– Mantai, šio sezono pradžioje, rugsėjį, įvyko Jūsų debiutinės pjesės „Ką/Stingas“ premjera, tuo pačiu ir Jūsų kaip režisieriaus debiutas. Spektaklis įtrauktas į Vilniaus mažojo teatro repertuarą. Kaip jaučiatės, išleidęs į gyvenimą šį savo naują kūrinį? Ar žiūrovų reakcijos, žiūrovų energetika spektaklio metu pateisina Jūsų lūkesčius, ar tokio priėmimo tikėjotės, kai kūrėte šį spektaklį?
– Jaučiuosi pakylėtai, jaučiuosi laimingas. Teisybė, režisieriui, kaip ir aktoriams, labai svarbu žiūrovų reakcijos. Tikriausiai dėl žiūrovų mes ir kuriam. Be žiūrovų reakcijos teatras iš viso nelabai galėtų egzistuoti. Dėl „Ką/Stingo“ – man malonu, kad žiūrovai taip gerai priima šį spektaklį. Bet reakcijos, žinoma, būna įvairios – jos priklauso ir nuo aktorių nuotaikų, energijos, kurią jie „transliuoja“, nuo tų nuotaikų, su kuriomis ateina žiūrovai, kaip jie jaučiasi tą dieną... Tai yra tokia „chemija“, kurios aš iki galo nesuprantu. Sėdėdamas žiūrovų salėje ir stebėdamas tą aktorių ir žiūrovų sąveiką, kas kartą stebiuosi, kodėl vieną kartą spektaklis fantastiškai pavyksta, sulaukia triukšmingų ovacijų, o kitą kartą žiūrovai jį priima kukliau ir santūriau. Į šį klausimą dar neturiu atsakymo.
– Esate sakęs, kad pjesę rašėte karantino metu, kai kaip aktoriui teko priverstinai „ilsėtis“, nevaidinti. Įdomu, kad pjesės temą pasirinkote kaip tik labai sutelktą į aktoriaus situaciją teatre – apie aktorių atrankas, dalyvavimą jose, netgi filosofinę „atrankos“ situaciją. Ar tokia tema Jums pasisiūlė iš ilgesio, iš natūralaus noro būti scenoje bent mintimis, rašant pjesę? Ar pjesėje atsirado karantino padiktuotos situacijos tragikomiškumo, galbūt absurdo gaidų?
– Taip, pjesę rašiau pirmojo karantino metu, kai mes, aktoriai, buvome priversti laukti geresnių laikų, pandemijos pabaigos... Tada pradėjau galvoti, kuo užsiimti. Su šeima buvome išvykę į Klaipėdą, kur „slėpėmės“ nuo pandemijos. Prisiminiau kažkada man papasakotą istoriją apie aktorę, kuri filmuodavo save namuose, tarsi dalyvaudama netikruose kastinguose. Šiai aktorei mirus, jos namuose buvo rasta daug filmuotos medžiagos. Nežinau tos aktorės pavardės – gal ši istorija taip pat fikcija, gal aš ją susapnavau, bet tai nesvarbu. Svarbu, kad ši istorija įkvėpė mane imtis šios, aktorių atrankų, temos. Ji man labai artima, nes aš pats – aktorius ir galiu kalbėti šia tema iš aktoriaus pozicijos. Apie tai, į kokias absurdiškas situacijas aktorius patenka tose atrankose.
Negaliu teigti, kad ši tema pasisiūlė iš ilgesio ir noro būti scenoje – gal kaip tik ją nulėmė užgimęs noras būti ne vien scenoje, o ir už scenos ribų, imtis režisūrinių užmojų. O karantininė situacija, žinoma, lėmė tam tikrą tragikomiškumo jauseną. Kai spektakliai ėmė vykti nuotoliniu būdu, per internetą, repeticijos – „zoom“ platformoje, man visa tai atrodė baisiai apgailėtina. Pirmą kartą ėmiau abejoti savo profesijos pasirinkimu, dvejoti, ar nesuklydau, kadaise rinkdamasis šią profesiją, kuri, ištikus force majeure situacijai, mus, teatro žmones, privertė užsiimti tokiais niekais, kaip kad repetuoti per „zoom“ ar rodyti spektaklius per kompiuterį... Norėčiau, kad tai niekuomet nepasikartotų. Kita vertus, ši situacija paskatino mane parašyti pjesę... Tai tik patvirtina tiesą, jog nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
– Kas lėmė, kad vaidinti spektaklyje „Ką/Stingas“ pakvietėte aktorius Valentiną Kirejevą ir Tomą Rinkūną? Ar rengėte kastingą?
