Maskato karališkajame operos teatre Omane, drauge su kuriuo LNOBT įgyvendina šį ambicingą projektą, sausį rodyta pasaulinė premjera žiūrovų pasitikta ilgomis ovacijoms – salę pribloškė ne tik veiksmas scenoje, bet ir pastatymo prabanga bei vizualinis turtingumas. Jau visai netrukus prabangą scenoje itin mėgusio režisieriaus Franco Zeffirelli (1923–2019) ir jo komandos kurtą spektaklį, tapusį paskutiniu maestro darbu operoje, pamatys Lietuvos žiūrovai.
Kartu galės pasigrožėti ir jo nuolatinio bendražygio, dviem „Oskarams“ už darbus kine nominuoto kostiumų dailininko Maurizio Millenotti ir jam talkinančios Irene Monti kurtais įspūdingiausiais kostiumais. Apie juos ir kalbamės su Italijoje bei Lietuvoje prie spektaklio dirbančiais dailininkais, o taip pat su F. Zeffirelli premjerą Vilniuje neeiliniu įvykiu vadinančiu žinomu mados istoriku Aleksandru Vasiljevu.
Minimalizmo pakanka ir buityje
„F. Zeffirelli buvo didis režisierius ir talentingas įspūdingo vizualumo scenoje kūrėjas“, – apie premjeros nesulaukusį menininką, kurio darbus prie „Rigoleto“ pastatymo tęsė jo patikimi bendražygiai, kalba mados istorikas, daugybės spektaklių kostiumų dailininkas A. Vasiljevas.
Anot pripažinto mados ir kostiumo istorijos tyrinėtojo, F. Zeffirelli režisieriaus kelią pradėjo tais laikais, kai operos pastatymams nebuvo gailima net ir labai didelių pinigų: jo karjeros piku laikomi septintasis ir aštuntasis praėjusio amžiaus dešimtmečiai.
„Didieji pasaulio operos teatrai, kuriuose nemažai dirbo F. Zeffirelli – Milano „Teatro alla Scala“, Londono karališkoji opera, Paryžiaus nacionalinė opera, Niujorko „Metropolitan“ opera ir t.t. – nieko negailėjo tam, kad padarytų savo žiūrovams įspūdingą šventę. O juk opera visada yra šventė! – sako A. Vasiljevas. – Kviesti kurti šią šventę būtent F. Zeffirelli buvo teisingas sprendimas. Kaskart, kai matau jo darbus scenoje, žaviuosi labai teisingais stilistiniais ir estetiniais sprendimais, nuostabiomis spalvomis ir formomis, tobula menine išraiška. Visada gaunu daug malonumo, jaučiu didelį pasigėrėjimą.“
Tačiau, tęsia jis, devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje į kasdienybę, kaip ir į operos pastatymus, ėmė skverbtis labai išpopuliarėjęs minimalizmas. „Be abejo, minimalizmas operoje taip pat priimtinas, ir yra daug puikių tokiame stiliuje pastatytų spektaklių. Bet aš asmeniškai manau, kad daug minimalizmo šiandien matome buityje – savo butuose, prekybos centruose, oro uostuose... Tikiu, kad kai perkame bilietus į operą, norime pamatyti kur kas daugiau, įsijausti į anų laikų istorinį laikotarpį, pajusti autentiškumą, galų gale pasidaryti šventę akims. Todėl ši premjera patiks tokiems kaip aš, tos šventės visada laukiantiems“, – sako kostiumus daugiau nei 120-čiai teatro spektaklių įvairiose pasaulio šalyse sukūręs dailininkas A. Vasiljevas.
Tarp įsimintiniausių jo patirčių teatre – ir 1999 m. LNOBT statyta Jacques'o Offenbacho opera „Hofmano pasakos“, kuriai A. Vasiljevas Vilniuje kūrė ne tik kostiumus, bet ir scenografiją.
