Nobelio literatūros premiją Švedijos akademija skiria nuo 1901-ųjų. Akademiją sudaro 18 narių, tarp kurių yra švedų rašytojai, poetai, filosofai ir istorikai. Kiekvienais metais kandidato į premiją vardą gali teikti ne tik Švedijos akademijos nariai, bet ir kitų panašių institucijų nariai, literatūros ir filologijos profesoriai, Nobelio literatūros premijos laureatai ar literatų asociacijos. Nominacijos, beje, yra slaptos – jos atskleidžiamos tik praėjus penkiasdešimčiai metų nuo jų paskelbimo.
Tai, kad nežinome kasmet Nobelio premijoms nominuotų autorių sąrašo, žinoma, nereiškia, kad viso pasaulio skaitytojai ir literatūros kritikai nespekuliuoja šia tema ir nesistengia daryti prognozių.
M. Burokas: galbūt ir vėl ištrauks ką nors iš „dulkino stalčiuko“
Poetas, vertėjas, literatūros kritikas Marius Burokas spėjo, kad Nobelio komitetas, ko gero, ir šiemet nustebins „kuo nors keistu“. M. Burokas dalinosi kolegų iš Ukrainos mintimis, kurie tikino visiškai nenustebsiantys, jei Nobelio literatūros premijos laureatu būtų išrinktas rusų autorius...
„Tikiuosi, kad toks sprendimas nebus priimtas. Įtariamųjų sąrašas yra, tačiau kas bus paskelbtas laureatu – sunku nuspėti, neturiu nė menkiausio supratimo. Galbūt ir vėl ištrauks ką nors iš dulkino stalčiuko“, – juokavo M. Burokas.
Leidyklos „Rara“ įkūrėjas Benas Grigas taip pat pastebėjo, kad Nobelio komitetas – senoviškai kategoriški.
„Žvelgia tik į literatūrą, nekreipia dėmesio į žmogaus pasiekimus, nuomones, arba nusikaltimus ir nuopolius. Pavyzdys – Nobelio literatūros premijos skyrimas austrų rašytojui Peteriui Handkei, kontroversiškai pasisakiusiam dėl etninio konflikto Jugoslavijoje. Atrenkant laureatus kitoms premijoms – žiūrima šiuolaikiškiau, pats autoriaus asmuo įtraukiamas į svarstymus, ne tik kūryba. Kaip Marius ir minėjo, visko gali būti, galbūt premija atiteks ir rusų autoriui, bet abejoju... Iš paskutinių šešių rašytojų, didžioji dalis buvo iš Europos, baltieji. Nujaučiu, kad dar ir šįkart pabandys varijuoti šituo klausimu“, – sakė B. Grigas.
Prognozės, anot M. Buroko, gali būti tik labai miglotos: „Pasirinkimas yra platus: ir Artimieji Rytai, ir Afrikos žemynas. Abejoju, ar gaus amerikiečių, Vakarų Europos rašytojai. Daug kas mini Salmaną Rushdie, Liudmilą Ulickają. Sąrašuose ir Margaret Atwood – visai apsidžiaugčiau, jeigu gautų, bet mažai šansų... Taip pat ir vengrai Péteris Nádasas ir László Krasznahorkai minimi nuolat. Iš esmės, tie patys vardai – nelabai kas pasikeitė. Stephenas Kingas – turi nemažai šansų. Būtų geras! Rytoj matysime, tačiau, kad turėčiau nuojautą, ar už kažką sirgčiau – taip nėra.“
B. Grigas: būtų įdomu, jeigu plėstųsi laureatų geografija
B. Grigas tikino nepasitikintis lažybų lauku, kur nuolatos skelbiami vis tie patys vardai. „Dažniausiai jie neatspėja. Nobelio komitetui atviras visas pasaulio literatūros laukas, tad sunku įvardinti kažkokias pavardes – niekada nebūna jokios nuorodos į tai, kas nutiks. Bet koks pasakymas – gryna spėlionė. Būtų įdomu, jeigu jie toliau plėstų savo geografiją, jeigu laimėtojas nebūtinai būtų baltosios rasės, nebūtinai iš Europos ar Amerikos, ne anglakalbis... Labai seniai paminėtas koks nors rašytojas iš Azijos arba iš Pietų Amerikos – norėtųsi geografinio platumo, kuris karts nuo karto atsiranda, kartais pradingsta“, – pastebėjo jis.
Tačiau B. Grigas kaip leidėjas norėtų, kad kas nors laimėtų iš leidyklos autorių: „Širdyje sergu už kanadiečių rašytoją ir poetę Anne Carson, nors ji visiškai neatitinka mano ką tik suvardintų kriterijų, bet verta! Tačiau džiugintų bet koks variantas, smagu, kad literatūrai tenka didelis dėmesys.“
J. Melnikas: Nobelio premijų komisija visada pateikia staigmenų
Rašytojas, filosofas, literatūros kritikas J. Melnikas tokios pat nuomonės kaip ir kolegos: nuspėti laureatą – neįmanoma.
„Nobelio premijų komisija visada pateikia staigmenų. Visi galvoja apie kažkokį garsų autorių, o gauna – visai nežinomas. Kokie rašytojai jau pretendavo, „stovi eilėje“? Yra labai žinomų pavardžių. Pavyzdžiui, amerikietis S. Kingas dar negavo šios premijos. Vardas svarbus, yra ir meninė vertė, ir biografija, vėlgi, – galėtų būti. Apie japonus net nekalbu, H. Murakami kiekvienais metais būna tarp pirmųjų, bet vis negauna. Nors rimtas rašytojas, bet kadangi labai žinomas Vakaruose, į jį žvelgia įtariai. Kalbant apie staigmenas – iš Rusijos galėtų gauti L. Ulickaja, bet nemanau, nors ji ir prieš Putiną, vis tiek, būtų negerai suprantamas dalykas“, – svarstė J. Melnikas.
Pašnekovo manymu, pretendentas į Nobelio literatūros premiją, nors ir nelabai žinomas, visgi turėtų būti gavęs nemažai tarptautinių premijų.
„Būtų logiška, jei gautų rašytojas iš Ukrainos. Kalbama apie Andrejų Kurkovą, Serhijų Žadaną. Yra daug vertimų, bet premijų, tokių kaip Bukerio – deja, neturi. Ukrainiečių poetės, klasikės Linos Kostenko kūrybos meninė vertė tinka pretenduoti į šią premiją. Bet, vėlgi, žinomumo problema – elito atstovų poeziją sunku versti. Tačiau žvelgiant iš kitos pusės – Nobelio premija duodama dėl tam tikrų poltinių pamąstymų (pavyzdys – A. Solženicynas). Norėčiau, kad gautų, aišku, autorius iš Ukrainos. Tačiau ukrainiečių pavardės nefigūruoja sąrašuose tarp pretendentų, kurie yra skelbiami. Nobelio literatūros premiją gavo baltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič. Niekas nesitikėjo, bet, matyt, norėta atkreipti dėmesį į autorių, kuris rašo dokumentinę prozą. Norėta propaguoti šį žanrą, plius – ji buvo opozicijoje“, – įžvalgomis dalijosi J. Melnikas.
