Literatūra paaugliams – kelionė į kitą pasaulį: suaugusieji apie knygas jaunesniems skaitytojams

Per metus Lietuvoje išleidžiama apie 3400 pavadinimų knygų. Iš jų suaugusiems skirta apie 2900 – pasirinkti iš ko tikrai yra, tačiau suaugusieji ne visada apsistoja ties tik jiems skirtomis knygomis. Peržvelgus tinklaraščius, kuriuose dalijamasi mintimis apie perskaitytas knygas, galima pastebėti, kad neretai vietoje knygos suaugusiems skaitytojų rankose atsiranda paaugliams skirtos knygos.

Pranešime spaudai klausiama, ką literatūroje paaugliams randa suaugusieji, kuo šios knygos išsiskiria iš kitų ir kodėl kartais norisi skaityti vien tik jas, kalba knygų tinklaraštininkės Monika Mikėnaitė ir Eglė Klumbė („Kitty writer“), Eglė Šimulienė („Skaitytojos užrašai“) bei Lina Girčytė („Fantastiškų(-os) knygų žiurkės“).

– Kuo jus žavi knygos paaugliams?

– M. Mikėnaitė: „Paauglių literatūra įsiterpia tarp vaikų ir suaugusiųjų. Vaikų literatūroje dažnai vyrauja naivumas, nuotykiai ir širdis, o suaugusiųjų literatūroje personažai jau turi savo pasaulėžiūrą – pasaulis jiems pažįstamas, neretai istorijų centre yra protas ir logika, rečiau jausmai. Paauglių literatūra paimdama iš vaikams ir suaugusiems skirtos literatūros nekaltumą, širdį, protą, gyvenimo žiaurumą ir pristatydama veikėjų virsmą iš vaiko į suaugusįjį sukuria visad nustebinti sugebančias istorijas, kurios nenustoja stulbinti ir sužadinti daugybę emocijų.“

– E. Klumbė: „Mane labai dažnai nustebina jaunimo fantastikos kūrėjai. Atrodytų, kad siužetas turėtų būti gana nuspėjamas (kiek čia tą dviratį beišradinėsi iš naujo), bet baigiantis knygai lieki išsižiojęs ir su nekantrumu lauki kitos serijos dalies. Čia daug veiksmo, netikėtų siužeto vingių su stipriai išreikšta romantine linija. Suaugusiems skirtos knygos išlaiko įtampą, tačiau jose daugiau žaidžiama strategavimu, intelektiniu mąstymu, istorija atrodo labiau sukaustyta, nors ir įdomi, bet sunkiau skaitoma. Paaugliams skirtas knygas skaityti ir į jas įsijausti labai lengva, nes net rašymo stilius yra paprastesnis ir suprantamesnis, siužetas vystosi greičiau, o autoriai sugalvoja naujų ir įdomių rašymo formų, taigi jas skaityti nepabosta. Mėgstu storas knygas. Paaugliams skirtos istorijos dažnai būna sudarytos bent iš dviejų knygų. Suaugusiųjų literatūroje knygų serijos ne tokios populiarios, jas Lietuvoje leidžia rečiau.“

– E. Šimulienė: „Daug kas perskaitę paauglišką romaną (o jei dar kokį su šiek tiek erotikos) dažnai sako, kad buvo lėkšta, veikėjai atrodė neapsisprendę, kiek galima skaityti „myliu–nemyliu“. Mano nuomonė kitokia: visada, skaitydama apie paauglių nuotykius, meilę ar draugystę, galvoju apie tuos veikėjus būtent kaip apie paauglius, o ne suaugusius žmones. Nemanau, kad būdami šešiolikos–aštuoniolikos priimdavome logiškus sprendimus, žinojome, ką mylime, ką studijuosime ar kuo būsime suaugę. Dažnai pasakydavome ar padarydavome tokių nesąmonių, kad paskui ilgai dėl to raudonuodavome, todėl mane ir žavi tos paauglių knygos. Skaitydama knygas paaugliams galbūt nesąmoningai grįžtu į savo paauglystę, su jomis ir vėl patiriu pirmąją meilę, nevaržomą draugystę, nuotykius ir jau seniai pamirštus rūpesčius.“