„Jeigu tik būsiu Lietuvoje – būtinai apsilankysiu premjeroje, nes tai neeilinis įvykis, – teigia nemažai laiko Lietuvoje leidžiantis mados istorikas. – F. Zeffirelli opera visada įspūdinga, o kur dar malonumas iš nuostabios G. Verdi muzikos! Be to, labai mėgstu Vilniaus operos teatrą – turite didelę sceną, gerą akustiką, puikius operinius balsus, pastatymų meninis lygis aukštas. O šį kartą tai – dar ir tarptautinis projektas su garsiais statytojais, scenografijos ir kostiumų kūrėjais, tad lūkesčiai aukšti.“
Analizavo Renesanso paveikslus
Kurti kostiumus naujausiam „Rigoleto“ pastatymui F. Zeffirelli buvo patikėjęs savo ilgamečiam bendražygiui, kostiumų dailininkui M. Millenotti, su kuriuo kartu buvo dirbęs ne viename operos pastatyme, bei jo kūrybinei partnerei dailininkei I. Monti. Už darbus kine M. Millenotti buvo dukart nominuotas „Oskarui“ geriausių kostiumų kategorijoje: už juostą „Otelas“ 1986 m. ir už „Hamletą“ 1990 m. Abu filmus režisavo F. Zeffirelli, didelio pripažinimo sulaukęs ir kaip kino režisierius.
I. Monti kaip kostiumų dailininkė ir scenografė karjerą aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjo garsiajame Milano „Teatro alla Scala“ teatre, su kuriuo bendradarbiauja iki šių dienų. Ten ji susipažino ir su M. Millenotti – su juo kartu sukūrė kostiumus žinomiausiems šio teatro operos pastatymams: Georges Bizet „Karmen“, Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerui“, G. Verdi „Otelui“ ir kitiems.
Kartu jie dirbo ir prie „Rigoleto“ pastatymo, kurio premjera netrukus įvyks Vilniuje, o kitąmet ji bus pristatyta „Arena di Verona“ Italijoje.
„Kaip paprastai, taip ir šįkart prieš kurdami kostiumus analizavome ano laikotarpio paveikslus – šiuo atveju tai buvo Titiano, Rafaelio, Girolamo Romanino, Lorenzo Lotto, Altobello Melone ir kitų Renesanso laikmečio tapytojų darbai, kuriuose užfiksuoti XVI a. Italijos didikai, – apie darbo startą pasakoja I. Monti. – Be to, mus įkvėpė ir 1964 m. Londono „Covent Garden“ operoje statytas F. Zeffirelli „Rigoletas“, kuriam kostiumus kūrė dabar jau mirusi kostiumų dailininkė ir dizainerė Lila De Nobili. Tai suteikė mums aiškesnius rėmus, kuriuose dirbdami pasistengėme išlaikyti F. Zeffirelli spektaklių vizualinį vientisumą.“
Kostiumai gaminti garsiausiose dirbtuvėse
Per šimtą kostiumų – tokios apimties darbas laukė M. Millenotti ir I. Monti naujajame „Rigoleto“ pastatyme. Visi jie pagal M. Millenotti eskizus siūti vienoje seniausių itališkų ateljė „Sartoria Farani“, įkurtoje dar 1962 m. Romoje. Aksesuarai ir avalynė taip pat gaminti pasaulyje gerą vardą turinčiose italų dirbtuvėse. Pavyzdžiui, batelius gamino garsaus prekės ženklo „Epoca“ batsiuviai, o papuošalais rūpinosi ne mažiau žinomas prabangios juvelyrikos prekės ženklas „Pikkio“.
„Kostiumų gamyba užtruko vienerius metus. Mudu su Maurizio žingsnis po žingsnio prižiūrėjome rūbų, skrybėlių, batelių, papuošalų ir perukų gamybą. Labai gaila, kad jis negalėjo dalyvauti premjeroje Omane ir viso to pamatyti scenoje“, – I. Monti mintyje turi suprastėjusią kolegos sveikatą.
Paprašyta papasakoti, kuo šie kostiumai skiriasi nuo kitų pastatymų, prie kurių jai tekę dirbti, dailininkė akcentavo, kad kiekvienas „Rigoleto“ kostiumas yra unikalus. „Kiekvienu atveju kombinavome skirtingus audinius, jų faktūras, spalvas ir formas, tarsi dėliojome mozaiką, todėl dviejų vienodų kostiumų tiesiog nėra. Visi, išskyrus tarnų ir ginklanešių kostiumus, yra unikalūs artefaktai, lyg meno kūriniai“, – pasakoja I. Monti.
