Bet nemiga – tai ir artistų, iki vėlumos dirbančių scenoje, profesinė liga. Tad su „Turandot“ spektakliuose dainuojančiais solistais kalbamės apie tai, kokiais būdais jiems pavyksta atsikratyti savo personažo „vaiduoklių“ ir ramiai užmigti naktį.
Žodžiai iš dangaus
Tenoras Edmundas Seilius šioje „Turandot“ spektaklių serijoje debiutuoja Turandot tėvo – kinų imperatoriaus Altoumo vaidmenyje. Ir nors pati partija, anot operos solisto, nėra nei didelė, nei sudėtinga, visi R. Wilsono „Turandot“ pastatymo žiūrovai puikiai įsimena jo personažą, antrame operos veiksme nusileidžiantį „iš dangaus“ ir gerą pusvalandį praleidžiantį aukštame „soste“ virš kitų operos veikėjų.
„Dainuoti kabant ant keturių droselių po spiginančiais scenos prožektoriais nėra ypatingas smagumas – ten karšta. Tačiau ko nepadarysi dėl to meno, būdamas teatro mechanizmo dalimi, – šypsosi solistas. – Juk publikai toks žemės neliečiančio imperatoriaus efektas patinka“.
Prieš Altoumo debiutą E. Seilius miegojo ramiai: „Aš jau 25-eri metai LNOBT scenoje, išmokau palaikyti ramų gyvenimo ritmą ir susitvarkyti su atsakomybės jauduliu. Ir nesvarbu, kokio dydžio vaidmuo tavęs lauktų: kaip sakydavo mano dėstytoja amžinatilsį Algė Savickaitė, „mažų vaidmenų nebūna, būna tik maži žmonės““.
O po spektaklio ar lengva „nusileisti ant žemės“, ar nekankina užsimerkus didžiulės teatro salės regėjimas? „Tai, kad prieš vidurnaktį sugrįžus namo nesinori miego – kiekvienam artistui suprantamas dalykas: juk tavyje tebeverda emocijos ir scenoje patirtas gyvenimas. Tai išsiverdi arbatos, pasikrapštai namie ramiai, ir tiek“, – moja ranka jokių medikamentų nesigriebiantis solistas.
Didžiausias sunkumas aukštai virš scenos kybančiam E. Seiliui – dėmesingai sekti operos tekstą, kad visi Altoumo įstojimai būtų tikslūs. Juk Jo šviesybė negali nuleidęs galvos sekti apačioje likusio dirigento mostų: valdovo žvilgsnis privalo likti išdidus ir tiesus.
Mirksinčios lemputės gesinimas
Nemažai prakaito po penkerių metų pertraukos į LNOBT sceną sugrįžtančios „Turandot“ repeticijose išliejęs dirigentas Modestas Pitrėnas prisipažįsta, kad jam sunkiau miegasi prieš spektaklį, kai „koja, tebemušanti „Turandot“ ritmą, tiesiog neleidžia užmigti“.
„Aš iš tų „zuikių“, kuriems prieš pasirodymą baisiau, nes stresinis nemiegojimas labiau išsekina. O klaidų, kurios galbūt pasitaikė spektaklyje, pernelyg nesureikšminu, jos man ilsėtis tikrai netrukdo. Tiesiog po spektaklio dar liepsnoja adrenalinas, o kūnas maudžia dėl visai nepoetiško per spektaklį patirto fizinio krūvio, kurį jauti iki pat ryto, ir šis maudimas trukdo atsipalaiduoti. Bet nepamiegi vieną naktį – išsimiegi kitą“, – konstatuoja dirigentas.
Nepaisant to, miegasi ar ne, ryte dukras tenka išleisti į mokyklas, o pačiam skubėti į repeticijas arba ruoštis būsimam pasirodymui.
„Tokiais atvejais „praktikuoju“ vidury dienos snustelėti, ypač kai dirbu atokiau nuo šeimos, tarkim, Sankt Galeno teatre Šveicarijoje, – neslepia M. Pitrėnas. – Užtenka bent 20 minučių miego, ir protas jau persikrauna, o apie nuovargį signalizuojanti lemputė smegenyse nustoja mirksėti“.
Pirmenybė geram filmui
Sopranui Kamilei Bonté, pirmąkart „Turandot“ spektakliuose atliekančiai Liu partiją, viskas priešingai: sunkiau miegasi po spektaklių.
„Parėjus namo reikia dar gerų poros valandų, kad atitolčiau nuo vaidmens, į kurį scenoje buvau įsijautusi. Su tuo tvarkytis man padeda meditacija, joga ar tiesiog bet kokia rami veikla namuose. Kokybiškas poilsis svarbus visiems, nesvarbu, kokį darbą dirbtum“, – pripažįsta problemą operos solistė.
Nerimas prieš pasirodymus dainininkę labiau kankindavo karjeros pradžioje, o dabar, pagrindinių vaidmenų sąrašui teatre ilgėjant, jaučiasi vis labiau savimi pasitikinti.
