– Naująjį, jau 12-ą sezoną pradėjote dar gerokai iki jo oficialios pradžios, Menų spaustuvėje du kartus parodytas partnerių iš Vokietijos Silke Z. ir „Die Metabolisten“ šokio trilogija „With Us“. Tai sutapo ir su pirmųjų būsimo spektaklio-koprodukcijos „Lustopia“ repeticijų pradžia. Abu spektakliai atliepia sezono temą bei kalba apie emocinę sveikatą ir šokio, galinčio sujungti skirtingų kartų ir galimybių žmones, poveikį. Kuo svarbi kūrybinė partnerystė su Silke Z. bei ką jums reiškia, kad toks spektaklis kaip „Lustopia“ papildys jūsų teatro repertuarą?
– Airida Gudaitė: Tai – pirmasis mūsų bendras kūrybinis darbas drauge su tarptautine trupe bei vokiečių choreografe Silke Z. Šiame procese esame trys choroegrafai, tad susitarti, apjungti idėjas, priimti, paleisti, argumentuoti jas reikalauja pastangų. Šiame procese yra daug pagarbos, susiklausymo, ramina, kad atsakomybe dalinamės trise. Silke Z. yra nuostabi choreografė, jaučiasi jos ilgametė patirtis su įvairaus amžiaus ir gebėjimų šokėjais. Principai, kuriais ji vadovaujasi procese, bendrystė kuriant, gebėjimas įtraukti, klausti, išklausyti, priimti, darbo kultūra, disciplina, visiškas atsidavimas procesui įkvepia ir moko nešvaistyti laiko nereikalingoms diskusijoms ar savo ego glostymui.
Būtent Silke Z. pakvietė mus jungtis į komandą ir atsinešė pradinę „Lustopijos“ idėją: per skirtingus kūnus nerti į bendrystės ir džiaugsmo, malonumo paieškas judant drauge ir po vieną savuose kūnuose, jo nepatogumuose ir susivaržymuose, ieškoti priėmimo būdų. Spektaklyje šoka skirtingo amžiaus, gebėjimų ir patirčių šokėjai iš Lietuvos ir Vokietijos. Tuo spektaklis ir unikalus – jis kalba apie labai skirtingų kūnų, identitetų patirtis visuomenėje.
– Laurynas Žakevičius: Šis spektaklis, partnerystė ir visas procesas itin auginantys. Daug mokomės ir dalinamės, nuo tarptautinio biudžeto generavimo ir valdymo iki kūrybinių pasirinkimų tarp trijų choreografų. Pati kūryba labai įkvepia, nes spektaklio šokėjai reprezentuoja skirtingą amžių, identitetą, lytį, fizinę ir intelektinę įvairovę. Tai kartu ir pirmoji „Low Air“ tokio masto tarptautinė koprodukcija, kurios pasaulinė premjera vyks svetur. Svarbu ir tuo, kad spektaklis tampa įrankiu mums tarpusavyje, o vėliau ir su žiūrovu kalbėtis apie įtrauktį scenos meno kontekstuose. Spektaklio unikalumo niekaip nenorime išskirti. Kuriame meno kūrinį, tad labai tikimės, kad žiūrovai jį matys ne kaip socialinį projektą, o būtent kaip scenos meno kūrinį.
– Kaip su emocinės sveikatos ir šokio sąveikos problematika ir tema susiduriate jūs patys? Kokios patirtys paskatino apie tai kalbėti?
– Airida: Emocijos susijusios su kūno fiziologija. Fizinė raiška padeda aiškiau suprasti savo kūną, jo santykį su aplinka, išreikšti emocijas, paleisti sunkias mintis. Kasdien dirbama su kūnu, stebiu, kaip jis įsitempia stresinėse situacijose, kaip padažnėja kvėpavimas, atsiranda blokai, sąstingis, abejingumas, mieguistumas, dingsta raumenų tonusas. Reflektuodama savo emocijas pastebėjau, kad judesio ir šokio man labiausiai ir norisi tada, kai atsiduriu tokiose situacijose. Per neverbalią judesio kalbą man yra lengviau paleisti įtampą ir tada įsileisti pokalbį verbalia kalba. Šokis padėjo atlaikyti staigią artimo netektį, matau, kaip jis atveria pokalbiui jaunus žmones, kiek džiaugsmo suteikia ugdant savivertę.
