Dar sovietiniais metais tarpukario kartos žmonės Rietave ir Plungėje, jaukiuose Žemaitijos miestukuose, kurie taip tampriai siejasi su Oginskiais, mėgino susigrąžinti šlovingos didikų giminės atminimą. Inteligentijos siekiai galėjo būti įgyvendinti tik pasibaigus „kolchozinei“ nakčiai ir atkūrus valstybingumą.
Artėjant XI tarptautiniam Mykolo Oginskio festivaliui, prisimename vieną žymiausių Žemaitijos šviesuolių, M. Oginskio senelį Mykolą Kleopą Oginskį (1765–1833).
„Oginskių dipolis“ – Rietavas ir Plungė – per pastarąjį dešimtmetį savo misiją atliko: rietaviškiai sėkmingai darbavosi su istorikais, rašytinio palikimo tyrinėtojais, muzikologais ir parengė istorinį, faktologinį pagrindą, išpuoselėjo tarptautinę šviečiamąją koncertinę programą „M. K. Oginskio Polonezų kelias“. Savo ruožtu Plungės entuziastai, turintys įspūdingą Mykolo Oginskio rūmų ansamblį, į Žemaitiją sugrąžino orkestrų kultūrą“, – kalbinamas DELFI, teigė Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus (ROKIM) direktorius Vytas Rutkauskas.
Gimęs didikų savivalės laikais
Oginskių epocha Rietave prasidėjo 1763-iaisiais, kai Trakų pylininkas, būsimasis vaivada Tadas Pranciškus Oginskis, mirus žmonai Izabelei Radvilaitei, vedė antrą kartą ir „kraičio“ gavo žmonos, Rietavo seniūno Kristoforo Tiškevičiaus našlės Jadvygos iš Zaluskių giminės, seniūniją.
Mykolas Kleopas Oginskis gimė po poros metų netoli Varšuvos, didikų savivalės ir „auksinių laisvių“ laikais, kurie galiausiai Abiejų Tautų Respubliką (ATR) įstūmė į visišką anarchiją, pasibaigusią valstybės griūtimi.
Kai M. K. Oginskis sulaukė šešerių, jo tėvas, vienas artimiausių karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio bendražygių, Andrius Ignotas Oginskis buvo paskirtas pasiuntiniu į Vieną. Gavo užduotį siekti Austrijos paramos S. Augusto politikai, nuolaidų Pirmojo valstybės teritorijos padalijimo atžvilgiu, ieškoti suartėjimo kelių tarp Baro konfederatų ir valdovų.
Jaunuolio išsilavinimas nekėlė abejonių
Vienoje A. I. Oginskis savo sūnui surado guvernerį Jeaną Rolay, kuris auklėjo būsimąjį Austrijos imperatorių Leopoldą. Visi Oginskiai vaikų lavinimui ieškojo pačių geriausių pedagogų. Prancūzas 11 metų gyveno Oginskių dvare Guzove, kasdien po 14-16 valandų praleisdamas su jaunuoju kunigaikščiu. Mokė jį prancūzų, lotynų kalbų ir literatūros, botanikos, žemės kultūros pradmenų, istorijos, geografijos, geometrijos, algebros, ekonomikos, teisės, poezijos ir iškalbos, įstatymų leidybos, komercijos ir valdymo mokslų. Mokytojas sugebėjo jam perteikti Apšvietos epochos žinias ir idealus, suformavo aristokratinę pasaulėžiūrą. Varšuvietis muzikas Jozefas Kozlowskis Oginskių vaikams davė muzikos pradmenis.
Jaunas kunigaikštis traukė dėmesį
Sulaukęs 21-ų M. K. Oginskis kaip Trakų vaivadijos atstovas buvo išrinktas į ATR Seimą. „Tęsdama radikalias reformas, valstybė tada sparčiai yrėsi progreso link, tvarkė įstatyminę bazę“, – pasakojo V. Rutkauskas.
Į jaunąjį kunigaikštį parlamente iškart buvo atkreiptas dėmesys. Naujos kartos politikus apie save telkė karalius. M. K. Oginskiui pavestos LDK iždo komisaro pareigos, muitinių patikra pasienyje su Rusija, visame Palangos-Bresto ruože. Šiuose darbuose jis parodė didžiulį entuziazmą. Parengė detalius pasienio su Prūsija topografinius žemėlapius, išaiškino neteisėto monetų kaldinimo atvejus. Ypač nuodugniai M. K. Oginskis tyrinėjo Šventosios uosto įrengimo galimybes.
