– Teatro kasose darbuojatės jau daugiau kaip 15 metų. Kokie keliai jus čia atvedė?
– Regina. Aš dirbu ilgiausiai – jau 21-erius metus. Sunku patikėti, bet apie galimybę įsidarbinti LNOBT man pranešė mano sūnus! Jis, dar moksleiviu būdamas, su draugu dirbo savanoriu vasaros spektakliuose, kuriuos LNOBT anksčiau rodydavo Trakų pilyje. Ten ir nugirdo, kad teatras ieško kasininkės. O aš buvau dirbusi vadybininke „Elfų teatre“, tad apie teatrų rinkodarą supratimo turėjau. Ir mane priėmė.
– Vilma. LNOBT dirbu 17 metų. Mano kelias nebuvo tolimas – tik per gatvę, iš Kongresų rūmų kasų... Čia, teatre, daugelį metų buhaltere dirbo mano mama. Todėl nuo mažens lankydavausi spektakliuose, ir apskritai LNOBT man visada atrodė kažkas tokio... Sužinojusi, kad teatre atsirado laisva kasininkės darbo vieta, ilgai nesvarsčiau.
– Aurelija. Man apie galimybę įsidarbinti vis pranešdavo sena draugė Vilma: iš pradžių pakeičiau ją Kongresų rūmų kasoje, o vėliau atsirado ir laisva vieta LNOBT. Dirbu čia jau 16 metų ir džiaugiuosi puikia atmosfera draugiškame kolektyve.
– Regina. Viena kitą pakeisdamos, mes darbuojamės septynias dienas per savaitę – nuo 10 iki 19 valandos. Tik sekmadieniais, jei tą vakarą nėra spektaklio, darbą baigiame 15 valandą. Pietaujame irgi pagal grafiką, tačiau bent viena teatro kasa iš trijų visuomet lieka atidaryta.
– Ar į kasą ateinantys žiūrovai patys renkasi spektaklius, ar galbūt pasikliauja jūsų rekomendacijomis?
– Vilma. Būna ir tokių, ir tokių. Kartais mums tikrai tenka tapti patarėjomis. Žinoma, pirmiausiai teiraujamės, ką pats žmogus labiau mėgsta: operą ar baletą, klasikinius ar šiuolaikinius pastatymus. Bet ir baleto mėgėjui kartais įsiūlome operos spektaklį arba atvirkščiai. Stengiamės, kad mūsų žiūrovai turėtų kuo platesnį repertuaro akiratį.
– Regina. Paprastai pirmiausiai pritrūkstame vietų klasikinio baleto spektakliuose ir spektakliuose vaikams. Jie turi didžiausią paklausą, o tokių spektaklių nebūna daug. Visus bilietus į „Snieguolę ir septynis nykštukus“ parduodame per mėnesį: yra net suaugusių žiūrovų, kurie kasmet lanko šį baletą. Bilietus į „Zuikį puikį“, Kamerinėje salėje rodomą operą, dabar irgi pardavinėjame kovui – rudeniui nebeturime. Priekaištus, kad vaikams skirtų spektaklių trūksta, mums dažniausiai ir tenka išklausyti.
– O kokie spektakliai, jei ne paslaptis, labiausiai patinka pačioms teatro kasininkėms?
– Regina. Stengiamės pamatyti visus teatre rodomus pastatymus, kad turėtume ką apie juos papasakoti žmonėms. Žinoma, savo nuomonės niekam neperšame, tiesiog trumpai apibūdiname spektaklio nuotaiką, tematiką ir stilistiką. Ypač apie modernesnius pastatymus stengiamės subtiliai įspėti vyresnius žiūrovus, kad jie suprastų, ką renkasi, ir vėliau teatru nenusiviltų.
