1936-ųjų vasarą Varkaliuose prie Plungės gimęs J. Domarkas – vienas pirmųjų Lietuvos dirigentų, kurie prie pulto stojo baigę profesionalias dirigavimo studijas. Jam teko laimė mokytis pas pedagogus, metodiškai sutelkusius visas to meto specialybės žinias, – Ilją Musiną Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) ir Igorį Markevičių – Maskvoje.
Apskritai dirigavimo mokykla radosi gerokai vėliau už kitas ir formavosi gana stichiškai. Kitaip nei fortepijono ar smuiko. Šių pradininkai buvo ir Fryderykas Chopinas, Ferencas Lisztas, Niccolo Paganini. Dažniausia diriguoti ir vadovauti orkestrui imdavosi kurio nors instrumento specialybę baigę solistai – pianistai, smuikininkai, violončelininkai, vargonininkai.
Iš Maskvos sugrįžo „pagadintas“
Leningrado Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijos profesorius I. Musinas anuo metu buvo laikomas bene didžiausiu dirigavimo specialistu, tikru pedagogikos autoritetu. Pats jis teigė rėmęsis klasikine vokiečių dirigavimo maniera, ją teoriškai pagrindė, adaptavo. Sukūrė pasaulyje žinomą ir vertinamą savo dirigavimo mokyklą, ją teoriškai apibendrino net keliuose dirigavimo vadovėliuose.
Po trijų kursų I. Musino klasėje J. Domarkui leista važiuoti į Maskvą, kur dirigavimo seminarą pradėjo vesti iš Prancūzijos pakviestas garsus rusų kilmės dirigentas, kompozitorius ir pedagogas I. Markevičius. Lietuvio dėstytojai Leningrado konservatorijoje vylėsi: „Na, kitokia dirigavimo mokykla šito studento tikrai nesugadins“. Juk jau buvo gerai I. Musino „ištreniruotas“, įgijęs nemažos patirties, be to, dar prieš studijas Lietuvoje dirigavo Vilniaus miesto pučiamųjų orkestrui – būsimajam „Trimitui“.
I. Markevičius, rusų emigrantų sūnus, nuo vaikystės gyvenęs Prancūzijoje, sukūrė savąją dirigavimo mokyklą.
„Chruščiovinio atšilimo metais sovietai susizgribo, kad jis kaip ne kaip yra savas, rusas, tad reikia „sūnų paklydėlį“ kviestis atgal. Maskvoje I. Markevičiui žadėtos vieno pagrindinių orkestrų vadovo pareigos, tačiau atvažiavęs liko tuščiomis rankomis. Tada žengė beprecedentį žingsnį – Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje nusprendė vesti dirigavimo seminarą, kuris truko net keturis (!) mėnesius“, – apie antrą asmenybę, nulėmusią jo kelią, pasakojo J. Domarkas.
Su bendrakursiu iš Leningrado konservatorijos lietuvis atsidūrė Maskvoje tarp šešiolikos I. Markevičiaus auklėtinių. Dirbta šešias dienas per savaitę, po du užsiėmimus kasdien, kurie truko po tris valandas. Dėstytojas liepdavo savo mokiniams padiriguoti kurią nors simfoniją mintinai, be garso, kartais net stovint atsirėmus į sieną arba... gulint ant grindų. Tokiais drastiškais metodais buvo formuojama dirigento kūno disciplina, muzikinė atmintis. „Skiria užduotį ir 50 minučių stebi tavo rankų judesius. Pramausi pro šalį – laisvas!“ – pasakojo J. Domarkas.
Į Leningradą jaunasis dirigentas grįžo gerokai „pagadintas“. I. Musinas tą pavasarį jam iš specialybės pirmą kartą parašė ketvertą. „Pasiuto mano senis, kažką ne taip padariau. Čiupo validolį ir sako: „Isportili mojego učenika (sugadino mano mokinį)“, – prisiminė linksmą epizodą pašnekovas.
Iš tiesų nebuvo jau taip blogai. Tiesiog abu pedagogai J. Domarkui perdavė gana skirtingų, bet nepaprastai vertingų įgūdžių: pirmasis suteikė specialybės pagrindus, o antrasis supažindino su vakarietiško dirigavimo mokykla.