– Laurynas: Šokis ir judesys man padeda kiekvieną dieną. Savo kūnu jaučiu, kai nešoku. Pagal išsilavinimą esu socialinis pedagogas, o nuo jaunystės dirbau tarp socialiai jautrių klausimų ir žmonių, kaip edukatorius, asmeninis slaugytojas, socialinis pedagogas bei menininkas. Mane domina ir platesni nelygybės ar socialinės gerovės klausimai. Aplinkoje matau labai daug galimybių bei potencialo ir tikiu, kad kiekvienas turi teisę jomis pasinaudoti.
– Kokią realią naudą tarp šokio, judesio ir emocinės sveikatos gerovės matote savo, kaip choreografų ir mokytojų, kasdienėje praktikoje?
– Laurynas: Labai tiesioginė kasdienė emocijų iškrova ir atvirkščiai. Taip pat, fizinė veikla kūnui, kuri yra ir puiki alternatyva sportui.
Kaip choreografui labai didelis įkvėpimas dalintis viena erdve su tiek daug įvairiausių kūnų, iš kurių pasisemiu labai daug judesio ir judėjimo sprendimų, charakterio ar emocijų transliavimo pavyzdžių. Jaučiu, kad per kitą žmogų galima kalbėti su savimi ir aplinka. Mokydamas šokio labai daug sužinau apie savo kūną, jo ribotumus, psichines ir emocines būsenas, nerimą ir stresą. Jaučiu, kad formuojasi kūrybiški sprendimai ir kitose gyvenimo srityse. Dažnai sakoma, kad reikia padėti pirma sau, o tada jau gali mėginti padėti kitam. Jaučiu, darbas su žmonėmis padeda man kaip asmenybei ir žmogui augti.
Džiugina, kai žmogus, bijojęs viešo kalbėjimo, žengia į sceną ir šoka. Pastebimai kintanti laikysena, atsipalaidavę pečiai, lankstesnis kūnas, besiformuojantys ryšiai tarp vienas kito. O ką jau kalbėti apie nematomą, bet realų poveikį: gerėjanti kraujotaka, smegenų veikla, emocijos.
– Airida: Po šokio pamokų dauguma žmonių išeina žvalesni, su šypsena. Tarp šokančiųjų yra vyresnių, kurie sako, kam reikalinga poliklinika, kai yra šokio mokykla.
Taip pat pastebėjau, kad po kūrybinio spektaklio statymo proceso, šokėjai tampa mąslesni, labiau linkę save reflektuoti, pavyzdžiui, viena jų, kuri tuo metu buvo dvyliktokė, minėjo, kad F. Kafkos „Metamorfozė“ egzamine buvo lengviau įveikiama po to, kai šis kūrinys šokio spektaklio kūrimo procese buvo tiek analizuotas. Ar tai yra reali nauda? Manau, kad taip. Yra begalė pavyzdžių. Tik per mažai atlikta tyrimų apie šokį ir jo poveikį.
– Tiek Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ kuriami, tiek prodiusuojami naujausi spektakliai („Vyrsmas“, „Vienudu“, „Lustopia“) vienaip ar kitaip paliečia ir kalba apie emocinės sveikatos, santykio su savimi, identiteto klausimus. Kaip manote, kodėl vis dar yra svarbu apie tai kalbėti ir tęsti šią temą antrus metus iš eilės?
– Airida: Manau, kad mes dar tik pradedame kalbėti. Pagaliau. Stigmų nekalbėti yra dar daugiau nei drąsos atsiverti. Tačiau galbūt ne visose kontekstuose tai veikia teigiamai. Menas, šiuo atveju, man yra mediumas, per kurį įdomu bendrauti. Šokis, teatras yra mūsų sociumo veidrodis. Kūnai jaučia. Menas atviras refleksijoms, savianalizei, dialogui, dažnu atveju iškelia mūsų skaudulius, nepatogumus, savo formomis yra nenuspėjamas, įtraukiantis, paslaptingas, intuityvus ir pasąmoningas. Visi mūsų darbai glaudžiai siejasi su asmeniniais ar artimos aplinkos gyvenimais.
– Laurynas: Kurti ir kalbėti per meną apie žmogų ir jo iššūkius bus visada svarbu. Mūsų kūryboje spektaklių temos neretai padiktuojamos asmeninių patirčių, tačiau po premjeros supranti, kad kūrybinių grupių patirtys sutampa ir su žiūrovo patirtimis.
