Šį kartą susitikome su pačiu kompozitoriumi, kalbėjome apie daug dalykų, nuvedusių jį iki „e-Carmen“. Vienas jų, kaip atskleidė Marijaus žmona Diana, buvo pati režisierė Dalia Ibelhauptaitė: „Iš tiesų, dalyvavau visame kūrybiniame laikotarpyje ir man atrodo, kad nuo pat pradžių Dalia Mariumi tikėjo žymiai labiau, nei kartais jis pats savimi. Jos tikėjimas buvo šimtaprocentinis, ji niekuomet neabejojo. Iš tiesų, jos tikėjimas Marių pasodino ant jo studijos kėdės ir leido viskam vykti.“
Tad pokalbį pradėjome 5 metų senumo istorija, – apie tai, kaip 2010 metais Marijus sulaukė pasiūlymo dirbti su „bohemiečiais“ projekte „Elektroninė operos fantazija – XYZ“.
M. Adomaitis: – Negaliu kalbėti už visus, nes tuomet dalyvavome keturi prodiuseriai, bet mano paties pirma mintis išgirdus pasiūlymą buvo „vau, kaip įdomu, to dar niekada nebandžiau!“. Atsimenu, jog tada buvo nerealu dirbti su tokiu šauniu ir dideliu kolektyvu. Antras dalykas – susidurti su naujais išgyvenimais: kaip sudiriguoti savo kūrinį, kad solistas galėtų laiku įstoti, kaip jiems paaiškinti, kad kažkur atsiranda nauja melodija... Tai – įdomu ir nauja, priešinga bet kokiai rutinai ir tai mane traukia.
– Kokį, galbūt net netikėtą santykį su operos solistais tuomet pavyko atrasti?
– Kuriant muziką, visuomet vienas svarbiausių dalykų yra prodiuserio santykis su atlikėju, kuris turi išlikti pozityvus. Dažnai šiame bendravime iškyla problemų, nes prodiuseris ir vokalistas nesusišneka, ko nori vienas iš kito ir ką vokalistas yra gabus duoti, o tada ir atsiranda kompleksai, dainininkas savęs nebegali atiduoti 100 procentų. Todėl tas balansas, mokėjimas susišnekėti čia yra labai svarbus ir intymus. Vokalistas turi jaustis saugus.
Estradinei scenai nereikia mokyklos, – taip, tu turi žinoti, tarkime, kaip reikia kvėpuoti, bet tam pilna mokykla nėra būtina. Dabar dainuoti ir tai daryti puikiai gali visi. O operoje tu jau turi žinoti. Čia būtinos žinios, klasikinio išsilavinimo pagrindai,– juk tai yra didelė ir plati mokykla: kaip pastatyti balsą, kaip jį padaryti sodrų... Dirbdamas su solistais, prisilieti prie vokalistų, kurie yra nei geresni, nei blogesni, bet tiesiog asai, savo sferos profesionalai. Jie nedainuoja metus ar du, jiems ne tiesiog pasisekė,– jie ne šiaip sau kartą gražiai sudainavo. Šie žmonės daug, daug dirbo. Ir tu tai jauti, matai, esi kitokioje atmosferoje, – tarp tikrų profesionalų.
– Bet ar tai reiškia, kad su jais dirbti yra lengviau, ar sunkiau?
– Įdomus klausimas... Tai reiškia, jog asmeniškai, kaip baigęs muzikos gimnaziją, būtent su jais atrasdavau bendrą kalbą, galėjome viską išsiaiškinti paprastai, terminais. Tai, kas kitam galėtų sudaryti barjerą, mums padėjo susikalbėti.
– Kokią įtaką tavo kūrybai padarė „XYZ“ projektas?
– Gyvenime niekada nemėgau užsisėdėti tik viename žanre. Net grodamas fagotu mokykloje, gauni groti tai romantizmo, tai baroko kūrinius, – yra įvairovė. Taip ir įrašų studijoje aš negaliu kurti tik vieno stiliaus muzikos, tarkime, house‘o. Man atsibosta tas pats ritmas, tie patys 120 bpm‘ų, norisi kažko kito, kažko lėtesnio.
