Spektaklis, neturintis jokių rėmų – taip trumpai jo esmę apibūdina kūrybinė grupė. Labiau net ne spektaklis, o tiesiog patirtis. Vaikščiodamas po Vilniaus kino klasterį, kur jis statomas, gali aktorių veiksmą stebėti gyvai arba kuriame nors iš daugelio erdvėje išdėstytų ekranų. Nors žiūrovams yra skirta 90 sėdimų vietų, rekomenduojama jose per ilgai neužsibūti – geriau nuolat stebėti po erdvę ir dairytis, kas kur vyksta įdomaus. Galbūt prisijungti pašokti, jei norisi. Jei norisi atitrūkti – galima netgi išeiti laukan pavalgyti, ir grįžti, kai vėl norėsis.
Kaip spaudos konferencijoje kalbėjo režisierius Ł. Twarkowski, viskas yra apie patirtį ir naujus pasakojimo būdus, platesnę patirtį, kuriai sukurti ir atskleisti naudojama daug medijų. Taip, jo nuomone, žiūrovus galima privesti net iki katarsinės būsenos.
Spektaklis bus rodomas rugsėjo 3, 4, 5 dienomis. Tie, kam nepavyks gauti bilieto, šeštadienį 19 val galės stebėti jo transliaciją internete. Kokia bus jo struktūra – režisierius nenori per anksti atskleisti, taupydamas žiūrovams siurprizą. Tik išduoda, kad jį bus galima skirstyti į tris dalis: parodą - „Respublikos“ rekonstrukciją, instaliaciją ir tiesiog reivą.
Ruošiantis šiam spektakliui aktoriai kartu išvažiavo į miškus, kur nebuvo jokių taisyklių – kiekvienas galėjo veikti tai, ką norintis, o gal nedaryti visai nieko. Ir nors iš pradžių tai galėjo atrodyti kaip daugeliui išsvajotas poilsis, nereikėjo ilgai laukti pajuntant, kad nieko nedaryti yra be galo sunku.
Laukiant premjeros Daiva Šabasevičienė surinko aktorių įspūdžius apie šią patirtį.
Diana Anevičiūtė:
Kai įsijungiau į „Respubliką“, pasijutau lyg kosmose. Juk aš atėjau iš visai kito pasaulio, iš kitokios muzikos. Ligi šiol daugiau domėjausi klasikine, bažnytine muzika ir staiga patekau į visišką priešingybę. Čia dominuoja technomuzika, kurios aš nei pažinojau, nei ką, bet vykstant darbo procesui pradėjau suprasti, kad ir šioje muzikoje yra gražių dalykų, kad tai nėra vien tik ritmas ar „bumčikai“. Tai yra kažkas daugiau. Visa tai priminė mano pačios jaunystę, sovietinius laikus, kai aplink viskas buvo pilka, o ėjimas į mokyklą – lyg į kažkokį kalėjimą. Norėdami iš viso to ištrūkti, darydavom tą patį – pradėdavom šokti. Skambėdavo baisiausia muzika, o mes išsikratydavome, tarytum siekdami ignoruoti visą aplinkos nesąmonę.
Suprantu, kad visi šie jauni žmonės jaučiasi nesaugūs šiame pasaulyje, turi įvairių kompleksų, nejaučia laisvės, netiki valstybe, netiki ateitimi, neturi jokių pragyvenimo garantijų... Visur – nesaugumo jausmas. Tai nors valandai, nors kokiam laikui nieko negalvojant galima užsimiršti tiesiog šokant.
Tuo gyvena „Respublikos“ piliečiai, tai reiškia – mes. O mano personažas tarsi viską stebi, viską mato iš šalies, jis tarsi viską supranta ir kartu dalyvauja veiksme.
Algirdas Dainavičius:
Mūsų personažai esame mes patys. Jie – truputį avatarai. Mes, tik kitomis aplinkybėmis, t. y. pusiau mes. Yra situacijos, kuriose mes taip nesielgtume, bet šie mūsų avatarai elgiasi būtent taip.