Negana to, ateities spektakliai taip pat lies žmogaus vidaus temas. Jaučiu, kad artimoms žmogui temoms galėtų būti skiriama dar daugiau dėmesio iš pačios visuomenės. Mes, kaip menininkai, pasirenkame, ką ir kaip kuriame, o žiūrovus padrąsinčiau atrasti savo meno formą, kuri yra labiausiai suprantama ir jaučiamas poveikis jų vidiniam pasauliui.
– Be naujų spektaklių ir bendradarbiavimo projektų, taip pat tęsite festivalį „Pūga“, o „Urban Essentials“ prikeliate po pertraukos. Ko šiemet galima tikėtis pažvelgus į festivalių būsimas programas? Ar jau galite apie tai atskleisti daugiau detalių?
– Airida: Gatvės šokio festivalį „Urban Essentials“ organizavome 2012 ir 2013 metais. Patys, kaip šokėjai, užaugome kopijuodami vakarų kultūros socialinius šokius, dar tada, kai neturėjome interneto. Įvairiausiais būdais ieškodavome informacijos apie breiko, hiphopo šokį, kaip greitai informacinių technologijų pagalba visa hiphopo subkultūra išplito po pasaulį, netgi tapo ryškia popkultūros dalimi. O su visa masine kultūra, dažnu atveju, pasimeta ir tikroji šios subkultūros esmė, istorija, vertybės. Norisi plėtoti šių šokių tekstus, kviesti refleksijoms ir pažinimui per gatvės šokio seminarus, šokio kovas, atvirus jam’us, šokio spektaklius, ne tik jaunąją kartą, bet ir šokio profesionalus. Tikimės, kad ši svajonė prikelti festivalį bus tęstinė. Šiuo metu jaučiamės paaugę ir išmokę nemažai pamokų.
Žiemos festivalis „Pūga“ – mūsų kūdikis, jis vis auga ir yra puikus pavyzdys mums patiems, kad kartais tikrai geriau yra mažiau. Pradėję nuo jaunųjų menininkų, lietuvių darbų ir eskizų pristatymo, atvirų dirbtuvių, improvizacijų sesijų, kasmet stipriai augame tiek žiūrovų, tiek įsitraukiančių dalyvių atžvilgiu.
– Laurynas: Ambicijos didelės, tad labai tikimės, kad festivaliai sukvies jau esamą žiūrovą, o gatvės šokio festivalis „Urban Essentials“ sužavės naujas akis. Kaip ir Airida minėjo, festivalis grįžta po dešimties metų pertraukos. Tada šokėjų sulaukdavome iš viso pasaulio, o šiais metais norime stiprinti ir Lietuvos gatvės šokio lauką. Negana to, šiais metais hiphopo subkultūra ir fenomenas mini 50-ies metų sukaktį, tai dar viena proga susitikti ir švęsti gatvės šokį. Prieš pusę amžiaus vienas iš subkultūros pionierių Dj Kool Herc surengė pas save namuose vakarėlį, į kurį sukvietė mikrorajono gyventojus. Šis vakarėlis ir laikomas hiphopo pradžios atskaitos tašku.
Taigi, „Urban Essentials“ lapkričio 24-26 d. Lukiškių kalėjime kvies mėgautis gatvės šokio: breaking, house, hip-hop ir funk stilių kovomis, pasirodymais, pokalbiais ir seminarais.
Kitas šokio festivalis „Pūga“, kurio programa jau sudėliota, šiais metais pasimatuos tarptautinio konteksto kepurę. Žiūrovai programoje galės išvysti jaunųjų kurėjų premjeras, Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotą spektaklį, sudalyvauti šokio pamokoje-vakarėlyje, stebėti šokio kovas ir pamatyti Islandų choreografės Yelenos Arakelow šokio spektaklį „Waiting for the dance“. Gražiausių metų švenčių apsuptyje festivalis gruodžio 28-30 d. žiūrovą kvies į pasimatymus Vilniaus erdvėse.
– Taip pat su nauju teatro sezono atidarymu, jau rugsėjo 8 d. Gedimino prospekte tradiciškai bus švenčiamas „Low Air“ šokio mokyklos gimtadienis ir „mokslo metų“ pradžia. Kaip manote, ar praėjus dešimt metų nuo mokyklos įkūrimo, poreikis šokiui tarp skirtingų amžiaus grupių su laiku auga? Kokią svarbą tame matote?
