Viskas prasidėjo nuo Tarptautinio Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ ir Silke Z. / trupės „Die Metabolisten“ (Vokietija) sinergijos – noro (at)rasti jungtį tarp dviejų skirtingų kultūrų, šešių skirtingų kūnų, turtingų patirtimi asmenybių. Mes, trys šokėjai iš Lietuvos ir trys šokėjai iš Vokietijos, rugpjūtį dviem savaitėms užsidarėme kūrybinėse dirbtuvėse Vilniuje, kurių metu „Lustopia“ sumanytojai ir choreografai Silke Z., Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius dirigavo visam procesui: iš šokėjų gyvenimų ir patirčių traukė taip spektakliui reikalingą medžiagą, klojo pagrindus tolesniems darbams, vystė norimas perteikti mintis bei kvietė apie jas diskutuoti, ieškojo unikalių kūrybinių sprendimų ir atsakymų į klausimą – kas visgi toji lustopija?
Kūrybinis procesas, kaip galbūt gali pasirodyti iš teksto, nebuvo toks jau rožėmis klotas. Mums teko išjudinti save iš komforto zonos, pavyzdžiui, prieš prasidedant repeticijoms turėjome atlikti išsamų savo pačių kūno tyrimą: kuo jis mus džiugina ir liūdina, kokį jį matome. Krapštėme į paviršių, kas mums teikia malonumą, koks tas malonumas, iš viso – kas yra malonumas.
Šukavom gatves ieškodami žmonių, galinčių atsakyti į tuos pačius klausimus, kurių sulaukėme patys. Smalsu buvo, kiek skirtingi esame tarpusavyje, kiek skiriamės nuo žmonių anapus repeticijų salės, kiek skirtingi ar panašūs esame vyrai ir moterys, to paties ar skirtingo amžiaus, įgalūs ir su negalia, kalbos barjero apriboti ir ne, drąsūs ir baikštūs. Jau vien mūsų skirtumai ir panašumai buvo gausi medžiaga spektakliui.
Pasibaigus intensyviam etapui Vilniuje, komanda mėnesį ilsėjosi ir vėl susitiko spalį, šįkart jau Kelne. Čia šokėjai iš Vokietijos Hanna Held, Caroline Simon ir Davidas Winkingas kartu su šokėjais iš Lietuvos Grėte Vosyliūte, Dariumi Stankevičiumi ir manimi, Dmitrijumi Andrušanecu, ištisas tris savaites liejo prakaitą, kol kiekvienas atradom savą lustopiją.
Mes, šokėjai, skirtingi. Be amžiaus, kalbos, patirčių, lyties, galimybių, būta ir gausybės kitų kitoniškumų. Vis tik esame ir panašūs. Nusimetę drabužius vienas kitam esame tiesiog kūnai – šilti, įdomūs, malonūs. Supratome, kad šypsomės ir kvatojame iš to paties, verkiame ir nerimaujame dėl to paties; nors turime savas istorijas, jas norime išgyventi kartu; kai privalome priimti sudėtingus sprendimus, norime sulaukti patarimo.
Spektaklis „Lustopia“ – daugiasluoksnis kūrinys, kuriam vieno apibrėžimo, vienos temos, vieno karto patirti, manau, neužteks. Tą vakarą, kai ateisite į premjerą, raginsime jus būti drąsius, greičiausiai nustebinsime netikėtais sprendimais, siūlysime patirti jaukų nepatogumą, prisiliesime ir nepaleisime, bet svarbiausia – pastebėsime jus ir kviesime išklausyti mus.
Spektaklio metu kiekviename iš mūsų atrasite save – galbūt būsite skaniai pavalgę, gal jausitės vieniši, abejosite savimi ir savo vieta erdvėje, būsite geismo ir malonumo apimti, galbūt kvestionuosite moralės normas, jausitės laimingiausiu žmogumi, būsite stambus ar lieknas, raudonplaukis ar skustagalvis, lėčiau ar greičiau susigaudantis šokyje. O gal tiesiog būsite savimi – su savomis gyvenimiškomis patirtimis, troškimais, norais, idėjomis, emocijomis.
Drauge su mumis apsinuoginti kviesime jau 2024 metais. Kartu laviruosime tarp malonumo, nepadorumo, kūno gėdinimo ir kūno pozityvumo, sąmoningai kvestionuosime socialines normas bei egzistuojančius tabu. Svarbiausia – gerai praleisime laiką ir nepaliksime jūsų be diskusijos.
Be anksčiau minėtų choreografų ir šokėjų, noriu paminėti likusią komandos dalį – jos indėlis šokio spektaklyje „Lustopia“ yra itin svarbus. Šviesų ir scenografijos dailininkas Garlefas Kessleris sukūrė išties įspūdingo masto konstrukcijas ir pasirūpino, kad kiekvienas šokėjas būtų matomas. Muzika ir garsu rūpinosi Liamas Gilesas ir Laurynas Žakevičius, o kostiumai, atliepiantys kiekvieno šokėjo asmeninę istoriją bei „Lustopia“ visumą apskritai, nebūtų tokie unikalūs be Melinos Jusczyk talento. Galiausiai, „Lustopia“ nebūtų įmanoma be dalinio projekto finansavimo – už tai dėkojame Lietuvos kultūros tarybai.