– L. Girčytė: „Esu trijų vaikų mama, skaitau ir knygas vaikams, ir paaugliams. Knygos paaugliams man padeda geriau prisiminti ir suvokti pasaulį, iš kurio jau išaugau, bet kuriame dabar gyvena mano vaikai. Mes linkę pamiršti, kas buvo svarbu ir dėl ko skaudėdavo širdį paauglystėje, kaip stipriai jausdavom pasaulio neteisybes. Nors nesakau, kad esu visiškai pamiršusi, koks paauglio pasaulis, bet kartais skaitau ir stebiuosi, kaip knygos autorius giliai išjautė ir mokėjo jį aprašyti.“

– Kada renkatės knygas paaugliams?

– M. Mikėnaitė: „Paauglių literatūra man yra pati patraukliausia, įdomiausia ir labiausiai stebinanti. Autorių išmonė ir fantazija yra beribės, o žanrų, veikėjų, jų jausmų ir istorijų pateikimo įvairovė, skatinanti naudoti vis skirtingus teksto suvokimo būdus, stulbina. Atsiversdama knygą niekad nežinau, kas manęs laukia ir į kokį pasaulį įstums rašytojai. Vienoje knygoje pasakojimas gali būti pateiktas tik susirašinėjimu laiškais tarp veikėjų, kitoje – sukurtas iš veikėjų pokalbių transkripcijų, elektroninių laiškų ir pranešimų, o trečioje – sujungiamas įprastas naratyvas su trumposiomis žinutėmis bei pokalbių svetainėmis. Patys veikėjai gali būti iš įvairių socialinių sluoksnių, šalių ir pasaulių bei turėti vis skirtingas ir tik jiems unikalias asmenybes, kurių dar neužgrūdino pasaulis ir kurios dar drįsta siekti savo tikslų ir svajonių, kovoti su visu pasauliu dėl teisingumo ir kitų gerovės.“

– E. Klumbė: „Kiek pamenu, nuo paauglystės skaičiau ne paauglių literatūrą, o būtent knygas suaugusiems – mokslinę fantastiką, meilės romanus. Vėliau knygas numečiau visiškai ir vėl jas atradau perskaičiusi paaugliams skirtą knygą. Tiesiog surijau ją. Ir vėl užsikabinau. Dabar retai kada skaitau suaugusiųjų literatūrą, nebent tai mano mėgstamas rašytojas ar fantastinės knygos. Man labai patinka fantastika, o paaugliams skirtos knygos tikrai turi ką pasiūlyti, jei mėgsti šį žanrą.“

– E. Šimulienė: „Dažniausiai knygas paaugliams renkuosi tada, kai noriu atsipalaiduoti, panirti į jaunatvišką aplinką, į meilės istorijas ar tiesiog pajusti tą vaikišką nuoširdumą. Kai kurias vaikams ar paaugliams skirtas knygas būtinai turėtų perskaityti suaugusieji – kad prisimintume, ką reiškia būti nuoširdžiais ir kaip reikia džiaugtis. Būtent tokios knygos man padeda pabėgti nuo gyvenimo rūpesčių, rutinos ar padaryti pertrauką nuo rimtų knygų suaugusiems.

