Kūrėja, gerokai daugiau nei tris dešimtmečius į pasaulį žvelgianti pro fotoobjektyvą, pelniusi ne vieną apdovanojimą ir pripažinimą Lietuvos bei tarptautiniuose konkursuose, yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė, įvertinta Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografės menininkės garbės vardu, vadovavusi Panevėžio fotografijos galerijai nuo pat jos įkūrimo 1992 metais iki 2015-ųjų. Net karantinui visus uždarius namuose, M. Šileikaitė-Čičirkienė nė negalvoja sudėti rankų ir leisti nuobodžiauti savo fotoaparatui.
Gerbiama Marija, nors Panevėžyje, ko gero, nerasime jūsų ar jūsų kūrybos nepažįstančio žmogaus, paprašysiu pačiai save pristatyti. Labai smalsu, kaip pati save matote?
Iki šio klausimo niekada negalvojau apie save iš šalies. Kartais būnu liūdno veido ir manęs klausia, kas man negerai. O man viskas gerai, bet dažnai būnu paskendusi savo mintyse, giliai įlindusi į save. Galvoju, kad esu gana tolerantiška. Rašo, kad Svarstyklių ženklas yra teisingumo įsikūnijimas visoje Zodiako plejadoje. Visada siekiu to teisingumo. Esu gan kantri – ar jausdama fizinį skausmą, ar girdėdama neteisingus žodžius mano adresu. Tyliu ir kenčiu, bet jei labai jau skaudžiai užlipa ant nuospaudos, neatlaikau ir išsakau viską, ką galvoju. Panevėžyje pradėjau augti kaip mažas stiebelis. Paskui pastebėjau, kad aš jau krūmelis, vėliau – medelis. Dabar galvoju, kad aš jau medis, kurio šaknys giliai įleistos į Panevėžio miesto dirvą. Jaučiu dvasinį artumą šiam miestui – savo dirvai.
Papasakokite apie savo vaikystę.
Esu pokarinis vaikas. Gimiau Pumpėnų miestelyje, namuose. Mane priėmė pribuvėja. Augau girdėdama muziką – mama dažnai grodavo gitara, akordeonu, lūpine armonikėle. Kai man buvo 12 metų, šeima persikėlė gyventi į Panevėžį. Taigi, jau drąsiai vadinu save panevėžiete.
Dabar, prisimindama savo basakoję vaikystę, vis pagalvoju, kiek įdomių fotografinių kadrų padaryčiau! Bėgiodavom su kaimynų vaikais po nugriauto namo pamatus, kuriuos kažkodėl vadindavom „pamurauka“. Ten tyrinėdavom driežus, besišildančius saulės atokaitoje. Žvyro karjeruose, kuriuos vadindavom žvyrduobe, iš šiltų vandens balučių saujom semdavom buožgalvius ir žiūrėdavom, kaip didelės galvos su mažom uodegėlėm plaukioja mūsų delnuose. Žvyrduobės krantuose buvo labai daug kregždžių ir jų urvų. Jų kvykiančius garsus girdžiu iki šiol. Pakildavo ypač didelis triukšmas, kai berniukai lipdavo į tas gan aukštas tvirtoves.
Gegužės mėnesį su mergaitėm eidavau skinti ,ašarėlių. Akyse taip ir matau iš tolo šviečiantį rožinės spalvos lauką. Grįždavom šlapiais batais, sušalusiom rankom, bet laimingais veidais. Delne spausdavom rausvų ašarėlių puokštelę mamai. O kokios maudynės būdavo Įstros upėje!
Šokinėdavom nuo kranto į gan didelį duburį. Kartais berniukai kviesdavo žvejoti. Mums, mergaitėms, nesisekė, o jie rankomis pagaudavo žuvį. Tiksliai nebeatsimenu, kokios tos žuvys būdavę, bet galvoje užsifiksavęs šamo pavadinimas. Gal klystu… O tamsūs žiemos vakarai, kai ant kalno su rogutėmis važinėdavome net mėnuliui šviečiant, o žaidimai su pagaliukais – „čirikas“, o kur dar sėdėjimas ant rogių, pririštų prie didelės karties. Ta kartis pritvirtinta prie rato, sukamo miestelio vyrų. Dar ir dabar prisimenu tą baimės jausmą išlėkti iš rogių, jeigu kartais tos vaikiškos rankelės neatlaikytų.
Kada pajutote pirmuosius kūrybinius impulsus? Kada į jūsų gyvenimą atkeliavo fotografija? Gal pasidalytumėte, kaip tai nutiko? Ar atsimenate pirmuosius mokytojus, autoritetus, į kuriuos lygiavotės, o galbūt yra herojų, kurių veikla domitės ir šiandien?
Fotografija mano gyvenime atsirado dėl noro įdomiai nufotografuoti savo vaikus, mamą, vėliau ir draugus. Stebėdama fotografijas, eksponuojamas parodose, rodomas pažįstamų, supratau, kad turiu savo supratimą ir savo matymą. Kaip įsukti juostelę į ryškinimo bakelį, kokius ryškalus naudoti, kaip naudotis didintuvu, išmokė vienintelis mano mokytojas, jau iškeliavęs į amžinybę fotomenininkas Sergejus Kašinas. Šios pamokos labai pravertė. Ačiū jam.
Herojų neturiu ir jais nesivadovauju, bet Anri Kartjė-Bresoną visada prisimenu, kai man kadre reikia figūros, judesio ar kokio veiksmo. Siekdamas tobulo kadro, jis laukdavo po kelias valandas ir daugiau. O mes nekantrūs… Kai prasidėjo karantinas ir jo suvaržymai, prisiminiau čekų klasiką Josefą Sudeką. Kai nebeturėjo jėgų vaikščioti ir kartu tampyti gremėzdiškos fotokameros, jis pradėjo fotografuoti savo kambaryje. Sukūrė fotografijų, kurios ir dabar priklauso čekų klasikai. O šiaip domiuosi viskuo, kas susiję su fotografija.