Kelionės ir vargai išardė pirmą santuoką
1789 metais M. K. Oginskis vedė Ciechanovo vaivados dukrą Izabelę Lasocką. Dviejų vaikų susilaukė tik po gero dešimtmečio. Kai gimė antras, netrukus sutuoktinių keliai išsiskyrė. „Verčiamas pareigų vyras daug keliavo, o numalšinus Tado Kosciuškos sukilimą kaip emigrantas, sekamas Jekaterinos seklių, kraustėsi iš vienos šalies į kitą. Nuolat prašė žmonos neišlaidauti, taupyti. Tai, matyt, apsunkino poros santykius“, – svarstė V. Rutkauskas.
Ko gero, išskyrė ir nauja meilė. 1802 metais M. K. Oginskis vedė gražiąją Žemaitijos didiko Kajetono Nagurskio našlę italę dainininkę Mariją de Neri. Venecijietė dar K. Nagurskiui gyvam esant buvo supažindinta su šiaurietiška LDK kultūra, papročiais. Iš anksto ruoštasi jos atvykimui į Lietuvą.
Diplomatinės misijos nedavė naudos
Rusija ir Austrija įsitraukė į karą su Turkija, prasidėjo Švedijos ir Rusijos karas. Savo ruožtu Prūsija nerimo, nuožmiai rėmė ATR prie sienos dėl Baltijos uostų. Kad atsirastų bent pakenčiamas jėgų balansas, 1790 metais jaunas, žavus, plataus akiračio M. K. Oginskis kaip ypatingas pasiuntinys metamas į Hagą, Nyderlandus.
„Patikėtus reikalus vykdė gan sėkmingai, gavo didžiulę valstybinę paskolą vykdyti reformoms, suderino prekybos santykių vystymo nuostatas. Sutarta dėl Nyderlandų pasiuntinio skyrimo į Varšuvą. Tačiau esminiai klausimai neišsisprendė, ir metų pabaigoje jaunasis pasiuntinys siunčiamas slaptos diplomatinės misijos į Londoną derėtis su premjeru Williamu Pittu“, – pasakojo V. Rutkauskas.
Konfederatai atima kunigaikščio valdas
ATR reikalai šlijo, 1791-aisiais priimta garsioji Gegužės 3-osios Konstitucija – pirmoji Konstitucija Europoje – nieko nebelėmė. Perfrazuojant M. K. Oginskį, tam, kad valstybė būtų išgelbėta, Konstitucija turėjo būti priimta prieš pusantrų metų. Varšuvoje iškilmingai pažymint jos metines, Rusija jau buvo pasirengusi karinei intervencijai – prie ATR sienos išrikiavo 100 tūkst. kareivių armiją. Po dešimties dienų ji įžengė ir užėmė visą valstybės teritoriją.
Prieš tai, balandį, Ketverių metų seimas priėmė itin progresyvų miestų įstatymą, įteisinusį miestiečių luomą. M. K. Oginskio požiūris šiuo klausimu visiškai kirtosi su konfederatų, pagal kuriuos valstybę valdyti gali tik aristokratija. Demonstruodamas aukštuomenės ir miestelėnų vienybę sprendžiant valstybės reikalus, M. K. Oginskis Vilniaus rotušėje iškilmingai įsirašė į miestiečius, tuo užsitraukdamas naują Targovicos konfederatų nemalonę. Rusijos intervencija šiems davė progą sekvestruoti kunigaikščio valdas.
Važiavo nusilenkti imperatorienei
Įsitikinęs, kad savomis jėgomis valdų neatgaus, M. K. Oginskis 1792 metų rudenį pirmą kartą vyko nusilenkti Jekaterinai į Peterburgą. Dvarai kunigaikščiui buvo grąžinti, tačiau dėl jų teko eiti į lemtingą kompromisą – M. K. Oginskis turėjo prisiimti Lietuvos didžiojo iždininko (finansų ministro) pareigas. Tokiu būdu jis tapo dvigubu – ATR ir Rusijos imperijos – valdiniu.
„Tokia situacija labai pavojinga visų luomų valdininkams. Gavęs paslaugą iš gretimos valstybės, lieki įsipareigojęs tos šalies struktūroms. Itin pamokanti istorija ir šių dienų valdžios atstovams“, – teigė V. Rutkauskas.
Pašnekovo manymu, M. K. Oginskiui ši dilema buvo ypač opi. Ne veltui jo adresu iki šiol sklinda kaltinimai dėl pamintų įsitikinimų.
