Tai – jau ne pirmas bendras jo ir „Vilnius City Opera“ trupės darbas – 35 metų atlikėjas yra dainavęs sėkmingai pristatytoje elektroninėje operoje „e-Carmen“.
– Kaip prisimenate ankstesnį darbą Vilniuje – klasikos atlikėjui neįprastą elektroninę operą? Pasiilgote Vilnius City Opera žmonių?
– Tai tikrai neįprastas projektas mano žanro dainininkui, bet man jis taip patiko! Tiesiog labai gra-žus kūrinys. Jei klausiate, ar ko konkrečiai iš trupės pasiilgau, galiu atsakyti drąsiai: visų! Šios kompanijos stiprybė ir žavesys yra tai, kad kiekvienas neriasi iš kailio, jog spektaklis būtų kuo puikesnis. Maža to, siekia viską padaryti smagiai. Tai labai svarbu – dirbti profesionaliai, atiduo-dant visas jėgas, bet jaučiant dėl to malonumą. Taip neatsiranda rutinos, nuobodulio ir scenoje kaskart atiduodi maksimalų energijos pliūpsnį – nes juk darai tai, ką smagu daryti.
– Jūsų darbotvarkė – įtempta. Ar „Vilnius City Operai“ buvo sunku jus prisikviesti?
– Šįmet leidau sau atiduoti duoklę šeimai – pabūti daugiau su ja, nes pernai buvo beprotiški metai. Debiutavau operose „Norma“, „Otelas“, „Andrea Chénier“, dar gavęs pasiūlymą pirmąsyk gyve-nime sudainuoti elektroninėje operoje, žinoma, pasakiau „taip“. Taigi, pernai išmokau keturis vaidmenis, dar atlikau savo tipines partijas operose.
Pernai rugsėjį mano nuostabi draugė, VCO režisierė Dalia Ibelhauptaitė pasiūlė išmėginti save „Manon Lesko“. Neturėjau per daug laiko atsakyti „taip“ ar „ne“, Čilėje dainavau „Otele“, Italijo-je – „Andrea Chénier“. Gruodį grįžau iš Vilniaus, turėjau kelias savaites Kalėdų ir Naujųjų metų atostogų, padainavau Omane ir pasakiau savo vadybininkui Niujorke, jog man reikia laiko šeimai – tiesiog noriu pabūti tėčiu.
Mano mažasis sūnus gimė pernai gruodžio 29-ąją, o dukrytei tėra metai ir aštuoni mėnesiai. Reikėjo padėti žmonai juos prižiūrėti, bet radau laiko pasirengti „Manon Lesko“. Nepaisant to, kad po to turėsiu daug debiutų, prisikviesti mane į Lietuvą nebuvo sudėtinga – tiesiog labai norėjau grįžti į Vilnių ir dirbti su Dalia. Mudviejų galvose ir daugiau bendrų projektų.
– Ir kokį jūsų De Grijė išvysime Vilniuje?
– Jis man patinka. Jis man įdomus! Puccini paėmė dalį istorijos, sukurtos prancūzų rašytojo Antoine’o François Prévost, – „Riterio de Grijė ir Manon Lesko istorija“ („L’histoire du Chevalier des Grieux et de Manon Lescaut“), išspausdintos 1731 metais ir iš karto uždraustos. Puccini šia istorija susidomėjo daugiau nei po šimtmečio, bet pasakojimas apie vertybes, pasirinkimus skambėjo šiuo-laikiškai ir įdomiai visais laikais.
Man patiko įsigilinti į šį personažą, kaip ir visus kitus, kuriuos perteikiu scenoje. De Grijė kilęs iš labai turtingos šeimos, bet ryžosi atsisakyti visko ir iškeliauti su Manon. Kai jie pasiekė Ameriką, nebebuvo tikras jos ištikimybe. Ne veltui Manon, tikrai ne tokios turtingos, tėtis norėjo išsiųsti dukrą į vienuolyną – ji labai mėgo prabangų gyvenimą, viską, kas gražu ir prašmatnu, todėl šis stengėsi ją apsaugoti nuo pagundų. Puccini nepanaudojo visos istorijos, ją iškarpė savaip. Kai ku-rios istorijos vietos, tęsiniai būtų labai įdomūs ir papildytų pasakojimą.