Dirigentė moteris – priežastis pasekmėms
J. Domarkas nebuvo pirmas lietuvis, baigęs simfoninio dirigavimo klasę. Anksčiau už jį, 1957 metais, Margarita Dvarionaitė tapo pirmąją Lietuvos moterimi – simfoninio orkestro dirigente. Beje, ji irgi mokėsi pas I. Musiną. Neprilygstamo išsilavinimo muzikė – pianistė, vargonininkė, kompozitorė, dirigentė – iki 1993 metų kartu su J. Domarku dirigavo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui.
Ilgą laiką ji vadinta ne tik pirmąja, bet ir vienintele lietuvių dirigente. Pastaraisiais metais reikalai šioje srityje ėmė keistis. Vakarų pasaulyje dabar garsėja Lietuvos merginų dirigenčių pavardės. Tikėtina, kad jos atneš naujų vėjų šioje profesijoje. Tad kaip gi nepaklausi Maestro, kodėl tų diriguojančių moterų taip reta.
„Dirigentas yra vadovas, vadas, kapitonas. Prieš jį sėdi šimtas puikiai išsilavinusių ir labai ambicingų „veikėjų“. Ir kiekvienas žiūri į tave, tarsi klaustų: „Na, tai ką tu čia dabar man parodysi? Man!“ – įsibėgėjo pašnekovas. – Vyras dirigentas – norma, savaime suprantamas dalykas, kaip kariuomenėje. Nebent muzikantai mėgintų tave įvertinti, tikrintų autoriteto ribas, ieškotų „kokybės ženklo“. Bet kai ant pakylos atsistoja moteris – jų akyse iškart matai klausimą: „O kur kapitonas?“
Pasak J. Domarko, daug reikšmės turi žmogaus būdas. Jis paminėjo iš Osetijos kilusią labai karingą dirigentę Veroniką Dudarovą, galėjusią bet kam „išdraskyti akis“. Vis dėlto tokiomis charakterio savybėmis ji jokiame orkestre autoriteto nepelnė.
Maestro čia pat prisiminė visišką osetinės priešingybę – M. Dvarionaitę. „Ji buvo uždara, susitelkusi į save, jautri, greitai įsižeidžianti. Nuolat konfliktavo su orkestro nariais. Ką gi, sunku pakeisti žmogaus būdą“, – darė išvadą J. Domarkas.
Anot jo, moteris dirigento pareigose – tam tikra priežastis nenumatytoms pasekmėms. „Šiai žmonijos daliai dirigento profesija yra gana neparanki. Juk pats dirigentas niekuo negroja, neišleidžia nė vieno garso. O turi kalbėtis, reikalauti – iš orkestro grupės, iš kiekvieno atskirai. Iš masės, iš dešinės, iš kairės. Ir tie reikalavimai privalo būti lankstūs – griežti, tačiau neįžeidūs. Kad iššauktų norą bendradarbiauti, dalyvauti. Šių dalykų neįmanoma išmokti, jie yra prigimtiniai – arba juos turi, arba ne“, – teigė patyręs dirigentas.
Pasak Maestro, prieš 15-20 metų radosi naujas požiūris į dirigavimą, dirigento vaidmenį, įvaizdį. Tokias permainas lėmė didėjanti orkestrų gausa. Kone kiekvienas miestas dabar siekia turėti savo simfoninį orkestrą.
„Todėl jo priešakyje esantis žmogus privalo būti labai žaismingas, tikras šoumenas, turėti tam tikrą autoritetą, visiems patikti. Kontraktai su tokiais dirigentais sudaromi 2-3 metams, po to jiems ieškoma pamainos. Orkestrų judėjimas tapo itin komercializuotas, viskas remiasi į pardavimus, pajamas. Svarbu ne grojimo kokybė, o reklaminė sėkmė“, – teigė J. Domarkas.
Orkestras patyrė ir šilto, ir šalto
Prie Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, tada – Lietuvos valstybinės filharmonijos simfoninio orkestro, pulto J. Domarkas debiutavo 1962 metais, vadovauti jam pradėjo 1964-ųjų rudenį. Leningrado konservatorijos absolventui buvo dvidešimt aštuoneri.
Per ilgus gyvavimo dešimtmečius filharmonijos kolektyvas matė ir šilto, ir šalto. Po Antrojo pasaulinio karo labai stigo muzikantų. Nebuvo ne tik gerų atlikėjų, bet ir juos galinčių išugdyti pedagogų. Kitaip tariant – tradicijų tąsos.