– L. Girčytė: „Knygą paaugliams mėgstu pasiimti, kai neišsirenku, ką suaugėliško skaityti toliau – tai savotiškas intarpas, kelionė į visai kitokį pasaulį. Kitas motyvas yra noras užkamšyti klasikos skyles, mat daugelis tokių knygų man augant manęs nepasiekė, kitos taip ir liko neišverstos, o yra absoliuti paauglių literatūros klasika pasauliniu mastu. Net džiaugiuosi, kad turiu paauglių ir taip turiu pretekstą šias knygas pirkti ir skaityti. Dar skaitau, nes noriu žinoti, ką skaito mano vaikai. Sakykime, savotiškai prafiltruoti, ką jie skaitys, ir pabandyt įtaikyti amžiaus tarpsnį, juk tas laikas nuo kokių 12 iki 18 toks skirtingas. Teko susidurti su keletu knygų, kurias perskaičius nežinodavau, kur jas dėti, – išmest knygą nekyla ranka, bet nekyla ranka ir nešt į knygų namelį, nes jaučiu atsakomybę, kad tokios knygos apskritai niekas neskaitytų, nes ji pilna stereotipų, vaikų skirstymo į „gerus“ (nes elgias pagal visuomenės lūkesčius) ir „blogus“ (nes parduotuvėje krenta ant žemės, rėkia ir daro visiems gėdą, o jų „išsivesti“ ateina aplinkinės tetos). Beje, pirmojoje Linos Žutautės, mano labai mėgstamos rašytojos ir nuostabios iliustratorės, Kakės Makės knygoje kažkas iš vyresniųjų Kakę Makę auklėja, kad „mergaitės turi būti tvarkingos“. Kadangi ši frazė tikriausiai yra mane labiausiai paauglystėje persekiojusi ir užknisusi, tai savo vaikams tas knygos eilutes perskaitydavau pakoreguotai, nes būtų neblogai, kad tvarkingi būtų visi, ne tik mergaitės.“

– Kokias paaugliams skirtas knygas rekomenduotumėte perskaityti suaugusiems?

– M. Mikėnaitė: „Vertinu fantaziją ir istorijos pateikimą. Philipo Pullmano trilogija „Jo tamsiosios jėgos“ („Nieko rimto“) mane pavergė savo pasauliu, nuotykiais ir veikėjais, E. Lockhart knyga „Melagiai“ („Baltos lankos“) patraukė išradingai papasakota istorija, Karl Olsberg knyga „Berniukas baltame kambaryje“ („Debesų ganyklos“) pakerėjo sugebėjimu sukurti tokį suktą ir iš vėžių išmušantį siužetą, kad istorijos pabaiga priverčia žagtelėti iš netikėtumo.“

– E. Klumbė: „Vienos mėgstamiausių mano skaitytų knygų serijų paaugliams yra Susanos Ee „Angelų įsiveržimas“ („Aukso pieva“), Philipo Pullmano „Jo tamsiosios jėgos“ („Nieko rimto“), Laini Taylor „Kaulų ir dūmų duktė“ („Obuolys“), Silvanos De Mari „Paskutinis elfas“ („Nieko rimto“); lietuvių autorių – Neringos Vaitkutės „Tamsa, kuri prabudo“ („Nieko rimto“).“

– E. Šimulienė: „Galbūt net neverta ir pasakoti kodėl – ir taip aišku, kad tarp pačių geriausių yra J. K. Rowling „Haris Poteris“ („Alma littera“). Taip pat visiems privaloma perskaityti K. Brubaker Bradley „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ ir „Karas, kurį galiausiai laimėjau“ („Nieko rimto“). P. Ness knyga „Septynios minutės po vidurnakčio“ („Nieko rimto“) – viena geriausių 2019 metais skaitytų knygų. Ją turėtų perskaityti visi, kurie prarado artimus žmones ar kaltina save dėl kito mirties. Ašaros liejosi upeliais skaitant, o užvertus supratau, kokią vertę turi knygos. Ir, žinoma, dar jaunystėje skaityta A. Sewell „Juodasis gražuolis“. Padovanojau ją visoms savo knyginėms draugėms, nes manau, kad ją reikia turėti ir perskaityti. Turiu daugybę mėgstamiausių knygų paaugliams, kurias rekomenduočiau: M. Lunde „Sniego sesė“ („Tyto alba“), A. Todd knygų serija „After“ („Baltos lankos“), S. Creech „Du mėnesiai kelio“ („Alma littera“). Tai tik keletas iš jų.“

– L. Girčytė: „Niekaip negaliu atsispirti nuostabiajai leidyklos „Nieko rimto“ iliustruotai klasikos serijai, kur ir Danielio Defoe „Robinzonas Kruzas“, ir Marko Twaino „Tomas Sojeris“, ir L. Franko Baumo „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“. Šių knygų net nepriskirčiau paauglių kategorijai – jos tinkamos visoms amžiaus kategorijoms. Nekantrauju skaityti ir Philip Pullman „Jo tamsiųjų jėgų“ trilogiją, labai noriu geriau susipažinti su šiuo autoriumi.“