Literatūros mėgėjai jau anksčiau galėjo lietuviškai skaityti 2021 m. Nobelio premijos laureato Abdulrazako Gurnaho knygą „Rojus“, o dabar pasirodė ir jo knyga „Anapus mirties“, kurias abi iš anglų kalbos vertė šv. Jeronimo premijos laureatas Valdas V. Petrauskas.
„Tai ne tik įspūdingas pasakojimas, bet ir tikrai puikus vertimas, kurio kokybe galima neabejoti“, – užtikrino V. Maksvytė.
Abdulrazakas Gurnahas yra Zanzibare 1948 metais gimęs autorius, kuris emigravo į Didžiąją Britaniją, kur iki šių dienų gyvena.
„Garbaus amžiaus autorius – ne tik rašytojas, bet ir profesorius, dėstytojas, pokolonijinės literatūros specialistas ir, turbūt nieko nuostabaus, knygoje aprašoma Afrika, Afrikos istorija XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje ir pirmoje pusėje. Tremties, kultūrų sandūrų, tradicijų, emigracijos, karo patirtys – visa tai tyrinėja šis autorius: ne tik tyrinėja, bet ir geba aprašyti labai jautriu, šiek tiek gal mitišku, bet drauge ir labai kasdieniu žvilgsniu“, – pasakojo V. Maksvytė.
„Knygas skaityti lengva, bet kartu labai įdomu, nes tai visiškai kita, mums nelabai pažįstama kultūra. Afrika tikrai yra toli nuo Šiaurės, nuo Lietuvos, bet kartu tie istoriniai įvykiai, kurie mums gal nėra gerai žinomi – karai, sandūros, tas kultūrų skirtingumas, jų susidūrimas – labai atliepia ir XXI amžių ir tai, kas vyksta šiuo metu ir pasaulyje, ir Lietuvoje, ir aplink mus. Jauno žmogaus likimas, vaiko likimas, šeimos likimas, tapatybės paieškos – visi klausimai, į kuriuos atsakymų ieško Gurnahas, yra aktualūs ir dabartiniam skaitytojui. Tai skaitymo malonumas, šiuolaikinė pasaulio literatūros klasika – rimtų knygų, dramų mylėtojams, skaitytojams, kurie nori pažinti kitas kultūras, ir tiesiog susipažinti su Nobelio literatūros premijos laureatų kūryba“, – kalbėjo ji.
Dar viena intriguojanti knyga – Oksanos Zabuzhko „Užmirštų sekretų muziejus“.
„Oksana Zabuzhko – ukrainiečių rašytoja, poetė, eseistė, prozininkė. Leidykla „Alma littera“ ant viršelio uždėjo citatą „Nobelio premijos lygio romanas“: iš tikrųjų tai vienas garsiausių šios autorės romanų, kurių ji jau parašiusi dešimtis, jie versti į daugiau nei dvidešimt kalbų – tai žinoma pasaulyje kūrėja, Ukrainos kultūros ir kūrybos reprezentuotoja, o „Užmirštų sekretų muziejus“ yra 2010 metais pasirodęs romanas, žinomas pasaulyje, verstas į ne vieną kalbą ir pagaliau pasirodo lietuvių kalba“, – pasakojo V. Maksvytė.
„Toks solidus kūrinys ir jame telpa, galima sakyti, visas šimtmetis Ukrainos istorijos, nuo Antrojo Pasaulinio karo, Holodomoro atspindžiai, pasipriešinimo okupacinei kariuomenei istorijos, iki šių dienų, XXI amžiaus pradžios – trijų moterų istorijos, trys dramos, trys meilės istorijos, trys šeimos istorijos, skirtingų šeimų istorijos ir per jas atskleidžiamas Ukrainos istorijos šimtmetis“, – kalbėjo literatūros ekspertė.
Pasak jos, „Užmirštų sekretų muziejus“ yra labai taiklus pavadinimas ir taikli metafora.
„Turbūt atsimenate tuos sekretus, kam neteko susidurti, galima trumpai papasakoti: stikliukas – žemėje, o po stikliuku kažkas sudėliota – gėlytės, lapeliai, užrašėliai. Šiuo atveju rašytoja tarsi po truputį valo žemes nuo tų sekretų, net knygoje yra skyrių pradžios su tokiomis iliustracijomis, žemės, stikliuko, o po juo nuotrauka ar kažkas daugiau – tada įsižiūri į tas detales ir traukia lėtai tas žmonių istorijas, žmonių pasakojimus apie vienus ar kitus įvykius. Ir, kaip sako pati O. Zabuzhko, šioje knygoje nėra netikrų istorijų – visos istorijos tikros, tik tam tikri dalykai pridėti, sugalvoti. Jai teko apklausti labai daug žmonių, kalbėtis su jais, su to paties pasipriešinimo dalyviais, su liudininkais, peržiūrėti dokumentus – tai ir dokumentinė literatūra, tik menine forma. Visiems, kas nori susipažinti su Ukrainos literatūra, ar tiesiog paskaityti gerą romaną, irgi besisiejantį su mumis. Ukrainos kultūra gerokai arčiau nei Afrikos, tad atrasime ir Lietuvos istorijos atspindžių“, – sakė V. Maksvytė.
