Šįmet LNOBT baleto trupę papildė šeši nauji šokėjai – penkios Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus abiturientės ir vienintelis vaikinas – iš Kanados į LNOBT trupę atvykęs šokėjas Aidenas Bazilynski. Jis sako į Vilnių ryžęsis keliauti todėl, kad šokti Europoje jam visada atrodė respektabiliau, nei likti Kanadoje. Tiesiog baleto menas čia, Europoje, yra labiau žmonių gerbiamas.
„Dar lankydamas pirmąją savo baleto mokyklą Kanadoje (o šokti pradėjau būdamas penkerių metų) jau žinojau, kad ieškosiu galimybių apsigyventi Europoje. Todėl vėliau baigiau Europos baleto mokyklą Amsterdame, o dabar atvykau į Vilnių. Patiko LNOBT trupės kolektyvas, čia visi tokie paslaugūs. Vilnius man atrodo gražus žalias miestas su žaviu senamiesčiu“, – pasakoja Aidenas.
Balete „La strada“, kaip ir kiti trupės naujokai, Aidenas kol kas nepasirodys. Debiutu LNOBT scenoje jaunajam artistui greičiausiai taps baletas „Korsaras“, kurio spektakliai teatre numatyti spalį.
Ukrainietė pasirinko Vilnių
„Korsare“ žada debiutuoti ir ukrainietė Yeva Shportiuk. Šokti ji pradėjo būdama ketverių, o dešimties metų įstojo į Ukrainos nacionalinę baleto mokyklą gimtajame Kyjive. Joje ir mokėsi iki 2022-ųjų, kol Ukrainoje prasidėjo karas.
„Tada į mūsų mokyklą pradėjo plaukti pasiūlymai iš baleto mokyklų visame pasaulyje. Pasirinkau Vilnių, nes anksčiau lankiausi čia su moksleiviškais baleto pasirodymais. Man patiko tiek miestas, tiek mokyklos aplinka. Bendrabutis visai šalia, nemokamas maitinimas – sąlygos šokti tikrai buvo puikios. Žinoma, reikėjo pramokti lietuvių kalbos, prisitaikyti prie truputį kitokio lietuvių mentaliteto“, – pasakoja Yeva.
Baigusi Nacionalinę M. K. Čiurlionio baleto mokyklą, ukrainietė gavo kvietimą prisijungti prie LNOBT baleto trupės. Dabar nekantriai laukia savo debiuto „Korsare“ ir svajoja tapti tokia, kaip jos mylimos balerinos Marianela Núñez ir Ulyana Lopatkina.
Iš Paryžiaus – į Vilnių
Visos Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą baigusios lietuvaitės LNOBT sceną jau neblogai pažįsta: dar moksleivės jos būdavo kviečiamos atlikti nedidelių vaidmenukų šio teatro spektakliuose.
Tačiau Austėjos Medekšaitės baleto patirtis šiek tiek kitokia nei jos bendramokslių: sėkmingai įveikusi keleto turų atranką, mergina ketverius metus mokėsi baleto mokykloje Paryžiuje. Tačiau svajonių mokykla šioji jai netapo, tad paauglė grįžo į Vilnių ir pailsėjusi nutarė pratęsti mokslus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio baleto mokykloje.
„Mano kelias į baletą vaikystėje buvo proziškas: turėjau ydingą kūno laikyseną, todėl tėvai vedžiojo į dailiojo čiuožimo treniruotes, vėliau – į baleto pamokas Eglės Špokaitės mokykloje. Taip baletas pamažu ir „prilipo“ – prasidėjo įvairūs konkursai, kuriuose neblogai sekdavosi. Man patinka atkaklus kasdieninis darbas repeticijose, nes esu labai disciplinuotas žmogus. Man balerinos gyvenimo būdas tinka“, – tvirtina Austėja.
