Šiandien siūlome pokalbį su Mantu Tamošaičiu, literatūrologu ir literatūros kritiku, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doktorantu, kultūros žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ direktoriumi.
– Mantai, Ką reiškia būti literatūrologu šiame laike, šiame mieste? Dekonstruokite.
– Man atrodo, kad šiandien literatūrologo darbas yra savosios kultūros naujas permąstymas. Ir tai toks dvilypis procesas. Viena vertus, literatūrologas yra tas, kuris žiūri į kultūrą kaip į savotiškai nepatikimą pasakojimą. Tai tarsi toks kultūros šukavimas prieš plauką – literatūrologas bando dekonstruoti, naujai įvertinti įvairiausius kultūros reiškinius, kuriuos kartais esame taip įpratę pervertinti ar nuvertinti, kad baigiame inertiškai paversti stabais arba demonais – net patys nebemąstydami, kodėl. Šiandien tai ypač ryšku, kai kalbame apie lietuvių literatūrą, Vilniaus miesto kultūrines ir istorines sampynas. Tačiau nuolat kinta ir mūsų santykis su senosiomis kultūromis, pavyzdžiui, graikų. Mūsų žinios apie jas visada yra tam tikra rekonstrukcija, o rekonstrukcijos – noromis ar nenoromis – visada atsiremia į rekonstruojančiojo fantaziją, sąlygotą patirčių ir gyvenamojo laiko. Šia prasme senosios literatūros tyrimas – nesibaigiantis savęs paties tardymas, įtarinėjimas, stengiantis išgauti kuo grynesnį senosios kultūros vaizdą, kuo mažiau užterštą tyrėjo DNR. Žinoma, visa ši dekonstrukcija būtų visiškai beprasmė, jei nebūtų tekstų kanono, į kurį verta žvelgti įtariai. Tad kita darbo pusė yra labai panaši į šventiko, saugančio jam karta iš kartos patikėtus kanoninius šventuosius raštus ir bandančio juos įprasminti.
– Būdamas literatūrologu, tikriausiai patiriate pagundą ieškoti kuo įdomesnės realybės kampų. Kaip realizuojate šį poreikį kasdienoje ir rutinoje?
– Stengiuosi tokio poreikio nepatirti. Turbūt kiekvieno iš mūsų brandai būtinas ir svarbus etapas, kai suvokiame, jog pagreitį įgavęs gyvenimas nebūtinai panašus į pagrindinio dramos herojaus. O laimingas gyvenimas beveik niekada nevirs gero romano ar filmo medžiaga, ir kartais kelias iki šio suvokimo gali būti pakankamai skaudus. Achilo, žuvusio kaip dera tikram kariui ir pelniusio amžiną šlovę, vėlė Odisėjui irgi pripažįsta, kad mieliau būtų tarnu gyvųjų pasaulyje, nei karaliautų Hade. Bet iš dalies tam ir turime puoselėti savo vaizduotę, kuri – jei lavinama ir maitinama – per literatūrą ir kitus menus leidžia bent dalinai patirti kitus gyvenimus, nesijausti begalinių galimybių ir savo pasirinkimų įkaitais. Kaip bebūtume prie to įpratę, visgi tai, kad homo sapiens yra pasakojanti būtybė, kuri ne tik kuria išgalvotas istorijas, bet jaučia jų herojams empatiją, tai, kad galime fikcijas patirti kaip tikrovę – stebuklas.
– Vilnius ir žmogus jame. Koks Jūsų kontaktas su Vilniumi – per ką stipriausiai jungiatės su šiuo miestu?
– Matyt, kad per laiką ir žmones – šiemet kaip tik viskas persirito į kitą pusę – Vilnius tapo miestu, kuriame esu praleidęs didesnę pusę gyvenimo. Banalu būtų sakyti, kad per literatūrą, net jei ankstyvojoje paauglystėje metęs skaityti (dėl be galo intensyvaus gyvenimo, žinoma!), Vilniuje vėl pradėjau.
– Senamiestyje ar Naujamiestyje lengva rasti žmonių – personažų, senų, naujų subkultūrų atstovų, peno vaizduotei, kūrybos inspiracijų. O kaip yra su nutolusiais mikrorajonais? Jei tektų sakyti kalbą nuo bačkos – kuriame mikrorajone tai darytumėte? Kodėl?
– Bijau, kad Aristotelis šiam klausimui nepritartų. Jei į šiuolaikinę bačką pažvelgtume iš keturių priežasčių perspektyvos, suprastume, kad materialioji šiuolaikinės bačkos priežastis – plienas arba aliuminis, formalioji – cilindras, veikiamoji – fabriko mechanizmų darbas, o svarbiausia – tikslinė – priežastis yra alaus saugojimas, transportavimas, ir paskirstymas. Kitaip tariant – bačkos yra tam, kad iš jų gertume alų, o ne kad nuo jų sakytume kalbas. O Vilnius – tam tinkamas miestas. Maža to, sakyti kalbas nuo bačkos šiais laikais yra beveik beprasmiška, jei niekas to nefilmuoja. Aristotelio Atėnuose, jų agoroje, tai daryti būtų kiek prasmingiau – nors tai politinė bendruomenė gyventojų skaičiumi tik vos vos mažesnė už Kauną, tačiau piliečių joje – t.y. vyrų su balsavimo teise – būta tikrai mažiau nei 50 tūkstančių. Kitaip tariant, maždaug tiek, kiek Jessicos Shy koncerte Žalgirio stadione. Gal ten nuo bačkos ir būtum išgirstas, bet šiandien mūsų politinę bendruomenę sudaro trys milijonai piliečių – todėl ir mūsų demokratija ne tiesioginė, o atstovaujamoji, o mūsų agora – seniausiai virtuali.
