Laimėtoją rinko žiūrovai visoje Europoje
Kaip ir kasmet, Europos Parlamentas kvietė išrinkti LUX Europos publikos apdovanojimo laimėtoją. Tarp 2024 m. nominantų buvo penki filmai, įvertinti pagrindiniais Berlyno kino festivalio prizais, laimėję ar nominuoti Europos kino apdovanojimuose. „Esame čia ne tik tam, kad pagerbtume vieną svarbiausių meno šakų, kiną, bet ir atkreiptume dėmesį, kokia trapi yra demokratija“, – ceremonijos pradžioje kalbėjo Evelyn Regner, Europos Parlamento viceprezidentė, atsakinga už LUX Europos publikos apdovanojimą.
Šiemet tarp nominantų buvo: geriausias 2023 m. Europos dokumentinis filmas „Pirties seserys“ („Smoke Sauna Sisterhood“, rež. Anna Hints), Berlyno „Auksinio lokio“ laimėtojas „Adamant“ („On the Adamant“, rež. Nicolas Philibert), „Sidabrinio lokio“ laimėtojas „20 000 bičių rūšių“ („20000 Species of Bees“, rež. Estibaliz Urresola Solaguren), „Oskarui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje nominuotas „Mokytojų kambarys“ („The Teachers’ Lounge“, rež. Ilker Çatak) ir Kanų žiuri prizą laimėjęs „Nukritę lapai“ („Fallen Leaves“, rež. Aki Kaurismäki).Visus nominuotus filmus LUX publikos apdovanojimui atrinkti padėjo tarptautinė komisija, vadovaujama Europos kino akademijos pirmininko Mike Downey. Kas taps nugalėtoju, po lygiai lėmė komisijos ir internete balsavusių žiūrovų visoje Europoje balsai.
Estų režisierės A. Hints dokumentinis filmas „Pirties seserys“ nukelia į Pietų Estijos miške esančią dūminę pirtį, kurioje susirinkusios moterys apnuogina ir kūną, ir sielą. Gaubiamos šiltos ir tvankios kaitros jos atsiveria asmeninėmis istorijomis, kad atsikratytų baimių ir gėdos bei atrastų jėgų naujam gyvenimui.
Legendinio suomių režisieriaus A. Kaurismäkio komiška meilės drama „Nukritę lapai“ pasakoja dviejų vienišų žmonių istoriją: atsitiktinai susitikę naktiniame Helsinkyje jie bando atrasti pirmąją, vienintelę ir didžiausią savo gyvenimo meilę. Tačiau kelias link tikslo – pilnas kliūčių.
Humaniškumo ir žmogiškos šilumos kupinas prancūzų režisieriaus N. Philiberto dokumentinis pasakojimas „Adamant“. Tai Paryžiaus širdyje, Senos upėje, plūduriuojantis dienos užimtumo centras, kuriame lankosi psichikos sutrikimų turintys asmenys. Režisierius kviečia susipažinti su pacientais ir slaugytojais, kasdien iš naujo perkuriančiais savo gyvenimus.
Jautri ir šilta ispanų režisierės E. U. Solaguren drama „20 000 bičių rūšių“ kelia lytiškumo klausimus. Filme pasakojama apie 8-erių metų mergaitę, kuri yra sutrikusi dėl to, kaip su ja elgiasi žmonės. Vieną vasarą avilių apsuptoje sodyboje mergaitės gyvenimas ima keistis. Pagrindinė aktorė Sofía Otero už įtaigią ir organišką vaidybą įvertinta „Sidabriniu lokiu“.
Vokietijoje sukurtoje režisieriaus Ilkero Çatako įtemptoje dramoje „Mokytojų kambarys“ pasakojama apie jauną ir idealistišką mokytoją Karlą, kuri nusprendžia ištirti neišaiškintas vagystes mokykloje. Tačiau vagies atskleidimas Karlą priverčia spręsti sudėtingą dilemą.
Pasinaudojo proga atkreipti dėmesį į svarbias problemas
Estibaliz Urresola Solaguren, filmo „20 000 bičių rūšių“ režisierė iš pradžių kalbėjo baskų kalba, taip atkreipdama dėmesį į nykstančias kalbas. Pasak jos, svarbu skatinti ne tik kalbinę įvairovę, bet ir apskritai žmonių įvairovę ir jų laisvių užtikrinimą.
„Nors Suomija atrodo kaip tolima šalis su keista kalba ir keistu humoro jausmu, žiūrovai visoje Europoje rado su juo kažką bendro, mes nesame tokie skirtingi, kaip galvojame. Mes irgi kovojame su tokiomis problemomis, kaip skurdas, alkoholizmas, rasizmas ir tt. Šitas filmas duoda mums viltį <...>. Kol išliekame empatiškais, žmogiškumui yra vilties“, – kalbėjo aktorė Alma Poysti, vaidinusi filme „Nukritę lapai“.
Nicolas Philbert, režisierius „Adamant“ sakė besidžiaugiantis, kai jo filmai randa vietą žmonių gyvenimuose. Jis vylėsi, kad jam pavyksta griauti stigmas visuomenėje: „Yra daug žmonių, kurie dažnai turi mus daug ko išmokyti. Kartais tikrame gyvenime hierarchijos viršuje randi nuodėmingus ir dar pavojingesnius žmones. Šiame filme stengiuosi išvengti tam tikrų klišių, parodyti žmones, kurie dažnai lieka šešėlyje.
Filmo „Pirties seserys“ režisierė Anna Hints dalinosi pasttebėjimu, kad pirtyje valai ne tik kūną, bet ir sielą: „Ten visi lygūs, nesvarbu, už kokią partiją balsuoji, ar kokiam Dievui meldiesi“. „Ar mes tikrai esame pasirengę vienas kitą išgirsti? Kalbėti apie traumas gali būti be proto sunku, bet taip ir turi būti. Kaip ir aš, esu viena iš daugybės išprievartavimo aukų. Kai kurie man sako, kad šaunu, kad drįsti apie tai kalbėti, bet gal galėtum kažkaip gražiau tai daryti. Bet čia nėra nieko gražaus. Visgi, kalbėjimas gydo“, – kalbėjo ji.
Vienas iš filmo „Mokytojų kambarys“ scenaristų Johannes Duncker sakė tvirtai tikintis, kad tokie mainai, kai visi Europoje gali žiūrėti tuos pačius filmus, gali padėti vieniems kitus suprasti. Pasak jo, mokykla taip pat yra visuomenės atspindys. Pasak jo, jį ir kitus filmo kūrėjus įkvėpė žmonės, kurie išlieka idealistais ir kovoja už savo idealus.