Visuomet raginame žmones nesikliauti kitų nuomonėmis ir verčiau pamatyti spektaklį patiems. Juk netgi mūsų, trijų kasininkių, nuomonės apie pastatymus dažnai būna visiškai skirtingos! Man iki šiol neprilygstamu liko baletas „Graikas Zorba“. Nepraleisdavau nė vieno jo spektaklio, o pabaigoje, kai uždainuodavo operos solistė Laima Jonutytė, visada apsiverkdavau. Verkiu aš ir operoje „Madam Baterflai“. „Aidoje“ dar neverkiau, bet ji man irgi labai patinka.
– Vilma. Aš taip pat negaliu pamiršti „Graiko Zorbos“! Iš dabartinio LNOBT repertuaro labiausiai patinka operos „Aida“ ir „Rigoletas“.
– Aurelija. O man labai patiko naujausioji teatro premjera – baletas „La strada“. Ėjau jo žiūrėti net du kartus, nors paprastai to nedarau. Mielai eičiau ir trečią. Tik prieš einant žiūrėti šio baleto, visiems rekomenduočiau pamatyti ir Federico Fellini filmą, kad būtų aiškesnė šokio kalba. O dar man labai patinka poetiška šokio opera „Amžinybė ir viena diena“.
– Ar žiūrovai dažnai teiraujasi, kokie atlikėjai pasirodys viename ar kitame spektaklyje?
– Regina. Yra žiūrovų, kurie to teiraujasi nuolat. Tarkim, baleto mėgėjai anksčiau mieliausiai pirkdavo bilietus į spektaklius, kuriuose šokdavo Eglė Špokaitė, Nerijus Juška, Anastasija Čumakova. Šiuo metu baleto trupėje daugiausiai ištikimų gerbėjų turi primabalerina Olesia Šaitanova.
Tarp operos solistų, kaip mes kasose suprantame, ypatingų žiūrovų simpatijų susilaukia Viktorija Miškūnaitė, Edgaras Montvidas ir Merūnas Vitulskis.
– Šią savaitę baigiami platinti dar vieno LNOBT sezono abonementai. O kada teatre užgimė abonementų platinimo tradicija?
– Regina. LNOBT abonementai pirmą kartą pradėti platinti 2005 m. Tada skirtingos nuolaidos taikytos pirmojo, antrojo pusmečio ir sekmadienių spektakliams, tad mums būdavo sudėtinga apskaičiuoti abonementu perkamų bilietų kainą. Vėliau patobulinta kompiuterinė sistema ją pradėjo rodyti pati.
Įdomu, kad tuo metu, kai atsirado teatro abonementai, Lietuvoje buvo įprasta vilioti pirkėjus solidžiais prizais ir loterijomis. Neatsiliko ir LNOBT: laimingųjų abonementų savininkai būdavo apdovanojami turistinėmis kelionėmis, kvietimais vakarienei restorane, kavinėje ar apsilankymui boulinge. Galima buvo laimėti netgi aviabilietus į Milaną, kad savo akimis pamatytum garsiąją „La Scalą“!
– Aurelija. Kadangi anksčiau abonementai buvo parduodami tiktai teatro kasose, paskutinėmis jų platinimo dienomis pas mus išsirikiuodavo tokios eilės, kad vakarais negalėdavome laiku uždaryti kasų. Dirbdavome valanda ilgiau, kad aptarnautume visus prie langelio laukiančius pirkėjus. Dabar eilių nebėra, nes bilietus su abonemento nuolaidomis siūlo ir interneto pardavimų sistema. Tačiau yra žmonių, kuriems tiesiog patinka laikyti rankose gražius, „senovinius“ LNOBT bilietus. Tokius ir dovanoti maloniau.
Kartais žmonės klausia: „O kiek jūsų abonementas kainuoja?“ Atsakyti į tokį klausimą neįmanoma, nes tokio apčiuopiamo daikto, kurį vadintume abonementu, nėra. Tiesiog jūs perkate savo susidarytą ne mažiau kaip 5 spektaklių bilietų rinkinį, kuriam pritaikoma nustatyta nuolaida, o konkreti kaina priklausys nuo bilietų skaičiaus, spektaklio kategorijos ir vietos salėje. Nes vienas mėgsta sėdėti kuo arčiau scenos, kitas – parterio viduryje ar gale, o treti – balkonuose. Ateina ir tokių žmonių, kurie visada teiraujasi tos pačios, kažkodėl jiems mieliausios vietos. Mes neklausiame kodėl, bet gal ta vieta jiems kažką malonaus primena?