Žvarbokos buvo ir jaunojo vadovo pirmosios patirtys. „Orkestras buvo palaida bala. Trūkstant profesionalaus vadovo, taip pat ir muzikantų, per orkestrą vienas po kito keliavo dirigentai saviveiklininkai“, – tvirtino J. Domarkas.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jau kokybiškai ūgtelėjusiam orkestrui suduotas naujas smūgis – jį paliko žydų kilmės muzikantai. Sovietų valdžia jiems suteikė galimybę grįžti į istorinę tėvynę.
Padedamas vyresnio kolegos dirigento Sauliaus Sondeckio, J. Domarkas tapo Konservatorijos simfoninio orkestro vadovu, ėmė ugdyti jaunąją pamainą. „Tai nebuvo karjera, tai buvo tikslas: stebėjau kiekvieną savo studentą – kaip jis dirba, kaip auga, reikalingiausius pasikviečiau į filharmonijos orkestrą. Mano auklėtinių branduolys jame išliko iki šių dienų“, – pasakojo dirigentas.
Anot jo, orkestras pamažu subrendo, jau nebuvo gėda pasikviesti žinomą solistą, išreklamuotą, garsų dirigentą. „Antrasis mano darbo dešimtmetis iki 1984-ųjų tapo lemiamu. Orkestras buvo suformuotas, visos spragos užpildytos išaugintais muzikantais. Apie 1984-86 metus atėjo kolektyvo brandos tarpsnis. Vyko sėkmingos gastrolės, jas lydėjo palankūs atgarsiai“, – kolektyvo istoriją pasakojo J. Domarkas. 1986 metais orkestras pirmą kartą išvažiavo į Vakarus – sėkmingai koncertavo Prancūzijoje.
Perėmęs galingų dirigavimo mokyklų tradiciją, įgijęs neįkainojamos vadovavimo patirties, J. Domarkas inicijavo orkestrinio dirigavimo katedros steigimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Pedagogas dabar didžiuojasi savo auklėtinių Modesto Pitrėno, Dainiaus Pavilionio, Modesto Barkausko veikla ir pasiekimais.
Diriguoti kviečiami atsitiktiniai žmonės
Profesoriaus nuopelnu Lietuva dabar sugeba parengti gerų dirigentų, tačiau ne viename šalies orkestre dar matoma keista tendencija – diriguoja ir vadovauja atvykėliai. Prašomas pasvarstyti šia tema J. Domarkas, kaip jam būdinga, pradeda „iš toli“, nuo esmių esmės.
„Vienas pagrindinių mano gyvenimo tikslų buvo Nacionalinis orkestras. Neplėčiau geografijos, nepadariau rimtos tarptautinės karjeros. Nes gana anksti suvokiau savo vietą ir misiją“, – teigė jis.
Išties baigęs operinį-simfoninį dirigavimą J. Domarkas galėjo likti Leningrade. Dirbti simfoniniuose arba teatrų orkestruose, vėliau galbūt išvykti į Vakarus. Šiuo keliu nuėjo ne vienas jo kurso kolega. Vis dėlto jaunasis dirigentas, 1964 metais kviečiamas tuomečio kultūros ministro Juozo Banaičio, rinkosi Lietuvos valstybinės filharmonijos simfoninį orkestrą.
„Dabar turime istorinę galimybę kurti nacionalinį meną. Tačiau jei tam pasitelktume ypač talentingus užsieniečius, iš tokios strategijos tautai būtų ir naudos, ir prasmingumo. Deja, dažnokai kviečiame atsitiktinius žmones: kitur nepritapusius, norinčius naudotis Europos Sąjungos viza, prisipūtusius reklaminių šūkių, – piktinosi J. Domarkas. – Jei kai kuriems iš mūsų taip yra gerai – nieko nepadarysi. O kultūrai vadovaujantys asmenys į šią problemą neranda reikalo reaguoti. Vadinasi, tiek jiems ir terūpi.“
Savo kūrybiniame kelyje Maestro nuosekliai įgyvendino ir dar vieną misiją – kaip įmanydamas populiarino lietuvišką muziką. „Šį darbą laikiau ne mažiau svarbiu. Reikėjo skatinti lietuviškos muzikos atsiradimą, todėl inspiruodavau įvairius kompozicijų konkursus, festivalius. Ir visus lietuvių parašytus kūrinius stengiausi atlikti su nacionaliniu orkestru“, – teigė LNSO Garbės dirigentas.
