Spektaklis – džiaugsmo įsikūnijimas
Spaudos konferencijoje dalyvavęs vienas pastatymo „Arlekino milijonai“ kūrėjų, choreografas Alexei Ratmansky, savo, kaip baleto šokėjo, karjerą pradėjo Kyjive, vėliau tęsė ją Danijos karališkojo baleto trupėje, kur atsiskleidė jo kaip choreografo talentas.
Visa choreografo šeima gyvena Ukrainoje, jo žmona Tatiana Ratmansky yra ukrainietė. Nuo 2009 m. A. Ratmansky yra American Ballet Theatre (ABT) reziduojantis choreografas.
Paklaustas, koks įspūdis dirbti su žmonėmis, kurie susiję su Ukraina, sakė, kad šiandien yra sudėtingas laikas, dirbti tokiame kontekste – sudėtinga.
Rado balansą
A. Ratmansky su LNOBT trupe paskutinį kartą bendradarbiavo 2005-aisiais, nuo to laiko jis tikino matantis daug pasikeitimų.
„Trupė pasikeitė, laikas bėga, teatras keičiasi. Įspūdis teigiamas – susitelkusi trupė, atidi. Atkuriame M. Petipa baletą. Choreografai juokauja, kad patirtis perduodama „iš kojų į kojas“. Taip ir sukasi tas ratas, tačiau čia nėra tokios galimybės, nebėra žmonių, kurie galėtų tai padaryti. Tad mano darbas šįkart – atkurti. Viena vertus, tai kūrybinis darbas, kita vertus, – mokslinis, nes turi atsekti. Manau, pavyko, tačiau tai nenutrūkstamas procesas. Pavyko rasti balansą – ne tik atkartoti, bet ir artistams parodyti savo unikalumą. Nepaprastai gera dirbti su šita baleto trupe, jutau paramą“, – sakė choreografas.
LNOBT baleto meno vadovas Martynas Rimeikis, grįsdamas pasirinkimą, kodėl pasirinkę būtent šį spektaklį ir tokią kūrėjų sudėtį, sakė, kas choreografas A. Ratmansky garsėja kaip baleto archeologas.
„Atrodytų, klasika – nusistovėjęs žanras, bet jis evoliucionuoja. Įdomu prisiliesti prie ištakų. Nemažas iššūkis! Nors spektaklis, regisi, lengvo žanro, bet, patikėkit, jį atlikti reikalingas ypatingas pasiruošimas. Mūsų trupė susidorojo su šiuo iššūkiu, malonu, kad klasikoje galima atrasti kūrinių, kurių mūsų publika nėra mačiusi. Mums, kaip trupei, žiūrovams – didelis įvykis“, – konstatavo M. Rimeikis.
Geros nuotaikos – neišvengt
Dirigentė Margaryta Grynyvetska negailėjo pagyrų spektaklio muzikai: „Visi nuostabiausi epitetai, nėra, ko gero, nė vienos akimirkos, kuri šioje partitūroje nebūtų džiaugsminga ar neestetiška – R. Drigo dėka, smagu visiems – ir kūrėjams, ir šokėjams šokti. Šičia neišvengsime geros nuotaikos.“
M. Grynyvetska pasakojo į Vilnių atvykusi sudėtingomis aplinkybėmis, jau vykstant karui Ukrainoje. „Vilnių tiesiog įsimylėjau! Atvykau sudėtingomis sąlygomis, iš Ukrainos, su trijų mėnesių vaikučiu... Išėjau pasivaikščioti į senamiestį... kaip gera ir ramu! Paramą matome visur – tai nepaprastai svarbu, daugelis net neįsivaizduoja, kiek daug tai mums reiškia“, – kalbėjo dirigentė.
Tai jau bus ketvirtasis M. Grynyvetskos pasirodymas LNOBT: koncertas „Stiprūs kartu“, „Žizel“ „Don Kichotas“ – tai spektakliai, kuriuos ji dirigavo šį sezoną.
„Nuostabus laikas, tos mažos patirtys sukūrė santykį. Malonu grįžti pas kolegas, tai ne šiaip dirigavimas, o premjeros rengimas – tai nepaprastai svarbu. Skiriantis žanrams, dirigento vaidmuo skiriasi. <...> Baleto žanras įdomus, bet sumažina dirigento vaidmenį (ne blogąja prasme) – priklauso nuo to, kokie solistai atlieka vaidmenis. Reikia būti prisitaikius prie žmonių, kurie scenoje, kaip jiems suteikti pačią geriausią paramą, komfortą. Kalbant apie „Arlekino milijonus“, džiaugiuosi, kad rekonstrukcija tampriai susijusi su muzika, viskas darnu. Tai visai kitas jausmas – viską apimanti harmonija, tai patirti kaip dirigentei – graži likimo dovana“, – sakė M. Grynyvetska.
Atrado bendrų taškų
Scenografijos ir kostiumų dailininkas Robertas Perdziola atviravo, kad su šiuo spektakliu įvyko ir pirmasis jo apsilankymas Vilniuje, tad, neslėpė jis, buvo ir abejonių. „Bet pradėjus dirbti, jos iškart dingo, su kūrybinių dirbtuvių darbuotojais išsivystė geri santykiai. Taip, buvo šiokio tokio užsispyrimo, bet pavyko įtikinti, atradome bendrų taškų“, – apie bendradarbiavimą kalbėjo R. Perdziola.
Scenografijos ir kostiumų dailininkas prisipažino dažniausiai eidamas į teatrą norintis patirti pramogą. Šis baletas, anot jo, pramogos įsikūnijimas. O scenoje pasirodę vaikai, tęsė jis, sukuria įdomią staigmeną.
Kalbėdamas apie scenografijos kūrimo procesą R. Perdziola pažymėjo, kad šiais laikais tradicinis požiūris į dekoracijas, piešimas, tapo didesniu iššūkiu, negu tiesiog imti ir atsispausdinti printą ant drobės.
„Bet iššūkiai man patinka, juo labiau, kad jų reikalauja pats spektaklis, – reikia žiūrėti į kūrinį“, – sakė jis.
Pusę amžiaus trukusios karjeros rezultatas
„Arlekino milijonų“ choreografijos pagrindas, kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, tai M. Petipa amžininko, tuometinio Marijos teatro režisieriaus Nikolajaus Sergejevo daryti daugiau kaip 100 puslapių apimties detalūs choreografijos užrašai, apibūdinantys 1900 m. sukurto spektaklio scenas, žingsnelius, pantomimą.
„Arlekino milijonai“ – vienas iš karjeros pabaigoje M. Petipa sukurtų baletų, būtent vėlyvieji baletai labiausiai išgarsino šį scenos meistrą. Prabėgus trejiems metams po premjeros M. Petipa jau buvo išleistas į pensiją, tačiau statydamas „Arlekino milijonus“ jis buvo kupinas energijos.
Baletas „Arlekino milijonai“ yra pusę amžiaus trukusios M. Petipa karjeros rezultatas. Kurdamas po du pastatymus per sezoną, jis išmoko, kaip atskleisti siužetą, kaip spektaklio atlikėjus, pasakojamą istoriją ir pantomimą sujungti į darnią visumą.
Anot spektaklio statytojo, „Arlekino milijonai“ galėtų pretenduoti pakeisti iš LNOBT repertuaro laikinai išimtą „Spragtuką“, nes tai spektaklis, kuris patinka visai šeimai, netgi mažiems vaikams. Vaikai irgi pasirodys scenoje – jie vaidina commedia dell‘arte personažus, tad žiūrovai stebės gražiai aprengtus mažuosius arlekinus, pjero, pulčinelus ir t. t.