– Kodėl kažkada pasirinkote operą, o ne populiarųjį žanrą?
– Tai nebuvo mano pasirinkimas. Greičiau opera pati atėjo į mano gyvenimą. Tai tikrai ne vaikystės svajonė, nes būdamas mažas, kaip visi, svajojau tapti superherojumi. Bet juk tai gali išpildyti opera. Pavyzdžiui, Radamesas iš „Aidos“ ir yra superherojus! Taigi kažkuria prasme tai mano vaikystės svajonė. Bet augant svajonės keičiasi.
Jaučiu, kad scena – mano dalis, aš negaliu be jos, jaučiuosi joje nuostabiai. Tie jaudulio drugeliai pilve – normalu. Jie taip įkvepia! Atsiduri tame paraleliniame pasaulyje, labai labai gražiame. Ir taip gera keliauti tarp dviejų pasaulių – tikrojo ir to nerealaus – scenos. O dar skamba puiki, nuostabi muzika…
– Dirbote su nuostabiais mokytojais – pavyzdžiui, pasaulinio garso sopranu Montserrat Caballe ir kitais. Kuris jums paliko didžiausią įspūdį? Kas jūsų idealas profesinėje srityje?
– O… Montserrat! Ji nuostabi, graži ir labai labai geros širdies. Bet visi mano mokytojai buvo puikūs. Kai sutinki išties didų menininką, pastebi jo paprastumą. Jie nebenori nieko užkariauti, nieko įrodyti, jie tiesiog yra tokie.
Arogantiški dažniausiai būna kur kas menkesni kūrėjai. Taigi sunku būtų išskirti, kuris labiausiai įkvėpė. Mokausi net iš dabartinių savo bendraamžių kolegų – tikrai yra tokių, kurie žavi ir iš kurių yra ko išmokti.
– Nemažai mokėtės aktorystės. Jūsų mokytojas buvo garsus Čilės režisierius Juanas Edmundo Gonzalezas del Valle ir Holivudo žvaigždes muštruojantis Bernardas Hilleris. Šitie mokslai padeda darbe? Ar pagalvojate ir apie aktoriaus karjerą?
– Juanas Edmundo Gonzalezas buvo nuostabus mokytojas ir įkvepėjas. Liūdna, kad jo nebeliko tarp mūsų. Bet jis man padėjo atrasti save kaip aktorių.
Buvau laimingas dirbdamas su B. Hilleriu ir mokiausi iš jo praktiškai to paties, kaip iš savo tėvynainio. Jis man pridėjo tarptautinio, pasaulinio požiūrio dirbant. Juk jis dirbo su Cameron Diaz ir kitomis įžymybėmis.
O aktorystė?.. Ką žinai, kaip bus ateityje?.. Kol kas tai mano darbo operos scenoje dalis, bet į aktorystę nespjaunu. Kol dainuoju operose, galvoju, kaip aktorinį meistriškumą panaudoti skambant muzikai, dainuojant, kuriant personažus. Manau, kada nors mielai derinčiau aktorinį su dabartiniu darbu, bet operos niekuomet nepaliksiu.
– Ar Čilėje opera populiari?
– Kaip ir visur. Vieni šį žanrą dievina, kiti nekenčia, o treti neturi apie jį jokio supratimo. Kitaip tariant, niekuo neišsiskiriame.
– Teatrų, kuriuose dainavote, sąrašas įspūdingas: nuo Londono Karališkojo operos teatro iki Karališkojo Omano sultonato teatro. Dar prestižinės Italijos scenos. Kur jaučiatės lyg namie? Kur publika sutinka šilčiausiai?
– Žinote, publika visur puiki, svarbu užmegzti ryšį su ja. Ir net ne aplodismentai yra lemiamas veiksnys – nors juos labai mėgstu – bet to nepalyginsi su jausmu, kai publika graudinasi, kai palieti jų jautriausias sielos stygas. Pasijuntu toks laimingas, jei jaučiu, kad sukėliau jiems sentimentus, prisiminimus, jei jie net pajuto vaikystės kvapus! Tai gražiausia, ką galima patirti.