– Kokią įtaką Antikos mąstytojai daro žmonėms, ko jauni, ieškantys žmonės turėtų ieškoti Antikoje?
– Antika pilna ryškių asmenybių, kurių įtaka gali būti labai skirtinga. Man atrodo, kad dabar bręstanti karta yra kur kas labiau įsisąmoninusi tai, kad išoriškai sėkmingas, gausus, produktyvus gyvenimas nebūtinai savaime yra geras arba laimingas gyvenimas. Jauni žmonės, rodos, kur kas daugiau dėmesio skiria psichologinei sveikatai ir prasmės klausimui – net jei kartais tai išreiškiama gana paviršutiniškai, ar tas rūpestis virsta beveik mados reikalu. Bet jei kalbame apie bandymus suvokti savo sielos būsenas, tai Antika yra tikroji koučingo gimtinė. Čia pilna – drįstu sakyti, kad kur kas geriau apgalvotų, nei XXI a. influencerių – savivokos sistemų – epikūrininkai, Platono sielos pradų teorija, Aristotelio dorybės, neseniai naujai išpopuliarėję stoikai... Ir filosofija šiame laike yra ne būrelis po sekmadienio brančo, o radikalus gyvenimo būdas – jei esi kinikas Diogenas ir nori mesti iššūkį visuomenės normoms, tai ir meti – spjauni į viską, sakai, ką galvoji, atsisakai beveik bet kokių žemiškų gėrybių, namų, aistrų, gėdos jausmo, šlovės siekio ir apsigyveni bačkoje miesto centre. Ta Antikos mąstytojų įvairovė atveria mūsų mąstymą – ji leidžia patirti, kad niekas nėra savaime suprantama, kad viskas gali būti visaip. Ir tas mąstymo atvirumas leidžia kitaip pamatyti save pačius. Tai svarbu. Cituojant stoiką imperatorių Marką Aurelijų, kuris šiandien tikrai, neabejoju, pralenktų visus koučingo guru, virstų tikru instagramo imperatoriumi ir nesunkiai nukonkuruotų rašytojo Paulo Coelho išminties perlus – tie, kas nesirūpina, kas dedasi kitų sielose, retai būna nelaimingi; bet tie, kas nesirūpina savo sielos virpesiais – neišvengiamai būna nelaimingi.
– Vilnius yra UNESCO literatūros miestas, Jūsų nuomone – ar jau parašyta geriausia knyga apie Vilnių? Kokia knyga apie Vilnių Jums reprezentuoja Vilniaus ir jo žmogaus santykį?
– Jei Vilniaus nebebūtų, apie jį gal ir būtų galima parašyti vieną geriausią knygą. Bet Vilnius tebestovi dar vis – poetas Tomas Venclova yra kalbėjęs apie Vilniaus miestą kaip apie palimpsestą, t.y. pergamentą, nuo kurio nuplovus ar nuskutus ankstesnį tekstą buvo rašoma antrą, trečią, ketvirtą kartą, bet kuriame išlieka ankstesnių tekstų įspaudai, kuriuos norint galima atkurti ir perskaityti. Beveik visi Vilniaus sluoksniai turi lydintį tekstą. Man be galo gražus yra pačioje XIX a. pabaigoje Vilniuje gimusio (o 1937 m. Minske sovietų sušaudyto) žydų poeto Moišės Kulbako tekstas „Vilnius“ kuriame Vilnius pasirodo kaip Lietuvon įstatytas tamsus talismanas, atsiveria visas Vilniaus misticizmas, jo kultūros įvairovė. Kalbant apie Vilnių, niekas nepranoko, gal ir nepranoks ne tik Jurgio Kunčino „Tūlos“ pirmo sakinio, bet ir romane atvaizduotų Užupio, jo apylinkių gyvenimo vaizdų. Bet Kulbako Vilniaus visai nebėra, Kunčino be galo liūdnas, pavargęs, bet romantiškas XX a. pabaigos Vilniaus paveikslas – irgi vis labiau praeitis. Tokio ryškaus mano kartos – jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusios, nemaža dalimi į Vilnių atvykusios studijuoti ir likusios, arba su tėvais atsikrausčiusios – pasakojimo kol kas nėra. Tad ne – neparašyta, ir tikiuosi, niekada nebus parašyta.
Gyvas ir atviras susitikimas su Mantu Tamošaičiu Vilnius ir žmogus jame – prekybos ir pramogų centre „Ozas“ „Vagos“ knygyne spalio 9 dieną 18 valandą.
