Ieškojimas įdomiau nei radimas
Nors įprastesnis variantas būna, kai filmai būna statomi pagal jau parašytas knygas, šįkart vienu metu pasirodė ir filmas, ir knyga. „Šiaip labai įdomu viską daryti atvirkščiai. Nors iš tikrųjų tiesiog taip įvyko spontaniškai, mes kai jau filmavome filmą, Renatos nepaleidome iki pat paskutinės filmo kūrimo minutės – sakome, čia, Renata, gal kažką pagalvokim, čia gal eilutės kokios trūksta ir panašiai, o kai mes Renatą palikome ramybėje, jos kūrybingumas nepaleido ir ji parašė tokią knygą“, – pasakojo A. Marcinkevičiūtė.
Pasak jos, filme pasakojama labai paprasta, gyvenimiška, šiuolaikinė istorija apie šiuolaikinių vaikų gyvenimus: „Mūsų pagrindinė filmo herojė yra gyvenimo aplinkybių priversta vykti į kaimą, kur ji tikrai labai nenori vykti, nes jai atrodo, kad ten bus labai nuobodu – pačios nuobodžiausios atostogos. Jai pavyksta dar prikalbinti savo draugą, kad jis irgi vyktų kartu, nes jam irgi grėsė labai nuobodžios atostogos, tai dviese jau vis tiek linksmiau. O, pasirodo, ten esantys, gyvenantys seneliai labai išmoningi ir tos atostogos pakeičia jų gyvenimą, jų nusiteikimą ir padaro didelį įspūdį“.
A. Marcinkevičiūtė įsitikinusi, kad lobio ieškojimas yra daug įdomesnis procesas nei jo radimas: „Jau kai lobis surastas, yra toks kažkoks rezultatas, tada dažnai žmonės gyvenime pasiekę galutinį tikslą tiesiog užmiega ir tampa nuobodūs. Tai mes kažkaip su Renata pagalvojome, mums pavyko nepabaigti tos istorijos vien lobio radimu – gyvenimas tęsiasi, reikia turėti dar daugiau tikslų ir jų siekti toliau. Toks yra gyvenimas, toks yra ir filmas“.
Vaikystės patirčių atgarsiai
Renata Šerelytė prisipažino, kad vieną iš herojų įkvėpė realus vaikystės draugas. „Vieną vaikystės draugą tokį prisimenu – toks nekalbus, užsispyręs, kietas, kuris nenori pasirodyti per daug jautrus. O kiti tai tiesiog. Labai sunku sukurti veikėją be prototipo: paimi vieną bruožą iš ten, kitą – iš ten, bet paprastai veikėjui, kad jis būtų pilnavertis, reikia duoti plėtotis pačiam, nesprausti jo į schemą“.
Kalbėdama apie vietą, rašytoja prisipažino galvojusi apie savo vaikystės patirtis. „Iš vaikystės prisimenu savo močiutės sodybą Anykščių rajone, Trakininkuose. Ji dabar jau tikrai gana seniai, dar sovietmečiu numelioruota – iš tiesų nepaprastai paslaptinga sodyba, labai sena troba, dar net šulinys su svirtimi buvo, tai visiška egzotika, o šalia ir didžiulis paslaptingas miškas. Ir iš tiesų tie vaikystės prisiminimai nepalieka“, – pasakojo ji.
Rašytoja svarstė, kad, nors knyga skirta vaikams, ją gali skaityti ir suaugę: „Juk ir seneliai, ir tėvai kažkada buvo vaikai – gal skaitydami knygą jie ras kažką bendro: bendrų patirčių, bendrų klausimų, kuriais galima pasikalbėti, visokių filosofinių būties ir metafizinių dalykų, nes o kodėl, o kaip, o ką, o gal galėjo būti kitaip. Manyčiau, kad tai yra svarbiausia, kad po filmo galima kalbėtis, klausti, kaip ir, be abejo, perskaičius knygą. Klausymasis ir klausinėjimas yra labai svarbūs edukaciniai, žmogaus asmenybės tobulėjimo aspektai“, – įsitikinusi R. Šerelytė.
Knyga ir filmas – ne tas pats
R. Šerelytė sakė, kad knyga ir filmas, jo scenarijus yra visiškai skirtingi kūriniai. „Ir visų pirma tikrai norėčiau pabrėžti, kad filmas tikrai nėra mano kūrinys, jis yra visos kūrybinės grupės, o ypač režisieriaus vizijos išpildymas, kaip jis ką mato – scenaristas nelabai čia gali pašokinėti. Na, bet knygoje jau galima sakyti, kad aš esu svarbiausias“, – šypsojosi ji.
R. Šerelytė patarė tiek perskaityti knygą, tiek pažiūrėti filmą, ir tada ieškoti, kuo jie panašūs ir kuo skiriasi: „Reikia pasižiūrėti, kas filme svarbiausia, kaip viskas atsiskleidžia, ir kaip yra knygoje, nes iš tikrųjų ten yra ir daug kitokių dalykų. Ten yra ir toks Salamandras, sugalvotas paslaptingas veikėjas, kuris tarsi ir pasirodo, ir nepasirodo, toks nei baisus, nei juokingas, nesuprasi koks, ir iš tiesų koncepcija knygos yra kiek kitokia“.
O kas šiuolaikiniams vaikams, kurie dažnai, regis, turi viską, yra lobis? „Neatsakysiu, čia turi pats vaikas, ar tėveliai, seneliai žiūrėdami atsakyti, o gal geriau ir neatsakyti – yra neatsakomų dalykų. Patys svarbiausi gyvenimo klausimai yra neatsakomi“, – sakė R. Šerelytė.
Knygą iliustravo Irmina Dūdėnienė, jau anksčiau iliustravusi ir kitus R. Šerelytės kūrinius, tarp jų – visą „Krakatukų“ seriją. „Ji labai jaučia tekstą, tuos veikėjus, tad praktiškai neturėjau jokių pastabų: viskas, ką ji darė, man patiko, tuos veikėjus tokius ir mačiau, ir varlytes, ir visokius ten buožgalvius. Svarbiausia, kad būtų žaisminga – tai vienas svarbiausių dalykų iliustracijoje“, – kalbėjo rašytoja.