– Ne, kastingo nerengiau – būtų labai keista rengti atranką, kai reikia tik dviejų aktorių: gyvenant mūsų dideliame „kaime“, nepažinoti aktorių, su kuriais norėtųsi dirbti, būtų irgi tragikomiška. Todėl nesuprantu lietuvių režisierių, rengiančių ir imituojančių aktorių atrankas, kurios man kelia juoką... Tokie režisieriai paprastai nepažįsta aktorių, neseka jų darbų. Jų aktorių atrankos primena performansus. Valentiną Kirejevą ir Tomą Rinkūną gerai pažįstu, su Tomu mes kolegos, drauge vaidiname Vilniaus mažojo teatro spektakliuose. Su Valentinu seniau esame vaidinę ne viename kino projekte. Tai du aukščiausios prabos artistai ir mano draugai.
– Pjesėje „Ką/Stingas“ gvildenate aktoriaus kaip nuolatinio buvimo tarp režisieriaus sumanymo ir galimybės realizuoti save scenoje situaciją. Jūs pats kaip aktorius esate labai veiklus ir daug kur matomas: ir televizijos projektuose, ir vaidybiniuose filmuose, pagaliau daugumoje Vilniaus mažojo teatro spektaklių. Ar iš tiesų manote, kad aktorius dėl savo profesijos specifikos yra apribotas, kad jo pasirinkimo laisvė ir profesinės sėkmės galimybės priklauso nuo režisieriaus, kastingo vykdytojo? Galbūt išties matote tokios situacijos grimasų Lietuvos ar pasaulio teatre/kine?
– Lietuvoje dalis įstojusių mokytis aktorinio meistriškumo vėlesniais studijų metais pasuka režisūros linkme, kiti toliau studijuoja aktoriaus profesiją. Įvyksta tam tikra skirtis, aktorius atskiria nuo režisierių. Bet aš manau, kad kiekvienas geras aktorius turi ir režisūrinį matymą. Ir kiekvienas režisierius turėtų būti geras aktorius. Man pavyzdys – mano mokytojas Rimas Tuminas. Mano akimis, jis yra nepaprastas aktorius ir, žinoma, genialus režisierius. Tačiau taip jau istoriškai susiklostė, kad aktorius negali be režisieriaus, o režisierius negali be aktoriaus. Mes vieni su kitais be galo stipriai susieti. Režisierius nepasieks sėkmės su prastais aktoriais, o aktoriai nepasieks Olimpo su prastais režisieriais. Geriausia, kai ta sintezė tarp režisieriaus ir aktorių įvyksta, aš tai vadinu komandiškumu. O tokių nesėkmingų pavyzdžių, grimasų, nuolatos matau visame pasaulyje. Pilna atvejų, kai režisieriai išnaudoja aktorius arba aktoriai išnaudoja režisierius.
– Aktorė Kristina Kazlauskaitė, parodijuodama pagyvenusią pedagogę, kartoja seną klišę, kad pedagogo profesija – „ir pašaukimas, ir prakeikimas“. Ar Jūs galėtumėte tą patį pasakyti apie aktoriaus profesiją?
– Pasaulyje tų aktorių labai jau nemažai „pašaukta“... Bet, kaip ir kiekvienoje profesijoje, jeigu tai pašaukimas, tai tas „pašauktas“ žmogus tikriausiai yra kažkuo geresnis už „nepašauktą“... Galime prisiminti ir pašaukimą būti, pavyzdžiui, kunigu. Tie „pašauktieji“ visada kažkuo kitokie: įdomūs, įtaigūs, talentingi. Jeigu norim kažkaip tą specialybę iškelti, gal net sudievinti – žinoma, galime sakyti, kad tai – pašaukimas. Bet aš gal pažiūrėčiau paprasčiau ir neteigčiau, nei kad tai pašaukimas, nei kad prakeikimas. Tai yra profesija – tiesa, labai įdomi, labai keista... tikriausiai ne visiems.