Knygą vertė Zita Marienė.
Debiutinis švedų rašytojos Lydios Sandgren romanas „Gyvenimo raštai“ įtraukia pasakojimu apie žmonių meilę, jėgą ir meną bei gyvenimą keičiančius lemtingus sprendimus.
Energingas ir drąsus literatūros bei filosofijos paslapčių tyrinėtojas, originalus leidėjas Martinas Bergas patiria skaudų smūgį – šeimą mįslingai palieka jo žmona ir vaikų motina Cecilija. Dabar 50-metį vyrą gniuždo juodžiausia kūrybos ir gyvenimo krizė. Negana to, jam priklausanti leidykla Geteborge sunkiai dorojasi su finansiniais ir ekonominiais iššūkiais.
Širdperšą dar labiau didina ryškiausia artimo draugo dailininko Gustavo Bekerio darbų paroda: kiekviename kūrinyje Martinas įžvelgia Cecilijos bruožus. Juk kadaise ji buvo Gustavo mūza...
Iš parodos plakatų mieste žvelgiančios mamos akys į neviltį varo ir Martino dukterį Rakelę. Mergina neranda vietos Geteborgo klubuose, knygynuose ir bibliotekose. Atsakymų į kamuojančius klausimus ji ieško mamos knygose, užrašuose ir kituose darbuose. Vieną dieną Rakelei į rankas patekusios knygos pasakojimas taip ją sukrečia, kad priverčia priimti lemtingą sprendimą dėl dingusios mamos.
Monumentali, kelių kartų gyvenimą aprėpianti saga Švedijoje akimirksniu tapo bestseleriu, o jos autorę pavertė tikra literatūros sensacija. Įvertinti prestižiniu 2020 metų geriausio Švedijos grožinės literatūros prizu „Gyvenimo raštai“ užkariavo tūkstančių skaitytojų širdis ne tik autorės gimtinėje, bet ir visame pasaulyje.
„Autorė yra praktikuojanti psichologė, pirmiausia – psichologė, tad galime įtarti, kad tikėsimės gerų, psichologiškai pagrįstų charakterių, bet vis dėlto tai ne psichologijos studija, o didelės apimties romanas, tad be tų charakterių dar turime tikrai įstabų, intriguojantį, įtraukiantį, lėtų, detalų, kasdienį, bet kartu labai poetišką, skandinavišką pasakojimą“, – sakė V. Maksvytė.
Knygą vertė Laura Bareišienė.
Afganų kilmės prancūzų rašytojo Atiko Rahimi (Atiq Rahimi) romanas „Kantrybės akmuo. Sengė Sabur“ 2008 m. laimėjo žymiausią šalies literatūros apdovanojimą – Gonkūrų premiją. Šia knyga autorius suteikia balsą bevardei Afganistano moteriai, tampančiai milijonų pavergtų žmonių simboliu. Knyga išleista daugiau nei 40-yje šalių.
Vyras guli paniręs į komą, su pakaušyje įstrigusia kulka. Prie jo lovos meldžiasi jauna moteris. Lauke girdisi tankų grumėjimas, šūviai, klyksmai, tačiau labiausiai gąsdina tyla...
Iš paskutiniųjų stengdamasi išsaugoti sutuoktinio gyvybę, moteris širsta ant vyrų, karo, visuomenės ir Dievo. Tačiau ilgainiui supranta, kad ji pirmą kartą turi galimybę kalbėti tai, kas jai rūpi. Jos nebylus sutuoktinis primena kantrybės akmenį: persų folklore Sengė Sabur yra stebuklingas juodas akmuo, sugeriantis į save žmonių maldas. Jis klauso ir kaupia išpažintis, kol susprogsta. Išdrįsusi kalbėti, moteris pagaliau išpažįsta savo didžiausią paslaptį.
Atikas Rahimi gimė 1962 m. Kabule, valstybės tarnautojo šeimoje. Sovietams įsiveržus į Afganistaną, šeima buvo priversta trauktis iš šalies. Vienus metus A. Rahimi gyveno Pakistano pabėgėlių stovykloje, o 1985 m. atvyko į Prancūziją, kur jam buvo suteiktas politinis prieglobstis.
„Pabaigos neišduosiu, bet noriu paminėti, kad autorius šią knygą skyrė vyro žiauriai nužudytos poetės atminimui. Tai iš tikrųjų reali istorija, kada studijuojanti, kurianti moteris buvo nužudyta savo vyro – tad čia to skausmo, moterų rytų kraštuose likimo tikrai rasime. Visiems tikrų istorijų mėgėjams, besidomintiems rytų kultūra, Afganistano kultūra ir tiesiog mėgstantiems premijuotas, apdovanotas, rimtas knygas. Ir net tiesiog visiems, kas mėgsta literatūrą, nebūtinai domisi premijomis“, – šypsojosi V. Maksvytė.
Ji taip pat užsiminė, kad A. Rahimi yra ne tik knygų rašytojas, bet ir filmų kūrėjas, o tarp jų yra ir tokių sėkmingų, kurie buvo nominuoti Oskarui.
Knygą vertė Stasė Banionytė.