– Laurynas: Jaučiu, kad poreikis žmonėms užsiimti kokia nors menine veikla ar tiesiog mėgautis ja stebint, tikrai auga. Kaip ir auga įrodymų kiekis, apie meno ir šokio naudą žmogui įvairiais gyvenimo ir sveikatos svyravimų etapais. Labai džiaugiuosi augančia suaugusiųjų žmonių bendruomene, atrodo, kad „nemokėjimo šokti“ baimę pavyksta sumažinti. Labai džiugina ir senjorų noras šokti, labai viliuosi, kad vis daugiau jų galės žengti ir į sceną.
Vaikai ir jaunimas visada lengviau atrasdavo šokį ar per tėvus, ar per draugus. Šokio pasirodymai, breiko patekimas į Olimpines žaidynes, viliuosi, dar labiau sukels norą šokti. Edukacinių veiklų, projektų, pasiekimų kiekis nuolat kito, kas mus ir atvedė į šiandienos Vilniaus miesto kultūrinę organizaciją, veikiančią labai plačiai.
– Airida: Per tuos dešimt metų, rodos, tiek įvyko, bet tuo pačiu ir per mažai. Norėtųsi gilesnio suvokimo apie šokį ir jo naudą ugdymui, švietimo sistemai. Neformalaus ugdymo kontekste veikiame ir padedame skleistis kūrybiškai, sąmoningai, savarankiškai asmenybei. Per ugdymą šokiu, profesionalius šokio spektaklius, jų pastatymus, stengiamės trinti visuomenėje nusistovėjusius stereotipus, kvestionuoti amžiaus, lyties, kultūros, statuso ribas.
Pirmaisiais šokio mokyklos veikimo metais didžiąją dalį grupių sudarė vaikai ir paaugliai. Suaugę retai rinkdavosi gatvės ar šiuolaikinį šokį, kaip laisvalaikio, sveikesnio gyvenimo būdo formą. Pastaraisiais metais pastebime, kad suaugusiųjų grupės pradeda lenkti vaikų ir paauglių grupes. Pokytis yra, suaugę ir vyresnio amžiaus žmonės juda vis drąsiau. Jaučiame ir brandą, ilgiau lankančių, šokį siekiančių pažinti ir suprasti giliau, sąmoningiau neriant į tyrinėjimus ne tik praktinius, bet ir teorinius. Džiaugiamės ir mokomės drauge su tais, kurie po mokyklos studijoms pasirenka šokį. Jaučiame, kad „Low Air“ bendruomenė prisideda ir prie viso Lietuvos šokio lauko pulsavimo.
– Tiek mokykla, tiek teatras, galima neabejotinai teigti, profesionaliai paruošė ir išugdė ne vieną jauną šokėją, kurie toliau savo kelią savarankiškai tęsia ar pradės užsienio šokio mokyklose. Ką jums reiškia matyti ir prisidėti prie jų, kaip būsimų profesionalių šokėjų, kelio? Ar tikitės, kad mokykla ir joje dirbantys mokytojai toliau ateityje ugdys žmones, norinčius siekti šokėjo profesijos?
– Laurynas: Labai tikiuosi, kad ir toliau bent šiek tiek prisidėsime prie jaunų žmonių pasirinkimo žengti meno ir kultūros takais. Aišku, labiausiai šokio. Džiugina, kad esame vienas iš pasirinkimų, kuris geba parengti šokėjus studijoms Lietuvoje ir užsienyje. Prieš penkerius metus to dar nebuvo, o šiai dienai jau per dvidešimt „Low Air“ šokėjų pasirinko scenos meno studijas. Sau ir visai komandai labiausiai linkiu nepailsti ir jausti milžinišką pedagoginio darbo vertę, kad ir koks jis kartais būtų varginantis.