„Respublika“ – tai svajonė, pabėgimas nuo materialaus pasaulio į pasaulį, kuriame žmonės tiesiog gyvena, džiaugiasi gyvenimu, nes šitos prabangos turime labai mažai. Mes bėgam, duodamės, lekiam, dirbam ir pajuntam, kad jau senatvė. Visiškai išsivaduoti iš materialių dalykų neįmanoma, bet iš bėgimo, iš besaikio vartojimo – galima: į muziką, į šventąją salą...
Jan Dravnel:
Toji mūsų „Respublika“ – tai spektaklis apie mus. Per visą šį laiką mes „dalijomės“ savimi. Su dramaturgės pagalba viskas buvo surinkta į scenarijų, kuriame bandoma perteikti visa tai, ką išgyvenome. Spektaklis apie tai, kas mums patinka, ko mes bijome, ko norime.
Viskas vyko natūraliai: buvome uždaryti „Grybų dvare“ ir kažkaip gyvenome. Ateidavome prieš kamerą ir kaip per išpažintį kalbėjome, iškalbėjome savo slaptas mintis. Iš to ir susiformavo „Respublikos“ istorija.
Airida Gintautaitė:
Man „Respublika“ yra patirtis – kaip aktorei, kaip žmogui, kaip moteriai. Didelės iliuzijos, kad mano meninis tikslas yra spektaklis ar parodymas, neturiu. Pirmiausia tai yra patirtis pačios savęs visame šiame procese. Aš matau labai daug paralelių ir su gyvenimo, ir su teatro bendruomene. Arba išlieki savyje, arba pasiduodi chaosui, ir jis tave „suvalgo“, arba randi būdą, kaip iš to chaoso išeiti sveikam ir dalytis pliuso, o ne minuso ženklu. Juk smarkiai gali užsikrėsti minusu, kai aplink tiek daug betvarkės. Patirtis yra svarbi kiekvienai visuomenei, kiekvienai šeimai. Ir būtent iš tų patirčių tu gali gauti impulsą toliau gyventi. Tai yra didžiulė dovana.
Filmavimo patirtį turėjau spektaklyje „Lokis“. Mes sąmoningai veiksmą kuriame per vaizdą. Ir aš susitapatinu su ta mintimi, kad Łukaszas Twarkowskis yra tokio tipo režisierius. Gal mano išorė išduoda, kad esu pavargusi, bet viduje aš dėkoju už viską, kas vyko, vyksta ir vyks.
Ula Liagaitė:
Nesu aktorė ir dramos spektaklio kūrimo procesai man nauji. „Respubliką“ kūrėme kartu, pirmiausia surasdami vietą šiam eksperimentui. Galėjome būti pažeidžiami, stebėjome vieni kitus ir fiksavome tam tikrus momentus. Mano personažas kūrėsi savaime. Man gera būti šiame procese. Džiaugsmas yra stebėti visa tai, kas gražu ir gera aplinkui. Kokie išties esame laimingi, galėdami kartu kurti šitą pasaulį. Mes šokame bijodami sustoti. Tam tikruose muzikos rėmuose gali pajusti visišką laisvę.
Šis patyrimas – tai pilnatvė, įdomus išgyvenimas su žmonėmis, su kuriais kartu kūrėme „Respubliką“. Kaip ir kiekviename išgyvenime, buvo visko: ir džiaugsmo, ir kryčio, ir suvokimo, kad išvis nieko nesupranti. Kartu buvo galima pajusti dalykus, kuriuos prieš tai bandei suprasti, ir, atvirkščiai, suprasti dalykus, kuriuos prieš tai jutai aplinkui, bet suprasti negalėjai. Šie procesai susikeitė vietomis, buvo galima stebėti save kitų kūrėjų grupėje.