Tą man ir suteikia, leidžia darbas su opera, – pabėgti nuo rutinos, nuo paties tempo. „e-Carmen“ bus pilna visiškai naujų spalvų, patirčių, išbandymų, naujų problemų. Tai – susitikimas su kebliais muzikiniais sprendimais. Čia gali gimti įdomūs dalykai, kurių niekada nesitikėtum. Tai ir yra tie stebuklingi kūrybos momentai, leidžiantys į viską žiūrėti plačiau.
– Nemažai kalbėjai apie bendradarbiavimą. Koks jis su D. Ibelhauptaite?
– Mes niekada neturėjome santykio „režisierius – prodiuseris“. Susišnekėjome nuo pat pirmos minutės, sutarėme tarpusavyje ir niekam nieko nereikėjo įrodinėti, kas yra lyderis. Tai, ką turi ji ir jos kompanija, yra pavydėtina. Net užsienyje daug kam pasakojau: ji taip moka suburti žmones...
Dirbti su tokiais asmenimis, kurie šiandien su savo profesija keliauja ir yra laukiami visame pasaulyje, bet visuomet galėti juos suburti Lietuvoje, – tu turi sudaryti nuostabią atmosferą ir auginti puikiausią santykį. Būtent tą Dalia turi ir tai išlaikys. Tai yra pavydėtina ir iš to reikia mokytis.
Yra kolektyvų, kurie išsiskiria vien per apkalbas. O Dalia tuo ir yra geniali moteris, kūrėja, žmogus, jog suburia žmones į komandą, kurioje nėra lyderių, geresnių ar blogesnių, – visi esame lygūs. Šį santykį atsimenu nuo pat „XYZ“ ir jis man yra labai gražus, tai vienas dalykų, kurių laukiu labiausiai – bendravimo su pačių kolektyvu.
– Vienas kolektyvo narių tau jau iki šiandien nemažai padėjo, tai – dirigentas Ričardas Šumila, kaip jis prisideda prie šio projekto?
– Ričardą prisimenu iš mokyklos! Tuomet buvau dviem klasėmis vyresnis. Šį kartą jis man labai padėjo, – esu be proto laimingas, kad mano senas bičiulis yra kartu su mumis šiame darbe. Be jo būtume turėję rimtų bėdų... Sukūręs kūrinį, jam jį siųsdavau failuose, kuriuos Ričardas atsidarydavo specialioje programoje ir pritaikęs raktą, muzikinius ženklus, suprasdavo, ką aš turiu omenyje. Tada pritaikydavo tekstus ir visa tai sudėliojęs siųsdavo man patvirtinti ir perduodavo visiems muzikantams. Tai – nerealiai sunkus darbas. Džiaugiuosi, kad jis bus ir spektaklio metu bei padės vokalistams.
– Šiandien jau daug kas galime pradėti įsivaizduoti, koks sudėtingas darbas tavęs laukė prieš daugiau nei metus. Tad ar daug ryžto reikėjo nuspręsti imtis šio darbo?
– Apsisprendimas buvo greitas. Na, kaip... Po „XYZ“ per mano ir Dalios keliones nebuvome susitikę beveik penkerius metus. O tada susitikome ir susėdome 6 valandų pokalbiui. Diskutavome apie labai daug ką ir giliai. Nusprendėme, jog dviese norime daryti tai, ko anksčiau nelabai kas yra ėmęsis. Šiandien tai – vientisas kūrinys, kurį sudaro 24 numeriai. Tai iš tiesų yra daug darbo.
Taip, po 6 valandų pokalbio ir rankų paspaudimo, pagalvojau: „oho, laukia...“. Pati kūryba užtruko metus, žinoma, paraleliai vyko ir Ten Walls albumo kūrimas, gastrolės. Be to, „e-Carmen“ kūryba neapsiribojo tik darbu studijoje prie kompiuterio, – su Ričardu iš karto siuntėme natas vokalistams – solistams, nedideliam vokalistų ir styginių ansambliui. Juk tai – nauja medžiaga, kurią visi turi spėti išmokti.
– Ką pavadintum savo įkvėpimu?
