Linas Kaziulionis: nesu mėgėjas stovėti šalia nieko neatvaizduojančio paveikslo ir pasakoti apie jo reikšmes

„Jaunojo tapytojo prizo“ apdovanojimą pelnęs Linas Kaziulionis nesistebi, kad jo kūryba neretai apibūdinama kaip siekis „sušiuolaikinti“ klasikinę, tradicinę tapybą. „Tai nėra naujas stilius, jau seniai praktikuojamas. Stipriai domėjausi ir domiuosi klasikine tapyba, klasikiniu menu, tiesiog norėjau jį šiuolaikiškai perteikti, man atrodo, pavyko. Šiuolaikinėje tapyboje, bet kokiu atveju, turi egzistuoti tos pačios taisyklės, kurios pritaikomos ir klasikiniam menui – kompozicija, spalvų visa paletė... Ne per daugiausiai kažkas skiriasi, tiesiog kitoks tapybos priėmimas“, – kalbėjo L. Kaziulionis.

Šiuolaikinė tapyba atsižvelgia į aktualijas

Vis dėlto, šiuolaikinis menas neretai pagarsėja ne iš pačios geriausios pusės – juo piktinamasi, priekaištaujama, kad menininkai nesilaiko meno kanonų. Paklaustas, kaip žiūrintis į šiuolaikinio meno „išsidirbinėjimus“, L. Kaziulionis sakė, kad galbūt reikėtų į kūrybą žiūrėti rimčiau, bet jeigu yra stipri idėja – toks perteikimas nėra blogas.

„Jei kūrinio stiprus konceptas, manau, kad galima jį perteikti kitokiais būdais, nebūtinai atsispiriant nuo klasikinės tapybos. Dabar daug kas instaliacijas, piešinį vadina tapyba, tiesiog yra įvairūs, skirtingi būdai. Jeigu jie gerai atlikti, su idėja – tai galima ir tokiu būdu išreikšti savo mintį. Tuo labiau, kad dabartinė tapyba dažnai žvelgia į šiandienines aktualijas, žmogaus emocijas. Stengiamasi, tarkim, abstrakcijos būdu, kažkokiais kompoziciniais elementais išreikšti labai daug – su labai mažai“, – pastebėjo tapytojas.

L. Kaziulionis tikino nesąs mėgėjas stovėti šalia nieko neatvaizduojančio paveikslo, ir pasakoti apie jo reikšmes: „Norėčiau, kad žmogus išvydęs paveikslą suprastų, kad nereikėtų papildomai skaityti vadovėlio ilgumo aprašymo, kas tai yra, kas jame pavaizduota.“

Tapant, menininkas tęsė, nesinori ir palaikyti vienos arba kitos pusės, svarbu išlikti nešališku.

„Nenoriu įteigti kažkokios savo minties apie kažką, o kad kiekvienas žmogus susikurtų ją pats sau, nors kartais mano širdyje yra tiktai viena tiesa. Bet galbūt kitas žmogus turi kažkokią kitą tiesą, todėl aš nenoriu jo bandyti paneigti“, – aiškino tapytojas.

Skleisti žinią praeiviams

Kita didelė L. Kaziulionio kūrybos pusė – gatvės menas. Tapytojas pasakojo prie idėjos šmaikščiai ištapyti fasadus priėjęs dėl to, kad tai didesnis formatas.

„Iš vienos pusės lengviau dirbti, o iš kitos – man labai patiko, kad galiu skleisti savo žinutę praeiviams, keisti jų nuotaiką į gerąją pusę. Tokia mintis, tokia vizija man ypač patiko, pradėjau kurti. Iš pradžių kurdavau paprastesnius piešinius, jie atsirasdavo ofisuose, restoranuose, kiek vėliau – ir didesnių, ant fasadų. Užkabino“, – apie tai, kaip pradėjo kurti gatvės meną pasakojo pašnekovas.

Pastebėjus, kad piešinius ant sienų visi atpažįsta, o dailininkas, neretai lieka nežinomas, L. Kaziulionis juokais kalbėjo visada pasistengiantis, kad visi sužinotų autorystę. „Nesu tas pasislėpęs menininkas, kuris naktimis kažką nupiešia ir pasirašo slapyvardžiu. Bet, žinoma, ne tas svarbiausia. Svarbiausia papildyti pilką visumą, perteikti žinutę“, – konstatavo menininkas.

