Padedama Kendelo, ilgainiui Lori ima suvokti, kad ją šiuo metu kankinantys klausimai niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos jai kasdien užduoda jos pačios pacientai: visus idiotais laikantis Holivudo scenaristas, nepagydomos formos vėžiu serganti jaunamartė, per gimtadienį nusižudyti ketinanti vieniša moteriškė ir savęs pamilti neįstengianti dvidešimt penkerių mergina. Jie visi išgyvena tą patį skausmą, baimę, netikrumą.
„Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ – atviri, šmaikštūs, kartais kiek kandūs memuarai, kuriuose kiekvienas atpažins dalelę savęs. Gottlieb kviečia pažvelgti iš abiejų pusių – ir psichoterapeuto, ir paciento, įsiklausyti ir priimti tiesą, kurią dažnai stengiamės nuslėpti ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs, atpažinti mus gniuždančias istorijas, išmokti joms pasipriešinti ir patikėti, kad niekada ne vėlu viską pradėti iš naujo, skelbiama pranešime žiniasklaidai.
Lori Gottlieb – psichoterapeutė, o jos memuarų ir patarimų knyga „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ ilgai išliko perkamiausių „New York Times“ negrožinių knygų sąraše. Televizija ABC paskelbė pagal knygą kurianti serialą.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
**
Ateitis yra ir dabartis
Vieną rytą, kol postringauju apie Mieląjį, Kendelas pasislenka arčiau kušetės krašto, atsistoja, prieina prie manęs ir savo labai ilga koja nesmarkiai įspiria. Tada šypsodamasis grįžta į savo vietą.
– Oi! – refleksiškai šūkteliu, nors net neskaudėjo. Jaučiuosi sutrikusi. – Kodėl taip padarėte?
– Na, regis, jums patinka kentėti. Pamaniau, kodėl gi nepadėjus.
– Ką?
– Tarp skausmo ir kentėjimo yra skirtumas, – sako Kendelas. – Skausmo neišvengsite, visiems kartais skauda, tačiau neprivalote tiek kentėti. Jūs nepasirenkate skausmo, bet pasirenkate kentėti.
Jis ima aiškinti, kad visa ši perseveracija, visas šis begalinis gromuliavimas ir spekuliavimas, besisukantis apie Mielojo gyvenimą, dar labiau skaudina ir verčia mane kentėti. Jo manymu, jei taip atkakliai įsikibusi laikausi kentėjimo, matyt, iš jo gaunu ko nors naudingo. Jis atlieka kažkokią man naudingą funkciją.
Ar ne?
Imu galvoti, kodėl liguistai seku Mieląjį internete, nors paskui jaučiuosi apgailėtinai. Ar tai būdas palaikyti ryšį su Mieluoju ir jo kasdienybe, net jei tas ryšys vienpusis? Galbūt. Ar tai būdas save numaldyti, kad negalvočiau apie tai, kas iš tiesų įvyko? Greičiausiai. Ar tai būdas išvengti kažko, į ką savo gyvenime turėčiau atkreipti dėmesį, bet nenoriu?
Anksčiau Kendelas buvo pabrėžęs, jog laikiausi nuo Mielojo atokiai – ignoruodavau ženklus, kurie šį jo atsiskleidimą būtų padarę mažiau netikėtą, nes jei būčiau apie juos paklaususi, Mielasis galbūt būtų pasakęs ką nors tokio, ko girdėti nenorėjau. Sakydavau sau, esą nieko baisaus, kad jį erzina vaikai viešose vietose, kad verčiau renkasi tvarkyti mūsų reikalus nei dalyvauti mano sūnaus krepšinio rungtynėse, kad yra sakęs, jog jo buvusiai žmonai buvo svarbiau turėti vaikų nei jam, kad jiedviem buvo iškilę nevaisingumo problemų ir kad viešėdami jo brolis su žmona apsistojo viešbutyje, nes Mielasis nepageidavo jų trijų vaikų keliamo šurmulio savo namuose. Ir vis dėlto nei jis, nei aš niekada tiesiogiai neaptarėme požiūrio į vaikus. Sakiau sau: Jis tėtis, vaikai jam patinka.
Mudu su Kendelu kalbėjomės apie tai, jog ignoravau tam tikrus Mielojo praeities epizodus, komentarus ir kūno kalbą, nes nenorėjau matyti įspėjamųjų ženklų, jie man tikrai būtų sukėlę įtarimą, jei tik į juos būčiau atkreipusi dėmesį. Dabar Kendelas pasidomi, ar aš ir čia mėginu apsisaugoti, todėl stengiuosi laikytis nuo jo atokiau, sukišdama nosį į savo užrašus ir atsisėsdama kuo toliau.
Pažvelgiu į L formos kušečių konfigūraciją.
– Turbūt dauguma žmonių čia sėdi? – klausiu iš savo vietos prie lango. Esu tikra, kad niekas nesisėda ant kušetės greta jo, todėl D vietos svarstyti neverta. Taip pat kas gi rinktųsi įstrižai nuo Kendelo esančią B vietą, kas sėstųsi taip arti prie psichoterapeuto? Vėlgi niekas.