„Kaip išvengti jaudulio prieš pasirodymus – turbūt priklauso nuo žmogaus charakterio. Vieniems tinka triukšmingas bendravimas, padedantis „išsitaškyti“, o man labiau patinka vienai ramiai susikaupti, peržiūrėti partitūrą, pasikartoti tekstą, prisiminti atskiras spektaklio mizanscenas“, – teigia K. Bonté.
Dainininkė stengiasi vengti miegą skatinančių vaistų, į kuriuos įjunkus tektų ieškoti kelio atgalios: „Verčiau grįžus namo pamedituoti ar pažiūrėti gerą filmą, kad atsikratytum savo personažo vaiduoklio“, – pataria K. Bonté.
Lengvo džiazo terapija
Bosas Tadas Girininkas, pirmą kartą operoje „Turandot“ atliekantis Timūro partiją, vadina ją vienu iš sunkiausių savos karjeros išbandymų. Ir ne todėl, kad muzikinis tekstas keltų ypatingų problemų, o todėl, kad režisieriaus R. Wilsono sukurtos mizanscenos iš visų operos solistų reikalauja ypatingos koncentracijos ir fizinės ištvermės.
„Atrodo, Timūrui scenoje tereikia ramiai sustingus kurį laiką pastovėti, bet tai ir yra pati sunkiausia užduotis. Jei galėčiau rinktis, mieliau visą spektaklį šokinėčiau po sceną kartu su nerimstančiais Pingu, Pangu ir Pongu“, – neslepia operos solistas.
Grįžus po spektaklio ar vakarinės repeticijos, T. Girininkui sunkiausia atsikratyti galvoje tebeskambančios operos muzikos: „Būtent tai labiausiai ir trikdo miegą. Todėl parėjus namo man patinka tyliai įsijungti lengvą džiazo muziką, nuraminančią galvoje skambančias arijas, ir pasilepinti skania vakaro arbata“.
Padeda nusiraminti ir jaukūs pokalbiai su namiškiais. Deja, spektakliai trunka ilgai, opo jų dar tenka valytis grimą, tad grįžti namo tokiu metu, kad rastum vaikus nemiegančius, artistui pavyksta retai.
Didžiausias T. Girininko košmaras – ne nemiga, o baisūs sapnai apie tai, kad išėjęs į sceną reiklios publikos akivaizdoje pamiršta, ką joje turėjo daryti. Tokie sapnai persekioja daugelį artistų.
„Sunkiausia užmigti prieš spektaklius tuomet, kai pats jauti, kad jiems pritrūko repeticijų. Apie „Turandot“ to nepasakyčiau: šią operą prieš jai sugrįžtant į sceną kruopščiai repetavome net keletą savaičių“, – neslepia T. Girininkas.
Geriausias vaistas – malda
Nuo pat 2019 m. premjeros pagrindinį Turandot vaidmenį kurianti solistė Sandra Janušaitė save vadina „vulkanu“, kuris įsisiautėja taip, kad iškart po spektaklio jo niekaip nenumalšinsi. Ir nesvarbu, kad stebėdami „ledinę“ Turandot scenoje žiūrovai to niekada nepasakytų: raudonai liepsnoja ne tik personažo kostiumas, bet emocijos solistės viduje.
„Dainuojant meilės duetą su Kalafu operos pabaigoje man sunku išlikti sustingusiai ir nepasiduoti instinktyviam norui apkabinti scenos mylimąjį, – neslepia operos sopranas. – Tikrai būna, kad po spektaklio neužmiegu ir trečią valandą nakties, ir ketvirtą. Tada pati savęs klausinėju, ar aš vis dar Turandot, ar jau vėl Sandra“.
Karjeros pradžioje šiandien pagrindiniais vaidmenimis besimėgaujančią operos solistę persekiodavo nesveika baimė: save į sceną tekdavo stumte išstumti. Tad reikėjo nemenkai padirbėti keliant savo savivertės suvokimą.
„Pamažu supratau, kad tobula nesu ir niekada nebūsiu. Bet stengiuosi kovoti su savo trūkumais, nepamiršdama savęs pagirti už pasiekimus. Tai amžinas procesas, jame negalima sustoti“, – tvirtina S. Janušaitė, kuriai šis „Turandot“ pastatymas – jau šeštasis tarptautinėje karjeroje.
Jaunystėje jogą praktikavusi operos solistė neslepia, kad dabar geriausiu vaistu nuo nemigos jai tapo malda: „Sukalbi „Tėve mūsų“ ar „Sveika Marija“ ir pajunti, kaip į tave vėl pradeda tekėti vidinė ramybė“.
Operos „Turandot“ spektakliai LNOBT scenoje skambės iki spalio 31 dienos. Po to teatre pradedamos repetuoti trys vienaveiksmės to paties kompozitoriaus operos: „Skraistė“, „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“. Triguba G. Puccini metams dedikuota premjera LNOBT scenoje – jau lapkričio 29-ąją.