– Gal jau esate ne kartą pasakojęs, bet koks Jūsų kelias į aktoriaus profesiją? Kur to kelio pradžia? Ar šis kelias iki šiol buvo „rožėmis klotas“, ar visgi buvo sunkių ir alinančių laikotarpių?
– Mano kelias į aktoriaus profesiją prasidėjo Kupiškyje, mokyklos laikais, kai penktoje klasėje draugas mane pakvietė į dramos būrelį. Būreliui vadovavo režisūrą Klaipėdoje ką tik baigusi Inesa Kurklietytė. Tai buvo nuostabus laikas, pirmi žingsniai scenoje, pirmi spektakliai. Tada manyje ir buvo pasėta ta teatro sėkla. Buvau užkrėstas teatro virusu ir nuo tada iki pat mokyklos baigimo manęs tas virusas nepaleido, o vis įtraukdavo į skaitovų konkursus, renginius... Buvau aktyvus moksleivis, turėjau daug idėjų... Kryptingai ėjau link šios profesijos. Netgi buvau susitaręs su tiksliųjų mokslų mokytojais, buvau jiems įrodęs, kad man neprireiks šitų dalykų, nes stosiu į aktorinį arba į Kūno kultūros akademiją. Savo ateitį siejau su sportais arba menu, kur man skaičių neprireiks. Matematikos mokytoja dar ilgai sakydavo, kad Vaitiekūnų Mantukas vienintelis jai įrodęs, jog gyvenime jam neprireiks matematikos. Tad jau mokykloje turėjau užsibrėžtą tikslą ir tuo keliu ėjau. O laikotarpių buvo visokių. Šita profesija niekada nesuteikia stabilumo. Etapais esi reikalingas, kitais etapais – nebereikalingas, ir taip kaitaliojasi, tai nesibaigiantys „linksmieji kalneliai“...
– Ar tiesa, kad norėdamas scenoje įtikinamai perteikti savo personažų jausmus, mintis, trūkumus, ydas aktorius kaip žmogus turėtų būti išsivadavęs nuo bet kokių jį varžančių kompleksų, būti kuo harmoningesnė asmenybė?
– Atsakysiu lakoniškai – nemanau.
– Ar sutiktumėte su mintimi, kad aktorius turi puoselėti savo vidų, neįsileisti pavydo, melo, neigiamų emocijų pertekliaus?
– Manau, kad taip turėtų elgtis ne tik aktorius, bet ir kiekvienas žmogus turėtų link to judėti.
– Ar aktoriaus žmogiškąsias savybes galime įžvelgti scenoje?
– Taip, juk aktorius tų savybių niekur nepaslėps, nes tų savybių pagrindu yra įkūnijami jo personažai.
– Plepumas, šnekumas kaip žmogaus savybė – padeda aktoriui ar trukdo?
– Manau, kad nei padeda, nei trukdo, tai tiesiog tokia savybė.
– Gal atskleistumėte paslaptį, kaip aktoriai įsidėmi ilgiausius spektaklių tekstus? Kokia yra ta paslaptinga mokymosi mintinai technika? Ar Jums yra nutikę kokių kuriozų, kai pamiršdavote personažo tekstą? Kaip sukdavotės iš tokios situacijos? Ką darote, jei tekstą pamiršta spektaklio kolega?
– Įsidėmėti tekstus nėra taip jau sudėtinga. Dažnai žmonės, kurie nėra arti teatro, užduoda šį klausimą. Visada atsakau, kad jeigu jūs du–tris mėnesius repetuotumėt spektaklį ir diena iš dienos žiūrėtumėte į tekstą, tai išmoktumėt jį lygiai taip pat kaip aš. Neturiu jokių ypatingų teksto mokymosi technikų, bet kartais, jei liko kelios dienos iki premjeros, o tekstas vis dar tvirtai neįsimintas, tenka ir „pakalti“, daug kartų skaitant ir kartojant.