– Kai kurie, – atsako Kendelas.
– Tikrai? Kur?
– Bet kur čia, – Kendelas mosteli nuo mano vietos iki pat B vietos.
Staiga atstumas tarp mūsų atrodo esąs didžiulis, bet vis tiek negaliu patikėti, kad kas nors sėdasi taip arti Kendelo.
– Tikrai būna žmonių, kurie pirmą kartą įeina į jūsų kabinetą, jį nužvelgia ir tada įsitaiso čia, vos už keliolikos centimetrų nuo jūsų?
– Taip, – atsako jis paprastai. Pagalvoju apie Kendelo man mestą nosinaičių dėžutę, juk jis laikė ją ant staliuko šalia B vietos, nes, pagaliau suprantu, būtent ten sėdasi dauguma pacientų.
– O, – sakau, – tai gal man persėsti?
Kendelas gūžteli.
– Kaip pati norite.
Atsikeliu ir persėdu ant kušetės galo greta Kendelo. Turiu šiek tiek patraukti kojas į šalį, kad nesiliestume keliais. Jo tamsūs plaukai prie šaknų šiek tiek pražilę. Ant piršto vestuvinis žiedas.
Atsimenu, kad prašiau Karolinos rekomenduoti man – tiksliau, mano „draugui“ – vedusį psichoterapeutą, bet dabar, būdama čia, suvokiu, kad tai visai nesvarbu. Jis nepalaiko manęs ir nemano, jog Mielasis sociopatas.
Pataisau pagalvėles ir mėginu įsikurti patogiau. Keistas jausmas. Žvilgteliu į savo pastabas, bet dabar visai nebenoriu jų skaityti. Jaučiuosi apnuoginta ir noriu sprukti.
– Negaliu čia sėdėti, – ištariu.
Kendelas klausia kodėl, o aš atsakau nežinanti.
– Nežinojimas yra puiki pradžia, – sako jis, ir tai skamba lyg netikėtas atradimas. Praleidau tiek daug laiko bandydama viską suprasti ir ieškodama atsakymo, bet, pasirodo, nežinoti nėra blogai.
Kurį laiką abu tylime, tada atsistoju ir kiek pasislinkusi atsisėdu maždaug per vidurį tarp A ir B vietų. Vėl įstengiu kvėpuoti.
Pagalvoju apie Flannery O’Connor citatą: „Tiesa nesikeičia priklausomai nuo mūsų gebėjimo ją ištverti.“ Nuo ko save saugau? Ko nenoriu leisti pamatyti Kendelui?
Nuolat aiškindavau jam nelinkinti Mielajam pikto (pavyzdžiui, kad jį taip pat nemaloniai nustebintų nauja draugė) ir tenorinti atkurti mūsų santykius. Ramiu veidu sakydavau netrokštanti keršto ir nejaučianti Mielajam neapykantos, nesanti pikta, tik sutrikusi.
Kendelas klausydavosi, bet atsisakydavo tuo patikėti. Akivaizdžiai norėjau keršto, nekenčiau Mielojo ir buvau įsiutusi.
– Jūsų jausmai neprivalo būti tokie, kokius juos įsivaizduojate turint būti, – paaiškino jis. – Jie vis tiek siautės viduje, turėtumėte juos tokius ir priimti, nes jie gali atskleisti svarbių dalykų.
Kiek kartų esu kažką panašaus aiškinusi savo pacientams? Tačiau čia jaučiuosi taip, lyg girdėčiau tai pirmą kartą. Nesmerk savo jausmų. Atkreipk į juos dėmesį ir jais vadovaukis. Nebijok tiesos.
Mano draugai ir šeima, kaip ir aš, sunkiai susitaikė su mintimi, kad Mielasis galbūt visai neblogas žmogus, paprasčiausiai yra sutrikęs ir kamuojamas prieštaravimų. Jų akyse jis buvo savanaudis arba melagis. Jie taip pat niekada neapsvarstė to, kad nors Mielasis pats sau sakė negalįs gyventi su vaiku, galbūt jis negalėjo gyventi ir su manimi. Galbūt tam tikru pačiam nesuvokiamu būdu aš jam per daug priminiau jo tėvus, buvusią žmoną ar moterį, kuri Mieląjį, kaip jis pats sakė, labai įskaudino studijų metais. „Nusprendžiau daugiau niekada į panašius reikalus neįsipainioti“, – pasakė jis mūsų santykių pradžioje. Prašiau paaiškinti, tačiau jis nenorėjo apie tai kalbėti, o aš ir neįtikinėjau, taip nejučiomis prisidėdama prie jo vengimo problemos.
Tačiau Kendelas vis prašydavo pagalvoti apie būdus, kuriais vienas kito vengdavome dangstydamiesi romantika, draugiškais pasierzinimais ir ateities planais. O dabar esu slegiama skausmo ir pati save verčiu kentėti, kol mano psichoterapeutas tikrąja to žodžio prasme bando spardydamas paraginti prisiminti sveiką protą.