Kur dėsime muzikos daržines
Skaudūs J. Domarkui ir nė kiek nepajudėję naujos koncertų salės reikalai. Svarstoma, kad ji galėtų atsirasti Tautos namuose, kuriuos ketinama statyti sostinės Profsąjungų rūmų vietoje. Tačiau diskusijos apie tautos prestižą keliančią salę tai sušurmuliuoja, tai vėl nutyla. „Esu visiškai nusivylęs – per 50 mano darbo metų Lietuvoje nieko nebuvo pastatyta klasikinei muzikai“, – sakė legendinis muzikas.
J. Domarkas įsitikinęs, kad pagalius į ratus kiša tipiškas lietuvių aklumas ir kaimietiškas nelankstumas. Latvijoje ir Estijoje, pasak profesoriaus, iškilo puikios koncertų salės. Jau nekalbant apie Lenkijos miestus.
„O mes nieko išskyrus sporto arenas pastatyti nesugebame. Nes panašu, kad niekas nesupranta, kas yra rimta koncertų salė, kas yra akustika ir ką tas žodis reiškia. Gyvo garso akustinį pastatą gali pastatyti tik dešimtmečiais patirtį kaupę aukščiausio techninio išsilavinimo specialistai, – dėstė savo požiūrį dirigentas. – Koncertų salė – labai brangus statinys. Tačiau brangus daiktas tau ir lieka brangus ilgus, ilgus metus. O kur reikės dėti tas neseniai iškilusias daržines su puodukais ir mikrofonais sienose?“
Profesoriaus įsitikinimu, salę būtina statyti galvojant ne apie tautą, bet apie jos kultūrą ir muziką. „Daugumai tautiečių ir gera daržinė tiks. Antra vertus, pamatysite, Tautos namų likimas bus toks, koks teko Lukiškių aikštei, – tikino jis. – Atkreipkite dėmesį į Plungės Mykolo Oginskio rūmus – anokia čia salė?.. Bet – 1000 sėdimų vietų, akustika padori, aplinka neprilygstama – ir kuo tai jums ne Tautos namai? Dorai apsvarsčius, čia būtų galima įkurti Žemaitijos ar Vakarų Lietuvos filharmoniją. Bet tam reikalingas lakus protas ir šiek tiek pinigų!“
Užuomina: jubiliejus turėtų būti paskutinis
„Šiuo metu nieko naujo ir daugiau nuveikti jau nebegaliu. Pagrindinę savo dainelę sudainavau, – klausiamas apie sukakties „maratoną“, atsakė Maestro. – Na, o jubiliejiniai renginiai priklauso nuo žmogaus sveikatos. Kol kas Dievulis nei proto, nei klausos, nei akių neatėmė.“
Nepaisant solidaus amžiaus, Maestro kviečiamas diriguoti Sankt Peterburgo filharmonijos orkestrams. Jei kviečia tokie kolektyvai, vadinasi, dar pasitiki. „Ten tai jau tikrai nepasislėpsi“, – nusijuokė jis. Pernai Peterburgo filharmonijoje lankėsi tris kartus, ir šį sezoną jau gavęs užsakymų. Dažnai kviečiamas diriguoti Lenkijos orkestrams.
Tad veiklos jubiliejiniais metais netrūksta, nors pats profesorius į tai žiūri su jam būdingu humoru:
„Žinote, kartais žmogui atrodo, kad jis gali dar daug. Bet dažniausiai tik jam vienam taip atrodo. Kai jau visi žino, kad jis nebegali, o jam atrodo, kad dar gali, tai čia tokia paslėpta užuomina, kad tas jubiliejus turėtų būti paskutinis“, – nusijuokė 81-uosius pradėjęs jubiliatas.
J. Domarkui visai nereikia klausytis pašalinių nuomonių – viską apie save jis sužino iš orkestrantų žvilgsnių. „Per tiek metų išmokau juos „perskaityti“ mintinai. Kaip ant delno – ar į tave žiūri kaip į keistuolį, ar kaip į senelių prieglaudą“, – šmaikštavo Maestro.
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje kas mėnesį pateikiama svarbiausių meninių įvykių apžvalga, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomos Lietuvos ir su ja susijusios garsios asmenybės.