– Airida: Telkdami dėmesį į urbanistinio ir šiuolaikinio šokio sklaidą Lietuvoje, per edukaciją, šokio spektaklių pristatymus užsienyje, drauge su profesionalų šokėjų, pedagogų komanda jau esame užauginę ne vieną sąmoningą savame kūne ugdytinį, kuris ir toliau savo ateitį sieja su menais, stoja studijuoti šokį į aukštąsias mokyklas. Ne vienas jau yra baigęs studijas, tad džiugu, kad sugrįžta dalintis žiniomis ir patirtimis į mokyklą. Kaip, pavyzdžiui šokėja, choreografė Vaiva Paukštė, pradėjusi šokti su mumis, baigusi Rotterdamse Dansacademie (Codarts) šokio mokyklą, šiuo metu veda pamokas „Low Air“ šokio mokykloje, pradeda savo kaip nepriklausomos choreografės, kūrėjos kelią, statydama šokio spektaklius Lietuvoje. Grėtė Vosyliūtė, taip pat mūsų alumni, studijuojanti šokį Amsterdam University of the Arts paskutinių šokio metų praktiką atlieka pas mus „Low Air“ teatre, šiuo metu kuriamame naujame šokio spektaklyje „Lustopia“, drauge su vokiečių choreografe Silke Z. Turbūt pati geriausia dovana dešimtmečio proga, šių mokinių šypsenos įstojus į norimą specialybę. Jau ne vieneri metai, kai ilgus metus šokį tyrinėję mūsų mokykloje, jie pasirenka šią sritį savo ateities specialybe. Šiais metais turime net penkis šokio studentus: Beatričę Šaltenytę, Roką Bugį, Rebeką Subačiūtę, Emiliją Dėdinaitę, Katriną Guščą.
– Kas per dešimt mokyklos veiklos metų įvyko svarbiausio? Kokią ją norėtumėte matyti ateityje?
– Laurynas: Išsilaikėme ir atrodo, kad viskas einasi teigiama linkme. Tai yra labai svarbu. Svarbi kiekviena veikla ir projektas. Turbūt norėtųsi išskirti projektus, išaugusius iki tarptautinių renginių: šokio tinklaveikos festivalis „Kolonija-žiemos šokio susitikimas“, festivaliai: „Urban Essentials“ ir „Pūga“. Taip pat – net trys kasmetinės miesto šokio šventės, kurias su visa bendruomene dovanojame miestiečiams: Tarptautinės šokio dienos minėjimo ekskursija, rudens sezono pradžios renginys ir Džemas, šokio metų užbaigimo šventė.
Man asmeniškai labai svarbu ir jautru stebėti teigiamą pokytį „Low Air“ šokio mokyklą aplankančių žmonių veiduose ir kūnuose. Čia jaučiu labai didelę prasmę.
Ateičiai norėčiau palinkėti didesnių ir patogesnių šokio mokyklos ir teatro patalpų, gal net pastato, kuriame patogiai galėtume šokti, kurti, edukuoti. Šokis jungia, tad augančiam jungčių kiekiui reikia erdvės.
– Airida: Vis dar sunku patikėti, kad šokio mokyklai jau dešimt metų, rodos, dar visai neseniai gramdėme, tinkavome, dažėme sienas drauge su šokėjais, o šiandien džiaugiamės vis gausiau augančia, įvairaus amžiaus šokančių bendruomene – apie trimis šimtais skirtingo amžiaus mokinių. Su keliolika mokyklos aktyviausių žmonių esame sukūrę ir šokio spektaklį „Me Two / Savoj Krūvoj“. Buvome apdovanoti aukščiausiu teatro apdovanojimu Auksiniu Scenos Kryžiumi, Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ pelnėme žiūroviškiausio spektaklio apdovanojimą. Tęsiasi aktyvios veiklos kartu su Vilniaus miesto savivaldybe, trečią kartą konkursine tvarka tapti Vilniaus miesto šokio teatru mums yra didelis įvertinimas. Vien tik per 2022 metus „Low Air“ sutiko ir patyrė daugiau nei šimtą tūkstančių žmonių. Aktyvi šokio spektaklių, pamokų sklaida Lietuvoje ir užsienyje, tarpautinė tinklaveika ir narystė Europiniame šokio tinkle „Studiotrade“ leidžia manyti, kad esame reikalingi ir mylimi. Esame be galo dėkingi šokantiems drauge.
Jau rugsėjo 8 d. 19 val. „Low Air“ kviečia visus vilniečius ir miesto svečius jungtis į šokio bendrystę ir kartu paminėti šokio mokyklos 10-ąjį gimtadienį, išbandyti atviras šokio pamokas, o rugsėjo 24 d. apsilankyti vizualiame šokio spektaklyje „Žaidimas baigtas“, šiais metais įtrauktame į Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ Off programą bei susitikti kituose renginiuose.