Atsidūrė ypač pavojingų nusikaltėlių sąraše
Vis dėlto netrukus, per T. Kosciuškos sukilimą, kunigaikštis pademonstravo tvirtą poziciją. Kovą Krokuvoje T. Kosciuškai paskelbus sukilimo manifestą, balandį Vilniuje M. K. Oginskis prisiekė kaip vienas sukilimo vadų: „Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtą, gyvenimą, darbą.“
„Sakydamas tuos žodžius, nenutuokė, kokia kaina teks už priesaiką sumokėti. Sukilimą sutriuškinus, M. K. Oginskis atsidūrė „pavojingiausių“ ir „labiausiai ieškomų“ nusikaltėlių sąraše“, – teigė V. Rutkauskas.
Antrasis imperatorienės išmėginimas
Prisidengęs Michailovskio pavarde ir persirengęs tarnu, giminaitės Radvilaitės-Solton palydoje M. K. Oginskis iškeliavo į anaiptol ne saugią Austriją, o 1794 metų gruodį pavojingais Alpių takais su žmona Izabele pasiekė Italiją.
Kompromiso ir tvirtos pozicijos klausimas vėl iškilo Venecijoje. Čia jį pasiekė Jekaterinos tarpininkų kunigaikščio Nikolajaus Repnino ir generolo Aleksandro Suvorovo laiškai, kuriuose buvo siūloma prašyti jos didenybės malonės, mainais į galimybę grįžti namo. M. K. Oginskis šiuos pasiūlymus ignoravo ir visos jo turėtos valdos Lenkijos ir LDK teritorijose galutinai buvo sekvestruotos.
Napoleonas M. K. Oginskį nuvylė
Po Trečiojo padalijimo išblaškyto sukilimo vadovybė išsiuntė M. K. Oginskį slaptai misijai į Konstantinopolį, tikintis kad Turkija įsitrauks į karinį konfliktą su Rusija. Iš čia kunigaikštis parašė pirmąjį laišką generolui Napoleonui Bonapartui, prašydamas jo pagalbos. Šis siūlė ginkluotis ir „būti pasirengusiems, nes agresyvių kaimynų parklupdyta tauta gali atsikelti tik su ginklu rankose“. Vėliau M. K. Oginskis ne kartą mėgino aktyvuoti šį Napoleono raginimą.
Juodu ne vieną sykį buvo susitikę, kol galiausiai 1810 metais lankydamasis Paryžiuje M. K. Oginskis suprato, kad jokių vilčių su Napoleonu sieti negalima. Maršalas Diurakas taip apibendrino susitikimo rezultatus: „Lenkijos nepriklausomybė tėra iliuzija.“
Caras Aleksandras amnestavo M. K. Oginskį
1801 metais Rusijos caras Aleksandras I, tarpininkaujant imperijos užsienio reikalų ministrui Adomui Čartoryskiui, M. K. Oginskį įžvalgiai amnestavo, leido sugrįžti į užimtą Tėvynę. Geopolitinių jėgų paletė tuo laiku vėl buvo pasikeitusi, iškilo Prancūzijos vaidmuo.
Grįžęs M. K. Oginskis vargais negalais įsitaisė savo dėdės Pranciškaus Ksavero Oginskio dvarelyje Zalesėje netoli Smurgainių (dabar – Baltarusija). Iš čia, jau Aleksandro I aplinkoje, ėmėsi naujų žygių atkurti žlugusią valstybę.
Įsitraukė į Rusijos imperijos švietimo reformos įgyvendinimą, kuriai vadovavo A. Čartoryskis. Jųdviejų nuopelnu Vilniaus vyriausiajai mokyklai suteiktas imperatoriškojo universiteto statusas su teise administruoti visą Vilniaus švietimo apygardą, kuri aprėpė 8 gubernijas.
Reikalą sujaukė Napoleono žygis į Rusiją
Kylant Napoleono grėsmei, liberalių pažiūrų caras siekė Lenkijos ir Lietuvos aristokratų paramos. „M. K. Oginskis mėgino tuo pasinaudoti, su Aleksandru I siedamas LDK valstybės atkūrimo viltis. Suprantama, viena akimi stebėjo ir Napoleono veiksmus“, – sakė V. Rutkauskas. Kunigaikštis buvo sumanęs atkurti LDK kaip autonominę Rusijos imperijos dalį. Carui įteikė LDK atkūrimo pirminius dokumentus, Konstitucijos projektą.
