Pierre Lemaitre, „Iki pasimatymo ten aukštai“
1951 m. Paryžiuje gimęs Pjeras Lemetras (Pierre Lemaitre) kaip rašytojas debiutavo tik sulaukęs 55-erių. Bet jau pats pirmasis, 2006-aisiais išleistas, jo romanas „Travail soigné“ („Kruopštus darbelis“) sulaukė palankių atsiliepimų ir skaitytojų dėmesio ne tik tėvynėje, bet ir kitur. O didžioji šlovės valanda išmušė 2013 m. lapkritį, kai už romaną „Iki pasimatymo ten aukštai“ P. Lemetras buvo apdovanotas prestižiškiausia Prancūzijos literatūros Gonkūrų premija. Pagal šį romaną 2017 m. Prancūzijoje sukurtas ir to paties pavadinimo itin sėkmingas filmas.
Tai ironiškas ir skausmingas romanas, atradęs puikų balansą tarp sunkių temų ir juodojo humoro. Jame per košmariško, beprasmiško karo prizmę jautriai ir įtaigiai kalbama apie universalius, visiems laikams būdingus dalykus: žmogiškumą, sąžiningumą, niekšiškumą, draugystę, gebėjimą išgyventi, viltį ir meilę.
„Ši knyga tiks visiems: tiek vyrams, tiems moterims, ir tiems, kas mėgsta rimtesnę literatūrą, ir tiems, kuriems ir rimtoje literatūroje reikia švelnumo dozės“, – sako V. Pilipauskaitė-Butkienė.
Marco Balzano, „Lieku čia“
Kai prasideda karas arba potvynis, žmonės dažniausiai palieka gimtuosius namus ir bėga kur akys mato. Tačiau Trina pasirinko kitą kelią. Gimusi ir užaugusi Italijai priklausančiose vokiškose Pietų Tirolio žemėse ji atlaikė skaudžius diktatoriaus Benito Musolinio fašistinio režimo kirčius, nesitaikstė su vokiečių nacionalistais, nepabūgo ir italų valdininkų, siekiančių paversti jos mylimą miestelį dirbtiniu ežeru.
Kovos įrankiu Trina renkasi pasakojimą, kuriame sutelpa ne tik skausmingi vietos gyventojų išgyvenimai, bet ir jos asmeninės dramos. Gyvenimo negandų užgrūdinta moteris skiria savo atsiminimus pradingusiai dar prieš karą dukteriai. Tikėdama, kad vieną dieną ši sugrįš namo, Trina stengėsi perteikti gimtinės istoriją, įprasminti jaunystės idealus ir išsaugoti brangiausių žmonių atminimą.
Marco Balzano sako, kad parašyti šį romaną jį įkvėpė tikra Pietų Tirolio miestelio Kurono istorija. Po karo pastačius užtvanką, miestelis buvo užtvindytas, ir šiandien tik kyšanti iš dirbtinio ežero bažnyčios varpinė mena jame gyvenusių žmonių praeitį. Iki šiol mokytoju dirbantis autorius, kurio kūriniai yra pelnę prestižines literatūrines premijas, pateikia ne tik mažos bendruomenės istoriją didžiųjų istorijos kataklizmų epochoje. Jis meistriškai piešia paprastos moters, pasiryžusios priešintis pasaulio likimą lemiančioms jėgoms, drąsą ir tvirtybę.
V. Pilipauskaitė-Butkienė pasakoja, kad ši knyga yra įvertinta daugeliu premijų, tarp jų – prestižiškiausia Italijoje „Stregos“ literatūros premija.
Maryse Conde, „Belaukiant, kol pakils vanduo“
Babakaras – gydytojas. Gyvena vienas, paskendęs prisiminimuose apie vaikystę Afrikoje dar prieš egzilį į Gvadelupą, apie juodaodę mėlynakę mamą, kuri ateina jo aplankyti sapnuose, seną meilę Azeliją, taip pat mirusią, ir kitas savo gyvenime sutiktas moteris. Atsitiktinumas ar Apvaizda atsiunčia jam vaiką – ir jis yra priverstas atsisakyti savo vienatvės, savo vaiduoklių.
