S. Eidrigevičius pasakojo, kad šio meno kūrinio įkvėpimu tapo prisiminimai apie tai, kaip jo sesuo Genutė, jiems gyvenant Lepšių kaime Panevėžio rajone, kasdien vesdavo karvę pririšti į kiemą, kur žalia žolė.
„Ji kantriai tą darė, su meile, gyvulys tą jaučia, tad ji tartum prisiriša tą gyvulį prie savęs, o gyvulys atsidėkoja, lyžteli galvą. Tas ryšys tarp žmogaus ir gyvulio yra labai didelė metafora, kuri, man atrodo, ir šiais laikais labai aktuali“, – sakė jis.
Menininkas svarstė, kad žiūrėdamas ši darbą prisimena ir Lietuvoje buvusias diskusijas dėl pieno, per mažų jo kainų, dėl ko pienas buvo išpilamas, o žmonės karvių nebenorėjo laikyti – tad taip piešinys tarsi tapo aktualus jau kitokia prasme.
„Metaforos jėga yra tokia, kad jei tu randi tam tikrą sugestyvią kalbą kūrinyje, tada ji gali būti ir šiais, kitais, po dvidešimt ar po trisdešimt metų aktuali. Kartais būna taip, kad tuose darbuose yra nuspėjama kažkas, kas tik po kiek metų įvyks“, – kalbėjo jis, prisimindamas kovido metus ir tai, kad jis žmones su kaukėmis pradėjo piešti gerokai anksčiau ir tai taip pat tapo savotiška pranašyste.
Šiemet simpoziume „MALONNY“ taip pat dalyvavo Niujorke gyvenanti lietuvių menininkė Ieva Martinaitytė – Mediodia, Oleksandras Shatokhinas iš Ukrainos, Philipas Grisewoodas iš Didžiosios Britanijos, Lou Beach iš JAV, Niujorko.
Ray Bartkus taip pat tradiciškai prisidėjo ne tik organizavimu, bet ir nauju kūriniu.