Pasak jos, F. Zeffirelli ypatingą dėmesį spektaklių ir kino filmų herojų kostiumams skyrė visais laikais. Jie visuomet išsiskirdavo precizišku atlikimu, istoriniu autentiškumu ir ypatinga detalių gausa. „Gali pasirodyti, kad visų tų smulkmenų nereikia – vis tiek iš salės ne viskas matosi. Bet būtent detalių pagalba kuriama tokia ypatinga atmosfera, kad žiūrovai regi tarsi kruopščiai ištapytą Renesanso paveikslą. Tai ir yra F. Zeffirelli braižas“, – apie pastatymą, sukurtą pagal režisieriaus eskizus, užrašus ir priešmirtinius nurodymus, kalba kostiumų dailininkė iš Italijos.
Įspūdį paliko italų meistrystė
Į Lietuvą iš Omano dar gegužę atgabentus kostiumus perėmusi LNOBT dailininkų komanda jau baigia juos adaptuoti mūsų scenos premjeroje dainuosiantiems atlikėjams. Pasak dailininkės-asistentės Martos Vosyliūtės, dirbusios prie daugybės LNOBT statomų spektaklių, nors veikla F. Zeffirelli inicijuotame projekte yra didelis malonumas, sudėtingų kostiumų priderinimas tapo ir nemenku iššūkiu.
„Pirmiausiai, lietuviai yra aukštesni ir augesni už italus, dainavusius premjeroje Omane. O kadangi kostiumai sudėtingi ir labai kruopščiai pasiūti, pakeitimus turime daryti labai atsargiai. Tai – aukščiausio lygio ekvilibristika ir žongliravimas, tačiau viską visada padarome kaip reikia, – pasakoja penkiolika metų LNOBT dirbanti dailininkė. – Štai avalynę ir perukus turėjome gaminti vietoje, bet nė kiek nesijaudinome – teatre yra talentingų meistrių, kurios pagal italų nuotraukas ir eskizus preciziškai atliko savo darbą.“
Tiesa, M. Vosyliūtę ir komandą pribloškė atgabentų kostiumų dizaino autentika ir nepriekaištinga pasiuvimo meistrystė, įspūdinga vidinė apdaila, taip pat raštų gausa ir ryškesnės, lietuviškam Renesansui kiek neįprastos spalvos. „Akivaizdu, kad italai gerai žino savo istoriją – juk taip Renesansas pas juos ir atrodė. Mūsų Radvilos buvo kiek santūresni, dėvėjo tamsiau. O čia – garstyčių, keli nuostabūs mėlyni, prabangūs tamsiai žali atspalviai, ir viskas taip idealiai tarpusavyje dera. Akiai nepaprastai maloni gama!“ – džiaugiasi patyrusi kostiumų dailininkė ir scenografė.
Be to, kaip pastebi M. Vosyliūtė, išskyrus dirbtinį kailį, visi kiti kostiumuose naudojami audiniai yra natūralūs – tai aukščiausios kokybės gobelenai, aksomai, vilnos. „Taip, kostiumai nėra lengvi, bet juk tokius rūbus anais laikais ir dėvėdavo, – sako ji. – Į primatavimus ateinančius atlikėjus raminame: su natūraliais audiniais beveik neprakaituojama. O ir patys atlikėjai kostiumais patenkinti: vos apsivilkę iškart pasitempia, tampa stotingesni ir oresni. Kostiumai tikrai įtikina.“
M. Vosyliūtę žavi italų dėmesys detalėms ir netaupymas ten, kur kiti pataupytų: „Atrodo, vidinės apdailos juk niekas nemato, o ji čia – išskirtinės kokybės, siūlas prie siūlo. Arba štai vidiniai marškiniai – jų atlikėjai išvis niekad neparodo, nes jie visada prie kūno, po kitais rūbais. O vis tiek pagaminti iš gero audinio, autentiški, kaip iš istorijos vadovėlių. Žiūri ir negali patikėti“, – apie pasiruošimą artėjančiai išskirtinei premjerai kalba LNOBT dailininkė.