Esu laiminga būdama šio proceso dalimi. Labai daug ko išmokau, labai daug ką supratau, suvokiau. Kiek daug gero gimsta būtent tada, kai sustoji ir stebi, kas vyksta aplinkui. Režisierius dar repeticijų pradžioje sakė: „Tam, ką kada nors norėjote pabandyti ar padaryti, vieta ir laikas yra čia.“ Mano patirtis labai pozityvi dirbant su šiais žmonėmis. Sunku patikėti, kad būna geriau.
Martynas Nedzinskas:
Tai yra patvirtinimas to, kaip aš nenorėčiau gyventi.
Valentinas Novopolskis:
Viskas yra ant tokios personažo ir realaus tavęs ribos, kad kai kuriais momentais net sutrinki. Ir būtent čia yra visas įdomumas. Kartais būdavo neaišku, ar vieną dieną tu po repeticijų grįši namo, ar ne, ar kur nors užstrigsi. Kas bus kitą dieną?..
Neaišku, ką jaus žiūrovai, bet aktorius šis spektaklis labai veikia. Man asmeniškai tai labai neįprastas ir įdomus procesas, kuriame daug ką teko permąstyti. Labai tiksliai pasakė režisierius: „Tai, ką mes darome, yra atsakas šiuolaikiniam pasauliui, bandymas sukurti kažką kito. Tai yra labai naivu, bet kažko geresnio mes nesugebėjome sugeneruoti.“
Augustė Pociūtė:
Esu spektaklio dalelė. Regiu ryškią paralelę tarp šio spektaklio kūrimo ir komunos apskritai. Kiekvienas iš mūsų turi savo sritį, už kurią esame atsakingi. Šiame spektaklyje dalyvauja ir techninis personalas, ir prodiuseriai. Man labai patiko visų mūsų susijungimas. Tai buvo užkoduota ne tik spektaklio idėjoje: komuną sudaro absoliučiai visi žmonės, kurie dirbo prie šio spektaklio. Ši komuna labai stipri.
Labai gražus momentas – idėjos ir paties eksperimento susipynimas. Visa tai persikėlė į kūrybinį procesą. Man labai smagu dalyvauti šiame procese ir matyti kiekvieno žmogaus atsakomybę ir subtilią komunikaciją.
Pjesėje yra tokia scena: mano personažas dalyvauja snaiperių centre vykstančioje simuliacijoje. Mano veikėjai uždedamas šalmas, stimuliuojantis smegenis, ir tas šalmas iš mano smegenų pašalina abejojimą savimi. Tuomet triukšmas galvoje nutyla, ir tampa šviesu, raišku. Iš galvos dingsta pikti gnomai, šnekantys įvairias nesąmones. Kai perskaičiau šią sceną, mane ji pribloškė, nes tai buvo tiksli įžvalga: visa tai, ką mes darome, man yra labai artima.
Gediminas Rimeika:
Dabar visas menas tampa tarpdisciplininis, viskas jungiasi. Man asmeniškai pati „Respublika“ yra tam tikra transo būsena – savo gyvenime apimtas tokios būsenos esu praleidęs nemažai laiko, nes mėgaujuosi elektronine muzika. Todėl galimybė šią muziką sujungti su teatru, su mano pasirinkta profesija kelia didžiulį džiaugsmą. Kažkada draugams papasakojau apie šį spektaklį, apie šį įvykį, tai jie pasakė: „Turbūt jautiesi kaip sūkurinėje vonioje.“ Tam tikra prasme taip ir jaučiuosi.
Rytis Saladžius:
Buvimas šiame eksperimente – „Respublikoje“ – man yra jaudinantis buvimas tam tikru algoritmu kitame algoritme veikiant kitiems algoritmams... Tai tam tikras jautrumas, tarsi gyvenimas pagal Mėnulio ciklą su garso, emocijų, džiaugsmo ar liūdesio, ritmo ir aritmijos potvyniais ir atoslūgiais. Kai didžiuliame garse išgirstame savo tylą ar menkiausią sielos virptelėjimą...