Jis tikino retai susiduriantis ir su tais, kurie nemėgsta piešinių ant sienos: „Labai retas atvejis, galima sakyti, tik kelis kartus esu susidūręs, pradedant piešinį klausia, kas čia bus, o kai atsiranda galutinis rezultatas – visi laimingi“.

Teptuku kariauti Ukrainos pusėje

L. Kaziulionis savo gatvės meno kūriniais yra ne kartą išreiškęs paramą Ukrainai. Vilniuje, ant Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos sienos atsirado freska „Stand with Ukraine“ („Laikykimės išvien su Ukraina“). Šiauliuose, ant Ežero gatvėje įsikūrusio namo sienos – geltonos ir mėlynos spalvų fone nupiešti du sujungti delnai, o viršuje užrašas „Už savus! Už Ukrainą“.

Menas, anot L. Kaziulionio, turi galių kariauti, skleisti žinią. „Be abejo, itin geras būdas priminti palaikyti, kurie to nelabai linkę daryti... Pamatę, kokios pastangos įdėtos, koks gimsta kūrinys – vien tik dėl to, tikiu, kad juos pakeičiu, nes iškart bando prisidėti prie pagalbos Ukrainai, vienais ar kitais būdais“, – sakė menininkas.

Prasidėjus karui Ukrainoje, L. Kaziulionis prisiminė, tik pačioje jo pradžioje leidosi „pagaunamas“ neigiamų minčių, kad galbūt darantis tokius dalykus, kurie nėra svarbūs: „Bet ilgainiui viskas atsisuko į kitą pusę, kaip tik norėjau teptuku kariauti Ukrainos pusėje. Tarp kitko, trejus metus esu tarnavęs Krašto apsaugos savanorių pajėgose – šiek tiek kareivėlis.“

Nuo vaikystės „paskendęs“ dažuose

„Jaunojo tapytojo prizo“ apdovanojimas atvėrė nemažai galimybių, L. Kaziulionis sakė, kad ruošiasi jas visas išnaudoti. Tapytojas ketina surengti parodas Paryžiaus H Gallery, Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje, taip pat nuvykti ir į rezidenciją Reikjavike. Jau netrukus menininkas iškeliaus atlikti tapybos praktikos Italijoje, po praktikos laukia tapybos paroda Niujorke, o pavasarį – Trakų Vokės dvaro sadyboje. Sienos piešinį L. Kaziulionis tapys net Naujajame Delyje, Indijoje!

„Turėsiu daug kelionių, piešinių ant sienų, parodų. Kovo mėnesį vyksiu į Indiją paišyti didelio piešinio, su Lietuvos ambasada kartu bendradarbiaujame, bandysime sukurti meno kūrinį. Nelabai noriu atskleisti, bet Indijoje atsiras Lietuvos simbolika. Vyksta eskizų paieškos, kūryba, nežinau, į kurią pusę nukrypsim. Į Romą vyksiu paišyti didelio formato piešinio, ten rengsiu dvi parodas. Ir Paryžius, ir Pamėnkalnio galerija... manau, kad kitais metais viską spėsiu – bus turas – keliausiu ir kursiu.Viskas susiklostė tinkama linkme – turėsiu laiko kūrybai. Džiaugiuosi, kad atsirado tokia galimybė ir proga“, – sakė jis.

Tačiau vaikystėje, nors ir augo menininkų šeimoje, L. Kaziulionis tikino nė nenumanęs, kad išgarsėsiąs, kad apie jo darbus kalbės, apie juos rašys, analizuos: „ Apie tai net nesvajojau. Tapyba, piešimas, kiti menai – buvo savaime suprantamas dalykas. Tiesiog ties tuo dirbau, mokinausi, nieko nesitikėdamas. Kažkaip man prigijo – nuo vaikystės „paskendęs“ dažuose... patiko ir dabar patinka, tikiuosi, patiks ir ateityje.“

Kokia meno forma labiausiai patinkanti, o rezultatas – pradžiuginantis? „Beprotiškai patinka ir tapyba, ir pastatų sienų tapyba, net nežinau, kuri nurungia kurią. Kartais norisi „nusodinti“ save ant drobės, o kartais – didesnės išraiškos, piešinio ant sienos. Piešdamas ant sienos negaliu taip stipriai reikštis kaip ant drobės, tai galbūt rinkčiausi... drobę. Kuriant paveikslą galima labiau pasigilinti, gilesnę mintį perteikti“, – samprotavo tapytojas.