Nuovargiai ir sugrįžimai
Gabrielė Šinkūnaitė jau trejų metukų būdama pranešė mamai, kad bus balerina. O po pirmosios šokių pamokos vaikų darželyje pasakė, kad daugiau į jį nebevaikščios, jeigu mama neleis lankyti baleto.
„Nuo to kelio namuose mane mažą labiau atkalbinėjo, negu skatino. Bet man patiko šokti, o dar labiau – vaidinti. Bet tai ne ta istorija, kad pamačiau spektaklį ir akimirksniu įsimylėjau baletą. Mokykloje būdavo ir nuovargio dienų, kai atrodė, kad per sunku, kad jau nebenoriu. Per atostogas pailsi porą savaičių, ir vieną dieną, žiūrėk, begamindama valgyti nejučiomis atsistoji ant puspirščių: kūno poreikis judėti girdint muziką sugrįžta pats“, – pasakoja Gabrielė.
Ji svajoja kada nors sušokti Kitri ir Čigonę „Don Kichote“. Praeities balerinos idealu vadina Mają Pliseckają, o nūdienos – Jurgitą Droniną. Pirmasis jaunos artistės pasirodymas scenoje jau netrukus – ji šoks Lėlę balete vaikams „Užmerktos akys“.
Vaikystė šokių repeticijose
„Užmerktų akių“ spektakliuose žiūrovai pamatys ir Tėją Daujotaitę – klaipėdietę, kilusią iš šokėjų šeimos. „Mano tėvai Klaipėdoje vadovauja pramoginių šokių kolektyvui, ir aš nuo mažens leisdavau laiką jų repeticijose. Ilgainiui tėvai pastebėjo, kad man darosi per lengva ir nebeįdomu, todėl nuvedė į Aušros Krasauskaitės baleto studiją. Ten man labai patiko, nenorėjau nieko keisti. Bet kai man sukako trylika, su tėvais atvykome pamatyti LNOBT „Spragtuko“. Ir mama manęs paklausė, ar pati norėčiau taip šokti, kaip balerinos scenoje. Atsakiau teigiamai, ir abi supratome, kad nebėra kitos išeities – man teks persikelti mokytis į Vilnių, į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą“, – pasakoja Tėja.
Pirmąją savo ruošiamą baleto variaciją mokinė parengė stebėdama šokėjos Ulyanos Lopatkinos pasirodymo įrašą, todėl šiai primabalerinai iki šiol jaučia sentimentus. O kol kas džiaugiasi patekusi į LNOBT trupę ir tiki savo karjeros žvaigžde.
Menų mokyklos patriotė
Dar viena „Užburtoms akims“ besirengianti šokėja Smiltė Mazūraitė save laiko „iki kaulų smegenų čiurlioniuke“: baleto ji mokėsi nuo pat pirmos klasės, o prieš tai šoko ir prie menų mokyklos veikiančioje „Trijų mūzų“ mokyklėlėje.
„Buvau hiperaktyvus vaikas, o mano mamos neįgyvendinta svajonė – tapti šokėja. Visa tai kartu ir nulėmė mano kelią. Bet paauglystėje buvo visko – teko šiek tiek „apsistumdyti“ su pasirinkta profesija. Galiausiai supratau, kad man patinka tai, ką darau, ir radau savyje valios tęsti mokslus. Dabar nebeįsivaizduoju savęs niekur kitur. Kasdieninės repeticijos – man tarsi meditacija. Šokis ir turi būti malonumas, kad išliktum sudėtingoje baleto profesijoje“, – neabejoja Smiltė.
Mergina iki šiol saugo LNOBT spektaklio „Spragtukas“ bilietą: tai buvo pirmasis teatre jos matytas spektaklis. Dabar, pradėjusi dirbti teatre, Smiltė pasižadėjo sau aplankyti visus iki vieno čia rodomus baletus.
Jos pavyzdžiu teatras kviečia pasiekti visus teatro žiūrovus: baleto „La strada“ premjera teatro scenoje – jau nuo rugsėjo 13 dienos.