Jis sukeičia kojas, užkeldamas kairiąją ant dešiniosios. Psichoterapeutai dažnai taip elgiasi, kai nutirpsta kojos. Šiandien jo dryžuotos kojinės suderintos su dryžuotu megztiniu, lyg būtų iš to paties komplekto. Kendelas smakru parodo į popierių pluoštą mano rankose.
– Nemanau, kad tose pastabose rasite ieškomus atsakymus.
Sielvartaujate dėl kai ko daugiau, – prisimenu lyg galvoje įstrigusius dainos žodžius.
– Tačiau jei nekalbėsiu apie išsiskyrimą, neturėsiu ko pasakyti, – paprieštarauju.
Kendelas pakreipia galvą į šoną.
– Tada galėsite kalbėti apie svarbius dalykus.
Aš jį ir girdžiu, ir ne. Kaskart, kai Kendelas užsimena, esą problema didesnė nei vien Mielasis, atsitraukiu, todėl įtariu, kad jis kažką užčiuopė. Dalykai, dėl kurių prieštaraujame, dažnai yra būtent tie, į kuriuos mums reikėtų pažvelgti atidžiau.
– Galbūt, – ištariu, bet vis tiek nenustygstu. – Dabar jaučiu, kad privalau pabaigti pasakoti, ką kalbėjo Mielasis. Ar galiu pasakyti paskutinį dalyką – tik vieną?
Jis giliai įkvepia ir tada sudvejoja, lyg būtų susiruošęs kažką sakyti, bet apsigalvojo.
– Žinoma, – tarsteli. Jis ganėtinai mane spaudė ir pats tai supranta. Atėmė mano narkotiką – kalbėjimą apie Mieląjį – minute per ilgai, todėl dabar man reikia naujos dozės.
Imu vartyti lapus, bet nebeprisimenu, kur baigiau. Vedžioju akimis bandydama nuspręsti, kurią prakeiktą citatą turėčiau perskaityti, tačiau ten tiek daug žvaigždučių ir pastabų, maža to, jaučiu, kad Kendelas mane stebi. Įdomu, ką pati galvočiau, jei koks nors panašus į mane asmuo sėdėtų mano kabinete. Tiesą pasakius, žinau. Prisiminčiau biuro kolegos parūpintą laminuotą iškabą: Nuolat tenka priimti sprendimą, ar vengti skausmo, ar jį iškęsti ir taip keistis.
Padedu užrašus.
– Gerai, – sakau Kendelui, – ką norėjote pasakyti?
Kendelas paaiškina, kad gali pasirodyti, jog mano skausmas yra dabartyje, tačiau iš tiesų jis tuo pat metu yra ir praeityje, ir ateityje. Psichoterapeutai daug kalba apie tai, kaip praeitis informuoja dabartį, kaip mūsų istorija veikia mūsų mąstymą, jausmus ir elgseną, ir tai, kad tam tikru gyvenimo tarpsniu privalome liautis fantazavę apie galimybę susikurti geresnę praeitį. Jei nesugebėsime susitaikyti su tuo, kad praeities pakeisti neįmanoma, kad ir kaip mėgintume priversti tėvus, brolius, seseris arba partnerius ištaisyti tai, kas atsitiko prieš daugelį metų, liksime joje įstrigę. Santykio su praeitimi keitimas yra psichoterapijos pagrindas. Tačiau paprastai daug mažiau kalbama apie tai, kaip dabartį veikia mūsų santykis su ateitimi. Mūsų ateities suvokimas gali tapti tokia pačia rimta kliūtimi, kaip ir praeities suvokimas.
Tiesą sakant, anot Kendelo, aš praradau daugiau nei santykius dabartyje. Jų netekau ir ateityje. Esame linkę galvoti, kad ateitis vyks vėliau, tačiau mintyse ją kuriame kiekvieną dieną. Kai griūva dabartis, žlunga ir ateitis, kurią su ja siejome. O štai prarasta ateitis yra visų siužeto vingių šaltinis. Tačiau jei praleisime dabartį mėgindami ištaisyti praeitį arba suvaldyti ateitį, liksime įstrigę toje pačioje vietoje – tai yra nesiliausime apgailestavę. Sekdama Mieląjį internete stebėjau jo ateitį, tačiau pati likau pakibusi praeityje. Jei gyvenu dabartyje, privalau susitaikyti su ateities netektimi.
Ar galiu ištverti skausmą, ar noriu kentėti?
– Taigi, – sakau Kendelui, – tikriausiai turėčiau nustoti kvosti Mieląjį ir sekti jį internete?
Jis atlaidžiai nusišypso kaip žmogus, iš rūkalės išgirdęs išdidų pareiškimą, kad ji imsianti ir staiga visiškai mesianti rūkyti, nors net nesupranta, koks ambicingas toks siekis.
– Na, bent jau pamėginti, – sušvelninu savo teiginį, – skirti mažiau dėmesio jo ateičiai ir daugiau – savo dabarčiai.
Kendelas linkteli galva, tada du kartus pliaukšteli sau per kojas ir atsistoja. Seansas baigėsi, bet aš norėčiau jį pratęsti.
Jaučiuosi taip, lyg būtume tik pradėję darbą.