Gegužės 2 dieną visą pasaulį apskriejo žinia, kad šį pasaulį paliko baleto žvaigždė Maja Pliseckaja. Ji mirė Vokietijoje, eidama 90-uosius metus, tačiau, kaip teigiama pranešimuose, jos pelenai bus išbarstyti Rusijoje. M. Pliseckajos gyvenimas buvo glaudžiai susijęs ir su Lietuva, kur ji su savo vyru, kompozitoriumi Rodionu Ščedrinu turėjo vasarnamį. Su mūsų šalimi baleriną siejo ir kūrybiniai planai.
„Maja Michailovna nebuvo tas žmogus, kuris arti prie savęs prisileistų kitus žmones, bet mūsų santykiai buvo labai šilti“, - per interviu portalui DELFI pasakojo T. Sedunova, kuri NOBT baleto trupei vadovavo nuo 1992 iki 2012 metų.
„Karmen“ – „tai kažkoks ištvirkęs baletas“
„Aš, dar būdama maža, besimokydama Kijevo mokykloje, žinojau, kas yra Maja Pliseckaja. Kartą, kai su Ukrainos mokykla vykome į Maskvą, mus įleido į Didįjį teatrą pažiūrėti pamokos, kurioje dalyvavo Maja Michailovna, taip pat Vladimiras Vasiljevas, Jekaterina Maksimova, Natalija Besmertnova, Maris Liepa. Ir mes koridoriuje išvydome Mają Michailovną, kuri ėjo vilkėdama ilgu prabangiu chalatu. Mums, vaikams, ji priminė tikrą karalienę. Mes tiesiog sustingome iš nuostabos“, - pasakojo T. Sedunova.
Ji sekė didžios balerinos karjerą ir žinojo, kad tai buvo ryškiausia Didžiojo teatro žvaigždė, kurią dievino žiūrovai.
„Visi žinojo, kad ji yra neįtikėtinai puiki balerina, šokanti ir „Don Kichote“, ir „Gulbių ežere“. Kai Maja Michailovna sušoko Karmen partiją, kurią jos vyras parašė specialiai jai ir kurią pastatė Kubos choreografas A. Alonso, gandas apie ją pasklido po visą pasaulį. Pasklido ir žinia, kad buvo uždrausta šio baleto premjera, nes mūsų vyriausybę labai papiktino, kad tai buvo „kažkoks ištvirkęs baletas“, neatitinkantis sovietinio žmogaus vardo. Tačiau mes dar labiau ją pamilome už tai, kad ji ne tik galėjo puikiai šokti klasiką, bet ir tapo tiesiog nepakeičiama Karmen. Taip Rusijoje atsirado dvi Karmen: viena – operinė – buvo Jelena Obrazcova, antroji – baleto – Maja Pliseckaja. Tai buvo dvi Karmen, kurias mes tiesiog dievinome“, - sakė T. Sedunova.
Trakai: nei gamyklų, nei žmonių, nei automobilių
Pasak T. Sedunovos, ji net svajoti negalėjo, kad susipažins su šia žvaigžde, tačiau 1992 metais Tatjana tapo LNOBT baleto meno vadove, o 1993 metais susipažino su M. Pliseckaja.
„Negaliu sakyti, kad susidraugavome, nes Maja Michailovna nebuvo tas žmogus, kuris arti prisileistų kitus žmones. Tačiau mūsų santykiai buvo labai šilti. Daug kartų lankiausi jos viloje prie Trakų. Buvau pakerėta, kaip ten pas juos viskas gražu. Jie ir patys sakė: „Čia nuostabu, nes nėra nei automobilių, nei gamyklų, nei žmonių. Čia puiki ramybė ir mes čia nuostabiai leidžiame laiką“. Tai truko maždaug 20 metų. Jie čia atvykdavo gegužę, o išvykdavo maždaug rugsėjį“, - pasakojo T. Sedunova.
Ji teigia, kad balerina labai didžiavosi savo „ranča“ ir labai mėgo auginti salotas.
„Salotų sėklų ji atsiveždavo iš viso pasaulio, jas sėdavo, o po to vaišindavo jomis savo retus svečius. Tuo metu Rodionas Konstantinovičius žvejodavo. Jis tikrai yra labai profesionalus žvejys. Kai viešėjome pas juos su J. Maksimova ir V. Vasiljevu, jie vaišino mus savo pačių pagauta žuvimi ir didžiuliu kiekiu salotų. Apskritai ji labai vertino Lietuvos gamtą ir niekur geriau nesijausdavo kaip ten, Trakuose. Paskutiniais metais ji čia nebeatvykdavo, nes nebūdavo tiesioginio reiso, o jai būdavo sunku skraidyti su persėdimais ir ilgai lūkuriuoti oro uostuose“, - pasakojo T. Sedunova.