– Kokie pirkėjai labiausiai laukia abonementų platinimo pradžios?
– Regina. Ištikimiausios teatro lankytojos – vyresnio amžiaus vilnietės inteligentės: jos jau nuo pavasario klausinėja apie kito sezono abonementus ir pirmosiomis jų platinimo dienomis nieko nelaukdamos išsirikiuoja prie kasų. Dažniausiai jos prašo bilietų 19-oje eilėje, taip vadinamose salės „kišenėse“, kur bilietai pigūs, bet iš ten labai patogu stebėti sceną, nes priešais tave niekas nesėdi. Pritaikius nuolaidą, tokie bilietai kainuoja tikrai nedaug, o laipioti į teatro balkonus juk ne kiekvienam vyresniam žmogui pagal jėgas. Todėl bilietus parterio gale mes parduodame greičiausiai.
– Vilma. Šiuo metu į daugelį pirmojo pusmečio abonemente nurodytų spektaklių bilietų apskritai sunku rasti. Kartais išimties tvarka parduodame net pristatomas vietas, kad tik sudarytume žmogaus pageidaujamą abonementą. Nors šis sezonas bus gerokai ilgesnis už praėjusį, tad spektaklių pasirinkimas didesnis.
– Aurelija. Abonementai naudingi visiems. Būna, kad į didesnį spektaklių skaičių bilietus perkančiam žmogui mes pačios pasiūlome verčiau įsigyti abonementą ir taip sutaupyti „karštam šokoladui“. Tokie pirkėjai mums lieka dėkingi, o teatrui naudinga įgyti kuo daugiau ilgalaikių gerbėjų.
– Abonementas „5+“ neriboja didžiausio su nuolaida perkamų bilietų skaičiaus. Įdomu, kiek daugiausiai bilietų nuperkama?
– Vilma. Galimybe taupyti su teatro abonementu naudojasi ne tik pavieniai teatro gerbėjai, bet ir turistų grupes į sostinę iš kitų miestų (dažniausiai – iš Kauno ir Panevėžio) vežančios įmonės. Jos neretai iš anksto įsigyja po 50 bilietų į penkis labiausiai žiūrovų geidžiamus spektaklius. Todėl spektaklių pabaigos laukiantys autobusai prie teatro vakarais – vilniečiams įprastas vaizdas.
– Regina. Bet kartais žmonės į klausimą, kiek bilietų į spektaklį norėtų, drovėdamiesi atsako, kad pakaks ir vieno... Tokius aš visuomet padrąsinu sakydama, kad po vieną į teatrą vaikšto žymiai daugiau žiūrovų, negu jūs įsivaizduojate. Ir tai – tikra teisybė. Sakyčiau, tokių kasmet daugėja, todėl gėdintis į teatrą eiti „be poros“ šiais laikais tikrai neverta.
Nepaisant to, žaviuosi vyrais, ateinančiais pirkti bilietų sau ir savo damai. Tokių yra! Vyrai supranta, kad bilietai į teatro premjerą mylimai moteriai bus žymiai vertingesnė dovana, nei netoliese, gatvės mugėje, nupirkti niekučiai.
– Ką dar galėtumėte patarti teatro žiūrovams?
– Regina. Kad prieš dovanodami teatro bilietus kitam žmogui, pirmiau gerai išsiaiškintų jo pomėgius ir ateities planus. Nes ne vienas, gavęs tokią dovaną, vėliau atskuba į teatro kasą su viltimi juos grąžinti... LNOBT dovanų kuponas tokiais atvejais žymiai geresnė išeitis: jūsų artimas žmogus pats pasirinktų ir spektaklį, ir sau patogią renginio datą.