Rasa Samuolytė:
Šis procesas man yra naujas, netikėtas, įdomus ir kartu nelengvas, nes darbas panašus į filmavimo aikštelę. Režisierius ir jo komanda ieško ne aktoriaus buvimo scenoje, tuo labiau kad scenos čia nėra, o aktoriaus buvimo ir jo santykio su personažu stebint kamerai. Kamera tampa akimi, į kurią tu žiūri. Tai ne toks procesas, kai kuri personažą ir po to ieškai santykio su savimi. Čia yra kitaip: kadangi kamera labai arti, tu negali įvykdyti tam tikrų dalykų, kuriuos, tarkim, esi susigalvojęs. Tu negali kelti sau viršuždavinio. Tiksliau, gali, bet kamera „reikalauja“, kad elgtumeisi būtent taip, kaip šią akimirką jautiesi.
Kitas dalykas: šis procesas viską suvienija – aktorius, technikus, aptarnaujantį personalą. Visa tai yra labai svarbu, nes vieni su kitais sąveikaujame, maišomės, o šis sumaišymas, tariamų ribų ištrynimas, – kur yra kulisai, scena, žiūrovai, – visas šis miksas labai įdomus, nes nuolat kinta. Aš visiškai nežinau, kaip tai priims žiūrovas. Mums visiems tai didelė staigmena. Šis momentas atpalaiduoja.
Man labai svarbu pats procesas. Yra toks posakis: „Jeigu neprivalgei, tai ir neprilaižysi.“ Nėra taip, kad kauptum, kauptum, kauptum, o premjeros dieną išplauktum. Labai svarbus kiekvienas tavo žingsnis dėl to, kad yra kamera. O kamera nemėgsta rezultatyvumo. Bet kartu yra ir personažai, ir situacijos, ir idėja, kuri tampa utopija. Kaip visa tai išsivysto, kai žmonės susiburia vedami vienos idėjos, ir į kokias formas visa tai virsta – tai yra spektaklio esmė. Procesas – apkrautas, įdomus, bet nėra pasimetimo. Yra daug tikėjimo ir laukimo – kaip čia viskas atsitiks.
Nelė Savičenko:
Kūrinys apima labai didelį laikotarpį – ir praeitį, ir dabartį. O perspektyvos visuomenėje matosi: ji artėja į chaosą. Ir klimatas, ir žmonių santykiai, ir politika – viskas tokia košė, chaosas, kuriame žmogui sunku susivokti. Ar yra išsigelbėjimas tokioje uždaroje grupėje kaip šeima? Ar įmanoma joje išgyventi chaosą? Ar tai įmanoma, ar tai yra visiška utopija? Tai yra tik vienas iš klausimų, kuriuos kelia spektaklis.
Vainius Sodeika:
Asmuo, individas iš sociumo, kuris turi visą rinkinį nustatytų taisyklių, koks jis turi būti arba koks jis yra, arba koks jis tiesiog egzistuoja, „Respublikoje“, tam tikroje autonomijoje, turi galimybę susitikti su antru savimi (su savimi iš kitos pusės). „Respublikoje“ gali patikrinti savo savybes, supratimą, gali iš naujo permąstyti savo suvokimą apie sociumą, save, savo paskirtį apskritai. Šis kūrinys leidžia sustabdyti ritmą, laiką, kuriame esi įpratęs būti, ir iš naujo jį persukti, priartinti.
Tai nėra kažkokia komuna, sekta ar bendruomenė, kuri yra kitokia. Čia – tam tikri žmonės susitarė susitikti kažkokioje vietoje ir ėmė kažką daryti. Tai yra suorganizuotas veiksmas, suorganizuotas įvykis, kuriame kažkas sutiko būti. Ir būtent iš šio buvimo kažkas nutinka, bet ne dėl to, kad tas kažkas susitarė, kaip reikia būti; niekas šito nesusitarė.
Paulavos respublika – dalykas, kuris buvo. Žinojimas šio buvusio įvykio gali inspiruoti naujam įvykiui arba permąstymui. Lyg būtum knygą perskaitęs ir turėtum galimybę kitu rakursu permąstyti dalykus, kuriuos tu tarytum jau seniai žinojai.