Na, o kas labiausiai įsiminė?.. Gal 2011-aisiais Covent Gardene pastatyta „Toska“? Spektaklio pabaigoje beveik verkiau. Buvo taip gražu, kad net neberūpėjo plojimų kiekis. Tai buvo mano debiutas šiame teatre. Mačiau, kaip choras atsistoja, kai išeinu nusilenkti. Jutai per visą kūną bėgiojančias skruzdes ir akys buvo pilnos ašarų. Tos kelios minutės atrodė tokios ilgos…
Panašiai jaučiausi padainavęs Veronoje. Kai matai tūkstančius žmonių šaukiančius „bravo“, negali likti abejingas. Ir, žinote, tokiomis akimirkomis suprantu, kad pirmiausia dirbu sau, dėl savo siekių ir ambicijų, bet jei jie sutampa su žiūrovų… Norisi šaukti iš laimės.
– Šįmet irgi turite virtinę ambicingų premjerų – be De Grijė tapsite Kanio iš „Pajacų“, atliksite tenoro partiją Verdi „Requiem“. Kuris darbas – sunkiausias?
– Visi vaidmenys įdomūs, svarbūs, dideli ir neturiu nė vieno lengvo. Įdomiausia, ko mokiausi – „Requiem“. Jis reikalauja ypatingo susikaupimo, jėgos. Žinoma, anksčiau paruoštas „Otelas“ irgi labai gražus ir labai sudėtingas. Mano žmona su vaikais ketina žiūrėti, kaip jį atlieku.
De Grijė irgi nėra lengvas pasivaikščiojimas, jam reikia labai daug jėgų ir minčių. Bet čia gal ir yra visas grožis – jei įdedi daug savęs, vaidmuo įgauna kitą prasmę. Tai pajusti – didelis malonumas.
– Kiek laiko paprastai mokotės naują vaidmenį?
– Tą lemia daug faktorių. Pavyzdžiui, Otelą repetavau tris mėnesius, jis pareikalavo daug psichologinių jėgų. De Grijė pakako poros mėnesių.
Sunku pasakyti, kiek tiksliai tai užtrunka, nes kartais tenka mokytis kelis vaidmenis vienu metu, kartais priimti personažą būni pasirengęs iš anksto.
– Esate darboholikas ar kartais patingite? Kiek laiko per parą skiriate darbui?
– Aš labai disciplinuotas ir tikras darboholikas. Tikrai neatsakyčiau, kiek valandų per parą dirbu – mano dienos skirtingos, bet, kada nedainuoju, skaitau scenarijus arba žiūriu didžiųjų operos solistų vaizdo įrašus, skaitau apie dainavimo techniką. O kai nedirbu, skiriu laiką šeimai – net darboholikas per parą randa mažiausiai dvi valandas laiko savo vaikams ir žmonai. Žinau, tai nedaug, bet dėliotis laiką man taip patinka. Esu užsibrėžęs ateityje bent dvi dienas per savaitę skirti šeimai.
– Jūsų darbas atima daug energijos. Kaip ilsitės, kokie jūsų pomėgiai?
– Labai mėgstu piešti! Ir studijavau pirmiausia dailę. Bet net piešdamas klausausi operų! (Kvatoja.) Kodėl ne, jei ta muzika mane atpalaiduoja? Šiandien, pavyzdžiui, turėjau sudėtingą repeticiją, – dainavau visą savo „Manon Lensko“ partiją be pauzių, kur spektaklio metu tyliu, nes dainuoja kiti. Tą padariau du kartus be pertraukų. Ir, žinote, pajutau, jog sunkiai dirbau. Ne, gerklė neperdžiūvo, nuovargį juto visi mano kūno raumenys, ypač – nugara. Ir diafragma sakė: pailsėk!
Žinau, kad sunkiai dirbęs jau po generalinės repeticijos ir premjeros sversiu bent trimis kilogramais mažiau. Darbas pareikalauja išties daug, geriausiai pervargęs galvą pailsinu prie molberto. Na, o daugiausia energijos pasikraunu būdamas su savo vaikais ir žmona.
– Turite kokių nors įpročių, ritualų, ką būtinai darote prieš spektaklį?
– Nelygu kokia opera, koks vaidmuo – tai lemia, kaip apšildau balsą. Na, o vienas ritualas ar greičiau – taisyklė yra universali: prieš spektaklį būtina gerai išsimiegoti. Tam reikia geros minkštos lovos gražiame kambaryje, kur negirdėti jokios triukšmo. Taigi jokių kitų ritualų be gero poilsio neturiu.