Yra buvę tų teksto pamiršimo kuriozų, ypač jaunesniame amžiuje. Sykį Vienoje vaidinome „Madagaskarą“, ten aš – Oskaras Milašius, ir pamiršau tekstą. Tuo metu dar labai stresuodavau, ir pamiršus tekstą ištikdavo kone panikos priepuolis, atrodydavo, dabar jau viskas. Tada išmuša prakaitas, o laikas ima labai greitai bėgti, rodos, kad žiūrovas viską mato, kiaurai žino, kad tu susimovei... Bet kažkaip susizgribau pakelti akis į spektaklio titrus ir pažiūrėti, kas ten parašyta. Taigi perskaičiau savo tekstą, kurį buvau užmiršęs, ir tai buvo išsigelbėjimas. Žodžiu, nėra padėties be išeities. O kai kolega užmiršta tekstą, yra visokiausių būdų jam priminti: pavyzdžiui, paklausti, gal jūs man norėjote pasakyti tą ir tą... Arba ką jūs galvojate apie tą ir tą... Žinoma, galima ir pašnibždėti jam ar jai į ausį. Šiuolaikiniame teatre, kai improvizacija yra daugelio aktorių įvaldyta technika, visada galima išsisukti iš padėties, tikrai nebereikia suflerio būdelės.
– Egzistuoja mitas, kad aktorius negali būti geras režisierius, o ypač blogai pačiam ir režisuoti, ir vaidinti tame pačiame spektaklyje, nors yra daugybė pavyzdžių, paneigiančių šį mitą. Kodėl Jūs pats nevaidinate savo sukurtame „Ką/Stinge“?
– Koks baisus, prastas, niekam tikęs mitas! Su juo visiškai nesutinku – ne todėl, kad pats dabar ėmiausi režisuoti… Lietuvoje šitas mitas labai gajus, bet kitur pasaulyje nežinau, ar jis egzistuoja. Tik pas mus girdėjau apie tokį požiūrį. Žinoma, kad aktorius gali būti režisierius, o režisierius gali būti ir aktorius. Pats nevaidinu „Ką/Stinge“, nes nenoriu, nes rašiau galvodamas apie kitą aktorių, įsivaizdavau jį. Nors įsivaizdavau vieną, bet išėjo taip, kad vaidina du aktoriai.
– Kaip vertinate aktorinę mokyklą, kurią perėjote studijuodamas Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, Rimo Tumino kurse? Gal, lygindamas savo aktorinę mokyklą su kolegų aktorių, studijavusių pas kitus režisierius, pastebite kokių nors skirtumų? Ar tie skirtumai kalba Jūsų ir Jūsų bendrakursių, ar kitų aktorinių mokyklų atstovų naudai?
– Vertinu labai gerai. Labai džiaugiuosi, kad baigiau Rimo Tumino kursą. Tuminas vienareikšmiškai yra genijus ir mano Mokytojas. Žinoma, kad aktorinių mokyklų skirtumai egzistuoja. Tam, kad kartu kažką gero sukurtų skirtingų aktorinių mokyklų atstovai, prireikia daugiau laiko. Kartais bendras rezultatas pavyksta, o kartais – ne. Kai susitinkame bendrakursiai, tai įvyksta labai kokybiškas „džiazas“ ir, kaip sako R. Tuminas, gimsta teatro stebuklas.
– Jeigu dabar aktorių atranką rengtų Rimas Tuminas, a. a. Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas – pas kurį iš šių režisierių eitumėte?
– Eičiau pas visus – žinoma, pas Nekrošių jau nebenueisiu, bet visi išvardyti režisieriai yra genialūs ir labai skirtingi, todėl neišskirčiau nė vieno. Be jokios abejonės, norėčiau pirmiausia dar kartą suvaidinti pas Rimą Tuminą.
– Kokius uždavinius ir siekius keliate sau kaip kūrėjui artimiausiais metais? Kokio kito autorinio Jūsų darbo galime laukti?
– Uždavinys – parašyti dar vieną pjesę ir kino scenarijų, abu jau pradėti – nežinau, kurį pirmą užbaigsiu. Pjesėje nėra daug veikiančių asmenų, veikia vyras ir moteris, o daugiau iš anksto nenorėčiau atskleisti. O kino scenarijus bus kriminalinė komedija.
– Nuoširdžiai dėkoju už atsakymus!