„Manon Lesko“ paukštė L. Zigmantaitė: man nereikia uždarbiauti laisvu laiku dirbant padavėja

Sausio 23, 24, 26 dienomis Vilnius City Opera kartu su Lietuvos Valstybiniu Simfoniniu Orkestru, vadovaujamu Gintaro Rinkevičiaus, pristatys po metų į sceną grįžtančią G. Puccini operą „Manon Lesko“ (rež. Dalia Ibelhauptaitė). Joje pagrindinį, aistringą Manon vaidmenį kuria publikos numylėta Asmik Grigorian. „Manon Lesko“ opera nėra gausi moteriškais vaidmenimis, antrasis iš dviejų – Lauros Zigmantaitės atliekama dainininkės rolė.

Kaip sako pati Laura, partija susideda vos iš „trijų eilučių“, tačiau Juozas Statkevičius pasirūpino, jog ji būtų nepamirštama ir papuošė dainininkę galvos apdangalu su įspūdingomis plunksnomis.
Nors Laura dar studentė, tačiau jau spėjo sudalyvauti net keturiuose Vilnius City Opera pastatymuose. Ji, kaip ir prieš penkerius metus nuo visiškai mažytės rolės pradėjęs šiandien visų graibstomas bosas Tadas Girininkas, – jaunoji operos karta. Ja didžiuojasi ir jai augti padeda VCO kolektyvas ir Dalia Ibelhauptaitė, visuomet pabrėžianti naujų talentų ugdymo svarbą.

 - Laura, kuo dabar užsiimi?

 - Na, šiuo metu man dar vis sesija, jau yra suplanuotos kelios trumpos kelionės šen bei ten... Įstojau į Londono Karališkąją Akademiją ir ten dvejus metus tęsiu vokalo studijas. Dėl to dabar labai džiaugiuosi ir važinėju nemažai, - dar reikia susitvarkyti labai daug dokumentų ir kitų reikalų.

 - Ar jau žinai, pas ką studijuosi Londone?

 - Stojau negalvodama apie konkretų pedagogą, - jų ten tiek daug - keliaujančių, vizituojančių. Visi jie – puikūs specialistai. Be to, ten sistema – puiki, pritaikyta kiekvieno individualioms reikmėms. Gavau dvi nemokamas konsultacijas, kurių metu aiškinsimės, koks dėstytojas man tiktų geriausiai pagal mano balso tembrą, pliusus ir minusus, kas man būtų naudingiausia, jie viską žymisi ir tokiu būdu ieško geriausiai man tinkančio dėstytojo.

 - Ar buvo baisu stoti?

 - Žinoma! Bet, kai palyginu su tuo, kaip stojama į mūsų akademiją... Tada buvo šimtą kartų baisiau. Pas mus ateini į didžiulę salę, turi sukalbėti visą tiradą, prisistatyti, pristatyti savo kūrinius, kai visa komisija sėdi kažkur gale, visi pikti ir svarbūs... Jautiesi, kaip į Seimą atėjęs liaudies dainos padainuoti. (Juokiasi.)

O Londone viskas vyksta labai draugiškai: jauki, maža auditorija, kurioje sėdi du pagal tavo balso tipą paskirti ekspertai. Kiekvienas stojantysis turi savo laiką, tad nereikia visiems bendroje eilėje laukti kažin kiek laiko. Ateini 20 minučių iki egzamino, tau parodo patalpas, nurodo, kur persirengti gali, jei reikia – duoda pianistą, su kuriuo 10 minučių iki egzamino peržiūri kūrinius. Atėjus tau leidžia rinktis, nuo ko pradėsi, o toliau jie patys paprašo: ar galima išgirsti truputį Mocarto, dabar Bacho? Jie žino, ko jiems reikia, labai konkrečiai paprašo, iš karto sustabdo, kai išgirsta, kas yra reikalinga.

 - Ar daug teks Lietuvoje visko palikti?

 - Iš pradžių stoti nenorėjau niekur. Tik vėliau vis dėlto nusprendžiau tęsti studijas Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje ir supratau, jog turiu išvažiuoti, susirasti vietą, kur dirbama yra produktyviai ir profesionaliai, taip, kad ta kokybė tenkintų mane pačią. Pradėjau matyti, kaip yra dirbama kitose šalyse, kur žmonės dega tuo, ką daro ir dar daugiau dėl to nuveikia, kur studijos yra derinamos pagal studentų individualumą, o ne atvirkščiai. Tai, mūsų specialybei yra ypatingai svarbu.

O palikti... Yra tas baisokas jausmas, kad reikės viską pradėti nuo nulio. Čia jau kažkas yra prasidėję, jau yra darbų atsiradę, tad nereikia uždarbiauti laisvu laiku dirbant padavėja. Ypatingai jaučiasi per šventes, kuomet jau kviečia ir į koncertus padainuoti... Sunku pasiryžti viską nubraukti...

 - Papasakok apie savo „paslaptingą“ šokių karjerą?

 - Šokti norėjau jau seniai. Vieną dieną sugalvojau, kad viskas – reikia imtis veiksmų. Pradėjau internete ieškoti šokių partnerio. Pasirodo, tokių vienišių, norinčių šokti poroje – gausybė! Tuomet ilgai rinkausi, nes žinojau, kad noriu už mane daugiau patyrusio partnerio. Juk vyrams šokį perprasti paprastai užtrunka ilgiau, nei moterims, be to, šokant poroje veda vyras, taigi, jis turi žinoti, ką daro.