Tėvas sušaudytas, mama represuota
Į Lietuvą, choreografės teigimu, Mają Pliseckają ir Rodioną Ščedriną atvežė tuometinis teatro direktorius, kompozitorius Vytautas Laurušas. Jis buvo vienas iš tų nedaugelio žmonių, kuriuos balerina visuomet priimdavo pas save.
„Tokių susitikimų metu ji daug pasakodavo apie savo gyvenimą, apie tai, kaip klostėsi jos karjera, kaip jai buvo sunku sovietiniais laikais, kai ji buvo persekiojama už vadinamą šnipinėjimą. Juk jos tėtis buvo sušaudytas, o mama represuota. Ją augino teta, kuri ją ir atidavė į baleto mokyklą. Maja Michailovna taip pat pasakojo apie tai, kaip ji pirmą kartą šoko „Bolero“, kaip jai buvo sunku įsiminti choreografiją, ir kad choreografas Maurice‘as Bejartas iš salės sufleravo jai, ką reikia daryti. O juk tai, kad tokie žmonės, kaip M. Bejartas siūlė jai savo pastatymus, liudija, kad ji buvo aukščiausios klasės žvaigždė“, – pažymi T. Sedunova.
Turėjo stilių ir buvo geležinės sveikatos
Gyvenime M. Pliseckaja buvo labai miela, maloni moteris, bet su karališka laikysena, prisimena DELFI pašnekovė.
„Bendraujant su ja visuomet jautėsi, kad bendrauji su karaliene. Ji visada buvo gražiai, elegantiškai apsirengusi, net namie. Ji niekada nebuvo apsileidusi, visuomet turėjo savo stilių. Niekada neatrodė pagyvenusi. Ji visada sakydavo, kad jos sveikata tokia stipri, kad ji net nežino, ką reiškia galvos skausmas. Todėl, kai visa tai įvyko šeštadienį, man buvo visiškas šokas, nes ji tikrai niekada niekuo nesirgo, ir tai sakydavo ne tik ji, bet ir jos partneriai. Ir niekada nesiskundė. Ji, ko gero, nė nepajuto, kad ištiko širdies smūgis, nes visuomet buvo kupina energijos, visada buvo pasitempusi“, – pasakoja M. Pliseckajos talento gerbėja.
T. Sedunova sako, kad paskutinį kartą su ja matėsi prieš kelerius metus Sankt Peterburge. Tai įvyko restorane po spektaklio „Mirusios sielos“, kurį parašė R. Ščedrinas.
„Ji ten sėdėjo labai ilgai, ir aš tuo stebėjausi, juk jau nebejaunas žmogus. Kita seniai jau būtų užsinorėjusi miego, o ji labai linksmai bendravo su artistais, ir atrodė, kad matai žmogų be jokio amžiaus – taip ji mokėjo elgtis ir tokia buvo stipri fiziškai“, – prisimena T. Sedunova.
Įžvelgė galingą Elgės Špokaitės individualumą
„Maja Michailovna aktyviai bendradarbiavo su Lietuva. Jie du kartus statė čia spektaklį „Anna Karenina“, kuris buvo sukurtas jai, muzika parašyta jai. Maja Michailovna labai jautriai vertino pastatymus. Paskutiniu pastatymu tapo Aleksejaus Ratmanskio „Anna Karenina“. Ji dalyvavo premjeroje ir visada, kai tik galėdavo, atvykdavo pažiūrėti, skambindavo, klausdavo, kaip sekėsi. Be to, ji labai mylėjo Eglę Špokaitę, kurią pažinojo ne tik iš „Annos Kareninos“, bet ir buvo ją mačiusi konkursuose, jautė galingą jos išskirtinumą, nes ir pati pasižymėjo unikaliu individualumu“, - pasakojo T. Sedunova.
Ji pabrėžė, kad daugybė baleto artistų šoka gerai arba labai gerai, bet M. Pliseckajai buvo būdingas tiesiog „uraganinis temperamentas ir karališkas išskirtinumas“.
„Majai Michailovnai būdavo plojama 20 minučių visuose pasaulio teatruose, iki 30 kartų buvo keliama uždanga. Dabar šiuolaikiniai baletai tiek netrunka, kiek trukdavo jos nusilenkimai. Tai būdavo spektaklis po spektaklio, į sceną skriedavo gėlių lietus, ji tiesiog skęsdavo gėlių nuklotoje scenoje, ištaigingai nusilenkdavo. Nusilenkimas – atskiras Majos Michailovnos menas. Ji šia prasme buvo tikra karalienė“, - pasakojo T. Sedunova.