– Mano inspiracija yra garsas. Žinoma, įkvėpimų yra visokių: filmas, mylimas žmogus, piešinys. Bet be jokių apsimetinėjimų, – nesu poetas, kuris vaikšto gatvėmis, kaip A. Mickevičius Kaune. Ne. Garsas man yra viskas. Tai yra pradinis garsas, kurį aš suformuoju ir toliau jau piešiu savo galvoje. Tai gali būti fagotas, sintezuotas garsas, būgnai, kažkoks fonas, šnypštimas, kažkas nespalvoto... Variantų daug, bet visa tai yra pats garsas.
– Ir visgi kas atsitinka, jog atlikėjai tampa kūrėjais, prodiuseriais?
– Jei savo sfera domiesi ilgai ir žinai ją kiaurai – išilgai, ir supranti, kas tau iš esmės yra pati muzika, natūraliai prieini momentą, kai nebenori būti atlikėju, o nori pats kurti. Atsiranda kitos ambicijos, tiesiog noras, kad, pavyzdžiui, tavo kūrinį atliktų orkestras.
Aš atėjau iki akimirkos, kai norėjau kurti pats, bet po to vėl norėjosi grįžti. Mano gyvenimo kelyje buvo mokykla, koncertai, konkursai, antras etapas buvo užsidarymas studijoje, o vėliau, su Mario Basanov ir Ten Walls grįžau prie performinimo. Ir tai – vėl visai kas kita, nes aš atlieku savo paties muziką, ko ir norėjau visą gyvenimą.
Šiandien muziką kurti yra žymiai paprasčiau, tai – laikas, kai tą daryti gali visi, turintys kompiuterį ir galintys parsisiųsti reikiamą programą. Mačiau daug prodiuserių, kurie kūrinį ne tik pradeda kurti viešbučio kambaryje, bet jame jį ir užbaigia. Man visgi atrodo, kad garsas turi būti užbaigtas studijoje, profesionaliai. Čia svarbus požiūris, nes kūryba man yra viskas.
– O kokią viziją turėjai „Karmen“ perkūrimui? Ar manai, kad prie jos pavyko priartėti?
– Niekada neturiu vieno piešinio. Kiekvienas numeris turi kažką savo. Kūryba turi vykti čia ir dabar, nes dažnai savo mintimis atsiduriame ateityje ar atsiminimuose ir atimame iš savęs galimybę būti čia ir dabar, būti itin aktyviais. Žinoma, net ir susikaupus tai ne visada pavyksta.
Aš galiu paaiškinti tik užbaigtą savo kūrinį, – kas, kodėl ir kaip jame yra. Ir kiekvienas iš jų turi savo spalvą.
– Visgi perkuriant operą dar teko balansuoti ir tarp muzikos bei teksto, kurie operoje yra bene lygiaverčiai, o elektronikoje muzika visgi užima pirmą vietą...
– Taip. Šiuo atveju aš sau iš karto pasakiau, kad tai – opera. Čia yra siužetinė linija. Todėl negaliu, pavyzdžiui, karpyti vokalo, teksto, turiu leisti jam išsisakyti. Todėl visų pirma su Dalia išryškinom būtent siužetinę liniją.
Žinoma, muzika, kurią aš kuriu yra pritaikyta šiandienai, bet pasaulis, kurį aš matau prieš akis, yra senasis. Elektronika – labai platus terminas. Tai tikrai nereiškia, jog opera bus viename, tarkime house, stiliuje. Bus daug new jazz skambesio, nes būtent per džiazo skambesį aš atradau kompromisą su klasika, gal ne konkrečiai per jį, bet su jo niuansais, prieskoniais. Iš esmės mano Karmen yra autentiška, klasikinė, bet Dalia yra režisierė ir ji spręs, kaip tai atrodys scenoje. Apie pačią muziką kalbėti labai sunku, – norisi iš karto duoti pasiklausyti...
– Pasiklausyti tikrai norisi! Tad kas jau baigus kompoziciją tau kelia daugiausiai streso?
– Visiškai pasitikiu profesionalais su kuriais dirbu, bet visos naujos melodijos, sudėtingi ritmai, pasikeitimai... Su nerimu laukiu paties finalinio, gyvo pasirodymo, įdomu, kaip visi jame susistyguos. Čia labai didelį vaidmenį atliks Ričardas. Ir tik po to visi galėsime iškvėpti, nes iki tol bus daug juodo darbo, kad salėje sėdintys žmonės tiesiog „kaifuotų“.