Iš pradžių suradau vieną partnerį, bet greitai išsiskyrė mūsų požiūris į užsiėmimus, nes jam tai tebuvo būdas pravėdinti galvą, o aš vis nervinausi, jei kas nesigaudavo, norėjau kartoti, padaryti taip, kaip reikia. Ir šiaip, esu šiek tiek egocentrikė, - jei kažką darau ir niekas į tai nekreipia dėmesio, man tą daryti pasidaro nebeįdomu. Todėl negalėjau šokti tik sau. Taip suradau kitą partnerį, su kuriuo dabar lankome individualius užsiėmimus, ten gauni ir daugiau dėmesio, pastabų. Su juo ruošiamės ir dalyvaujame konkursuose, esame net laimėję. Žinoma, tai tik mėgėjų konkursai, bet vis tiek labai smagu. Dabar namuose turiu krūvą medalių, plastmasiniai jie, bet vis tiek... (Šypsosi.)

Jaučiu, kad patyriau ir nugalėjau dar vieną baimę: tokios, kokią jaučiau pirmą kartą per varžybas, dar niekad nebuvau patyrusi, atrodė, kad visi raumenys atrofavosi vos pradėjus šokti! Bet šiaip labai džiaugiuosi savo pasirinkimu, juk dainavimas – irgi fizinis užsiėmimas, jei kūnas bus suglebęs ir dainuoti bus sunkiau. Be to, pagerėjo koordinacija, padėjo kvėpavimui. Žinoma, buvo ir nutrintų iki kraujo puslių, ir skaudančių nugarų, bet rezultatas – to vertas, labai rekomenduoju. (Juokiasi.)

 - Ar „Manon Lesko“ – vienas iš tavo laukiamų spektaklių?

 - Laukiu visų spektaklių ir visada! Jau mintyse seniai kartotis pradėjau: tada ateinu, ten pereinu, išeinu... „Manon“ – tikrai gražus, stilingas, puikus spektaklis. Ir pasiilgau savo kepurės!!! (Juokiasi.) Be to, vis galvoju, kaip geriau, kaip kitaip galėčiau padainuoti, kad ir tas savo tris eilutes.

 - Kas baisiausia šiame spektaklyje?

 - Girdėti ir klausytis orkestro, nes (vėl) ta kepurė... Nors joje ir skylutės buvo išpjautos, bet vis viena jausmas, lyg vakuume dainuoti, girdžiu beveik tik save, vis stebiu dirigentą – ar dar neatsilieku nuo tempo (juokiasi).

 - Kokie kiti darbai su bohemiečiais yra įsiminę?

 - Oi, labai pasiilgau „Užburtosios fleitos“. Žinau, kad mes įšokom tik į paskutinius rodymus, bet buvo labai smagu. Žinai, dažniausiai atsiduri vienas tarp, kaip sakoma, žymiai „aukštesnio kalibro“ dainininkų. Jautiesi mažiukas, neturi ką pasakyti, bet net ne todėl, kad kas tave „skriaustų“, tiesiog labai menkutis pasijauti. O „Fleitoje“ buvome trise, buvo labai smagu, atsiminimai tikrai puikūs! (Šypsosi). Be to, dalyvavimas šitame spektaklyje pravertė ir kaip mokymo priemonė, kai laikiau egzaminą, - pagal Dalios režisūrą prisiminiau visą siužetą, simbolius ir jų reikšmes.

 - Esi dirbusi ir kituose teatruose, kolektyvuose, kuo tau išskirtinė Vilnius City Opera?

- Čia viskas kažkaip žymiai arčiau ir paprasčiau. Čia nėra kažkokių valdžios hierarchijų, tarp kurių, kažkur ten, apačioje, atsirandi Tu. Nesiskundžiu, - visur, kur yra tekę dirbti, su manimi elgiasi gražiai ir maloniai. Tik niekaip negali atsikratyti jausmo, kad kitur esi tas, kuris privalo nesivilkti iš paskos, nieko nesugadinti, - pasivyti lygį. O Vilnius City Operoje visi yra nusiteikę tau padėti, pasiūlyti sprendimą, nes į tave žiūri, kaip į tą jauną žmogų, kuriam reikia padėti augti.
Net juos pačius stebėti iš šalies yra nuostabu: jie vis suvažiuoja su krūva idėjų, minčių, norais, viską padaro be jokių pykčių ir tik dėl to, kad nori dirbti kartu ir labai staigiai visi išsivažinėja, išsiskirsto iki kito karto...

 - Kaip pati dabar galvoji, ar norėsi grįžti iš Londono?

 - Nežinau. Dar nieko neplanuoju, bet mąstau, jog idealu būtų galėti gyventi Lietuvoje ir iš čia skraidyti kitur. Juk mažai kam pasiseka gauti nuolatinę, gerą darbo vietą teatre, o ir užsisėdėti nesinorėtų. Tad būti, gyevnti su šeima, draugais ir vis iškeliauti su darbais kol kas atrodo priimtiniausias variantas, bet nieko negali žinoti, kas dar atsitiks...