Reikalą sujaukė Napoleono žygis į Rusiją. Vilniuje viešėjęs Aleksandras I M. K. Oginskiui pareiškė, kad „reformoms nebeliko laiko“ ir pasitraukė iš Lietuvos. O po prancūzų katastrofos, LDK autonomijos idėja virto iliuzija. „Rusijai tiesiog neliko reikalo kalbėti apie kažkokią buferinę valstybę, kuri stabdytų konfrontaciją su Napoleonu. Caras ėmė vengti susitikimo su kunigaikščiu“, – pasakojo Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus vadovas.
Nukreipia žvilgsnį į karališkas valdas
Pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos, 1814 metais M. K. Oginskis sugebėjo išpirkti savo dėdės Pranciškaus Ksavero Oginskio valdytą dvarą Rietave. Jis vėliau tapo svarbiausia Oginskių šeimos rezidencija.
„Kodėl pasirinko Žemaitiją, atrodytų – užkampį? Nes įvertino patogią strateginę Rietavo padėtį. Rietavo valda per visą LDK laiką buvo karališkoji valda – kitas žmonių mentalitetas, kitas gyvenimo lygis. Čia pat buvo Klaipėdos uostas, puikios perspektyvos užsienio prekybai. Be to, pietiniu pakraščiu visa Oginskio valda ribojosi su Prūsija. Iš esmės jo valdoma daugiau kaip 60 tūkst. hektarų teritorija prilygo nedidelei kunigaikštystei. O vėliau iš Zubovų išpirkus Plungės dvarą ir Salantu bendra Oginskių žemių valda dar daugiau išaugo“, – teigė V. Rutkauskas.
Paskutinis stabtelėjimas Žemaitijoje: skurdo ir vargo vaizdai
Paskutinį kartą Rietavą M. K. Oginskis ryžosi vizituoti 1822 metų rudenį. Važiuodamas tvarkyti nuosavybės reikalų, pakeliui išvydo baisų vargą ir skurdą. „Atpažino sunykusius, maldaujamai į jį rankas tiesiančius savo dvaro baudžiauninkus. Lietuje ir purve jie tiesė pašto traktą – pagrindą būsimam Žemaičių plentui. Gelbėjo juos čia pat karietoje, ėmęs rašyti laišką Raseiniuose įsikūrusiai carinei vietos valdžiai, reikalaudamas nutraukti beprasmiškus darbus“, – pasakojo V. Rutkauskas.
Tų pačių metų gruodį, dvarus užrašęs žmonai ir vaikams, kunigaikštis iškeliavo į Italiją. „Oficiali versija – dėl podagros rinkosi šiltesnį kraštą. Tačiau iš tikrųjų jautęs arešto grėsmę: filaretai ir filomatai suimami, masonų ložė naikinama. O M. K. Oginskis daug kur buvo pridėjęs ranką. Pasitraukė į Florenciją, kur prabėgo paskutiniai vienuolika metų“, – teigė pašnekovas.
Sugniuždė žinos iš tėvynės
„1831 metais Florencijoje M. K. Oginskį pasiekė žinios apie antrojo sukilimo prarastoje tėvynėje numalšinimą, mylimos dukters Amelijos, kurios vyras Karolis Zaluskis buvo vienas sukilimo vadų, šeimos likimą. Skaudžiausia buvo išgyventi sužinojus, kad carinės Rusijos valdžia uždarė Vilniaus universitetą. Ši žinia galutinai pakirto jo jėgas“, – pasakojo V. Rutkauskas.
Rietavo dvarą į savo rankas perėmusi M. de Neri pademonstravo nepaprastą gebėjimą tvarkyti ūkį ir finansinius reikalus. „Ne veltui ją amžininkai vadino „finansų genijumi“. Tiesa, iš pradžių vertėsi gana sunkiai, vargo. Savaime suprantama – buvo įmesta į Žemaitijos tikrovę, kur nėra jokios infrastruktūros, bažnyčios, miesto. Tačiau savo gabumais viską surikiavo, padėjo pamatus vėlesniam Rietavo pakilimui“, – teigė V. Rutkauskas. Oginskių prižiūrimas Rietavo dvaras tapo inteligentijos, aristokratijos ir meno traukos sala. Didikų giminės epocha Rietave truko 146 metus, iki 1909-ųjų, kai mirė paskutinis M. K. Oginskio vaikaitis Bogdanas Oginskis.
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje kas mėnesį pateikiama svarbiausių meninių įvykių apžvalga, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomos Lietuvos ir su ja susijusios garsios asmenybės.
