitas „Išsiveržimas“, dėstytojas Romas Dalinkevičius).

Baigusi VDA išvyko gyventi į Štutgartą, Vokietiją. Ten surengė daug personalinių parodų, dalyvavo grupinėse parodose, kūrė freskas, pano.
2000 m. grįžo į Vilnių. Čia rengia parodas, turi savo studiją.

Nuo 2007 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė (tais pačiais metais suteiktas meno kūrėjo statusas).

L. Beržanskytės Trembo tapybos paroda Pylimo galerijoje veiks iki liepos 17 d.