– Maestro, pakalbėkime apie priešistorę. F. Bajoro opera-baletas „Dievo avinėlis“ nebuvo pastatyta keturis dešimtmečius. Kodėl Jūs nusprendėte imtis šio veikalo?
– Su „Dievo avinėlio“ muzikine medžiaga susipažinau 1991 m., kai tuomet dar su Jaunimo simfoniniu orkestru (dabar – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras) įrašinėjome ją Jono Vaitkaus spektakliui Nacionaliniame dramos teatre. Tada ir supratau, kad tai labai įdomi ir gili opera, todėl tikėjausi, kad ji netrukus bus pastatyta Operos ir baleto teatre. Tačiau metai bėgo, o „Dievo avinėlio“ pastatymas taip ir neįvyko... Panaši istorija buvo ir su Juliaus Juzeliūno opera „Žaidimas“ – kompozitorius savo partitūrą užbaigė dar 1968 m., tačiau operos statyti niekas nesiėmė. Mano iniciatyva 2007 m. kartu su LVSO pirmą kartą publikai pristatėme šios operos koncertinį atlikimą ir įrašėme operą, o 2016 m. ją savo jėgomis pastatėme Vilniaus kongresų rūmuose. Deja, autorius premjeros taip ir neišvydo – tuo metu jo jau nebebuvo gyvo. Manau, kad Lietuvos muzikinėje kultūroje daug kas lieka nepakankamai įvertinta. Todėl labai norėčiau, kad šį kartą būtų kitaip ir Lietuvos publika pagaliau išgirstų gyvo klasiko – kompozitoriaus F. Bajoro kūrinį. Tiek muzikinės, tiek literatūrinės dramaturgijos prasme tai yra didžiulis ir labai gilus darbas.
– Kuo Jums įdomi opera „Dievo avinėlis“?
– 1982 m., kuomet buvo parašyta opera „Dievo avinėlis“, kalbėti apie pokario laikotarpį buvo labai pavojinga. Galbūt tai buvo viena iš priežasčių, kodėl bent iš pradžių rimtai nesvarstyta apie tokio kūrinio pastatymą. Rimanto Šavelio romanas „Dievo avinėlis“, pagal kurį parašytas operos libretas, man atrodo, yra labai gilus kūrinys. Operoje aprėpiami patys svarbiausi jo dramaturginiai, filosofiniai ir prasminiai momentai. Mano nuomone, dabartiniuose kūriniuose, kalbančiuose apie pokario laikotarpį, yra labai daug netalentingumo ir tiesmukumo. O šiame kūrinyje priešingai – labai daug talento, simbolizmo, metaforų. „Dievo avinėlyje“ vaizduojamas gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis. Veikia partizanai, stribai, vyksta šių jėgų susidūrimas, bet viskas vaizduojama ne tiesmukai, nes operoje labai daug simbolinių dalykų. Man, kaip muzikantui, labai patinka šios operos muzika ir atmosfera, kurią sugeba sukurti autorius.
– Papasakokite plačiau, kokia tai muzika orkestrui ir ko gali tikėtis klausytojas?
– Šalia visų filosofinių dalykų, tai, visų pirma, labai gera muzika. Bajoras yra Bajoras – jis labai originalus, ir jo stilius yra tiktai jo. Operoje labai daug ansamblių, atmosferos kūrimo dalykų. Joje groja didelis simfoninis orkestras, bet pati muzika – kamerinė, su daugybe smulkių detalių, solinių vietų, leitmotyvų. Šią muziką apibendrinčiau taip: nuo Richardo Wagnerio iki Arnoldo Schönbergo per Giacomo Puccini prie Felikso Bajoro. Tačiau kartu tai yra labai lietuviška muzika pačia geriausia prasme.
– F. Bajoro muziką kartu su LVSO atliekate ne pirmą kartą. Ar dažnai Jūsų keliai susitinka su šio kompozitoriaus kūryba?
– 1993 m. kartu su LVSO buvome Miunchene, simfoninių orkestrų festivalyje „Europa Musicale“, kur su soliste Giedre Kaukaite atlikome F. Bajoro liaudies dainų ciklą „Auki, auki, žalias beržas“. Šis kūrinys man paliko didelį įspūdį. Vėliau teko diriguoti jo „Exodus“ ir kitus mažesnius kūrinius – vienas iš naujausių buvo „To Paint Music“. 2021 m. pavasarį su LVSO atlikome F. Bajoro „Simfoniją-diptiką“, kuris yra tarsi įžanga į operą „Dievo avinėlis“. Žinau F. Bajoro kūrybą ir pažįstu jį kaip labai reiklų kompozitorių, kuris tikrai žino ir girdi, kaip turėtų skambėti jo muzika. Todėl tikiuosi, kad mums pasiseks „Dievo avinėlį“ surepetuoti kaip įmanoma geriau.
– O koks didžiausias iššūkis orkestrui šioje operoje?
– Didžiausias iššūkis – kad autorius būtų patenkintas.
Kompozitoriaus Felikso Bajoro operos-baleto „Dievo avinėlis“ premjera įvyks 2022 m. lapkričio 17, 18, 19 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Muzikos vadovas ir dirigentas Gintaras Rinkevičius, režisierius ir choreografas Martynas Rimeikis, scenografas Marijus Jacovskis.