Kaip mato pasaulį fotografas? Kadrais, siužetais, aktualiomis istorijomis, rūpimomis temomis? Ar matymo specifika skiriasi priklausomai nuo laikmečio, kitų aplinkybių? Kokias aktualias temas savo kūryboje išskirtumėte?
Esu gan pastabi. Net kur nors skubėdama ir neturėdama su savimi fotoaparato, pamatau sudominusį šviesos dryžį, žmogaus šešėlį, įdomių bruožų veidą. Kai kuriu kokią naują seriją, mano akys greičiau pastebi tai, kas tuo metu mane domina. Bet niekada nepraleidžiu progos paspausti fotoaparato mygtuką, jei pamatau įdomų kadrą, kuris gal kada nors pravers. Tiesa, pastebėjau, kad kartais fotografija pasensta morališkai. Ne visada pasiteisina bandymas prie dabartinės kūrybos pridėti anksčiau fotografuotą įvykį. Laikmetis ar kitos aplinkybės nepakeičia mano matymo specifikos. Man smagu išgirsti, kad mano fotografinį braižą, jeigu tai galima taip pavadinti, žmonės atpažįsta. Gera sulaukti tokių komentarų.
Iš dalies esu romantikė. Kartais tai pagelbsti, kartais ne. Aktualių temų savo kūryboje kaip ir neturiu. Kažkaip savaime susidėlioja kokia nors gimusi mintis, tuomet pradedu ją plėtoti. Labai aktuali tema man asmeniškai buvo mamos fotografavimas. Ji sutikdavo su įvairiomis mano fantazijomis ir leisdavo fotografuoti, prieš tai vis paklausdama, ar man to labai reikia. Atsakydavau, kad reikia. Tik MOTINOS dienai skirtą parodą atidariau viena, jau be modelio.
Vienas iš etapų mano kūryboje buvo spalvotų dienų fotografavimas. Tada jau keletą metų nieko nemačiau, tik gaudžiau spalvas ir spalvotus įvykius. Tikriausiai ne veltui. Už seriją „ … iš spalvotų dienų… “ gavau LFS (Lietuvos fotomenininkų sąjunga – aut. pastaba) apdovanojimą. Prieš trejus metus „susidėliojo“ paroda apie KELIĄ. Esu įvairiaplanė fotografė, todėl mano parodos labai skiriasi viena nuo kitos. Bet visada išlieka Marijos matymas. Džiaugiuosi, kad kūrybinė ugnelė neblėsta.
Šiais metais esu pakviesta dalyvauti Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos projekte „Maža žemėlapyje, didi pasaulyje“.
Natūralu, kad dauguma jus pažįsta kaip fotografę, fotomenininkę. O kokių mėgstamų užsiėmimų dar turite?
Geras draminis filmas. Skaitau ir labai vertinu rimtą poeziją. Svarbiausia, kad aš poezijoje suprantu kiekvieną nutylėtą mintį, kiekvieną ženklą. Aišku – ir muzika, kaipgi be jos. Mėgstu megzti. Taip pat kelionės. Nemažai užsienio šalių teko aplankyti. Bet metams bėgant supratau, kad mieliausia yra mano Lietuva. Paskutiniais metais daug keliavau po ją, daug fotografavau. Galbūt ir dėl to, kad kaupiu fotografijas parodai „Odė Lietuvos miesteliams“.
Socialiniuose tinkluose dažnai matau jūsų pasidalintas fotografijas vaizdų, užfiksuotų pro jūsų langą. Dabar pagalvojau ir apie jūsų anksčiau minėtąjį čekų klasiką Josefą Sudeką. Taip pat daug miesto fotografijų. Kiek jums svarbu fiksuoti vietos, kurioje gyvenate, subtilybes, pokyčius, akimirkas, kurios kinta ne tik priklausomai nuo paros laiko, bet ir gamtos reiškinių?
Turiu du balkonus ir dar du langus. Į tris puses – šiaurę, rytus ir pietus. Jau daug metų fotografuoju pro savo langus. Ir vis dar kartais nustembu, kiek spalvų, siužetų ir gero jausmo suteikia šis fotografavimas. Visą pandemijos laikotarpį, kad nesustingtų kaulai ir mažiau valgyčiau, keliauju po savo miestą. Ir anksčiau daug vaikščiodavau, bet dabar mano kelionės patrigubėjo. Užsimetu kuprinę, vandens buteliuką į kuprinę, į rankas fotoaparatą ir 3-4 valandas atsiduodu kelionėms po miestą. Atrodo, kad jau visur mano būta, visi kiemai išmaišyti, bet vis tiek atrandu naujų gatvelių, keistų kiemų, o tuose kiemuose įdomių detalių.
Šiemet buvo labai puiki žiema. Atgaiva sielai. Anksčiau nemėgdavau fotografuoti žiemą, o šiemet turėjau didžiulį malonumą. Dabar kuriu savo miestą. Noriu atiduoti duoklę Panevėžiui, kuriame užaugau kaip žmogus ir kaip menininkė. Sukurti miestą. Tai kelias be pabaigos…
Galbūt yra klausimas, kurį sau užduodate? Arba toks, kurio niekada, jokiame pokalbyje ar interviu, niekas nėra paklausęs? Ko dabar savęs paklaustumėte?
Kiek pavasarių, kiek žiemų dar pamatys ir išjaus Marijos medis ?
Ačiū už pokalbį!