Mažoji Anais neturi nieko, tik jį. Jos mama, pabėgėlė haitietė, mirė gimdydama, paliko jai tik vargą ir nuolatinį bėgimą. Babakaras nori padovanoti jai kitokią ateitį. Jie išskrenda į Haitį – kamuojamą smurto, korumpuotų vyriausybių, sukilėlių gaujų, bet labai gražią, užburiančią salą. Babakaras ieško Anais šeimos – tetos, dėdės, galbūt senelių, kurie galėtų papasakoti jos istoriją. Savo klajonėse jis gali pasikliauti tik savimi ir dviem draugais – Movaru ir Fuadu. Tie vyrai panašūs į jį – tremtiniai, vienišiai, ieškantys savęs, perėję ugnį ir vandenis.
Maryse Conde pernai buvo įteikta alternatyvi Nobelio literatūros premija. „Kaip žinote, 2018 m. buvo neįteikta Nobelio literatūros premija. Tada susikūrė alternatyvi komisija iš žmonių, kurie manė, kad visgi yra žmonių, vertų gauti premiją. Tada šiai garbaus amžiaus autorei buvo įteikta alternatyvi Nobelio premija už viso gyvenimo kūrybą“, – pasakoja V. Pilipauskaitė-Butkienė. Pasak jos, knyga patiks egzotikos mėgėjams, kurie jos ras tiek pasakojimuose apie mums tolimus kraštus, tiek neįprastame mums rašymo stiliuje.
Lars Mytting, „Seserų varpai“
Norvegijos rašytojas Larsas Myttingas lietuvių skaitytojams pažįstamas iš romano „Plauk su skęstančiais“. Ši knyga, išversta į beveik 20 kalbų, buvo apdovanota prestižine Norvegijos knygynų premija, o Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga ją įtraukė į vertingiausių 2017 m. verstinių knygų sąrašą. Dabar skaitytojų dėmesio laukia antrasis lietuviškai išleistas L. Myttingo romanas.
Atokiame XIX a. pabaigos Norvegijos kaime gyvena dvidešimtmetė Astrida. Šiose apylinkėse įprasta, kad moterys teka anksti, pagimdo būrį vaikų ir miršta nualintos ūkio darbų ir nepriteklių. Astrida svajoja apie kitokį gyvenimą – galbūt jos viltys išsipildys tapus jauno pastoriaus Kajaus žmona.
Tačiau beužgimstančius abipusius jausmus aptemdo Kajaus planas vietoj senos 1170 m. bažnyčios pastatyti naujus erdvesnius maldos namus. Siamo dvynių Halfridos ir Gunhildos atminimui XVI a. nulieti varpai bus pakeisti naujais. Legenda byloja, kad Astridos protėvių padovanoti varpai yra stebuklingi ir artinantis pavojui patys ima skambėti. Astridos jausmus Kajui sujaukia į kaimelį atvykęs Dresdeno meno akademijos studentas Gerhardas. Tarp dviejų vaikinų besirenkančiai Astridai bandant įveikti dvejones, netikėtai ima skambėti stebuklingieji Seserų varpai...
Savitas ir užburiantis Larso Myttingo stilius įtraukia ryškiu veikėjų ir aplinkos vaizdavimu. Autentiškų detalių kupiname istoriniame pasakojime susipina buitis ir mistika, namų saugumas ir poreikis pažinti pasaulį, krikščionybės ir pagonybės priešprieša. Romane nagrinėjamos ir visiems laikams aktualios žmogaus laisvės, tobulėjimo, asmeninės ir bendruomeninės istorijos temos.
V. Pilipauskaitė-Butkienė išduoda, kad šioje knygoje minimas ir Mėmelio vardas, o šiuo metu trilogiją rašantis autorius yra užsiminęs, kad kitoje knygoje Klaipėdos kraštui skirs dar daugiau dėmesio ir pats planuoja atvykti jo aplankyti.