- Ar prieš pradėdamas dirbti prie „Pelėjo ir Melisandos“ buvai girdėjęs apie šią K. Debiusi operą?
- Turbūt ne. Žinojau M. Meterlinko pjesę, bet operos – ne.
- O su paties Meterlinko pjesėmis teko anksčiau dirbti?
- Irgi ne. Man yra tekę tik matyti šios pjesės pastatymą Vachtangovo teatre Maskvoje. Taigi pats, ir su dramaturgu ir su kompozitoriumi susiduriu pirmą kartą.
- Kaip dažniausiai pradedi ruoštis dirbti su kūriniais, kurių anksčiau nežinojai?
- Visų pirma tiesiog negalvoju nieko apie aplinkybes, o skaitau pjesę, ar klausau muzikos. Vėliau susipažįstu su autoriumi, jo kontekstu, kita kūryba. O pastatymų istorija iš pradžių nesidomiu, manau, kad spektaklio konteksto žinojimas kartais ne padeda, o trukdo. Galva užfiksuoja svetimas idėjas, nieko gero iš to nebūna. Tas „baltas lapas“ man atrodo teisingiausia pradžia. Kad neimčiau iliustruoti kieno nors kito minčių, o pradėčiau nuo savo kūrinio ir suvokimo. Ar kalbėtume apie tai, kas nauja ir nepažįstama, ar sena klasika, kiekvieną kartą yra pavojus ir baimė nieko naujo ir įdomaus nesugalvoti.
- Koks pirmas įspūdis susidarė perklausius operą, paskaičius tekstą?
- Iš tiesų su šita opera susibendrauti buvo labai sudėtinga. Tai ne Verdis ir ne Pučinis, kur muzika iš karto tave „paima“, yra kažkas girdėto, atpažįstamo, arijos, chorai... Šią operą prisijaukinti ar net išgirsti man užtruko labai ilgai, net nesu tikras, ar iš tiesų ją jau girdžiu. Čia iš viso nėra choro, nėra nė vienos arijos. Išgirsti ir pradėti mėgti šią muziką užtruko, įrašo klausiau daug kartų, penkis, iki dešimt, ir iki šiol nieko negalėčiau paniūniuoti (juokiasi).
- Kas tapo atspirties tašku, pradedant kurti?
- Realiausias atspirties taškas buvo bendravimas su Dalia. Pradėjom po truputį kalbėtis, kaip abu įsivaizduojam šį spektaklį, ko ji nori, kaip ji įsivaizduoja erdvę, stilistiką, diskutavome. Bendravimas su režisiere šį kartą buvo labai svarbu.
- Kuo darbas su Dalia skiriasi nuo bendradarbiavimo su kitais režisieriais?
- Visų pirma man patinka ta savybė, jog ji labai tiksliai formuluoja mintis, turi labai tikslią būsimo spektaklio viziją, bet jokiu būdu neįspraudžia dailininko į konkrečius rėmus, erdvę, kurioje tu turėtum pasireikšti. Turėdama tą savo ryškią viziją, ji palieka neribotas galimybes ir laisvę mano sprendimams. Galbūt tai skamba paradoksaliai, bet toks principas veikia ir dirbti yra labai malonu bei įdomu.
- Kaip dabar pristatytum pilną vaizdą?
- Kadangi nei pjesėje, nei operoje nėra jokių realių nuorodų į veiksmo vietą, laikotarpį, aplinkybes, su režisiere nusprendėme tai išbraukti. Galėtum spėti, jog tai viduramžiai, bet iš tiesų tai fantastika, simbolizmas. Todėl nusprendėme viską užmiršti, nes nėra būtinybės patiems sugalvoti, perteikti, tai ko nėra. Kūrėme tokią erdvę, kurioje persipina istoriniai architektūriniai motyvai ir šiuolaikinė gan atgrasi (tikiuosi) atmosfera, šiek tiek slegianti, niūri... Iš tiesų siekiame sintezės: istorinių architektūrinių detalių patalpinimas į atšiaurią šiuolaikinę, industrinę, neaiškios paskirties erdvę.
- Atrodo, kad erdvė bus gana tamsi, kaip buvo ir „Trubadūre“, kuo ta tamsa skiriasi? Ar tai – tos pačios minties tąsa?
- Ne, vis dėlto „Trubadūras“ buvo kurtas kitokiu principu. Tuomet į galvą kažkaip atėjo, radome konkretų motyvą – uolas, kurios yra tikros, stūkso Islandijoje ir kūrėme jų repliką, iliuziją į jas. Čia vis dėlto yra visai kitokia erdvė, tai - sunkiai suprantamas (net man pačiam iki šiol) interjeras, bet jis nėra tamsus. Scena bus šviesi. Dirbdami tą erdvę apibūdiname kaip nebeveikiančio kalėjimo ligoninę ar valgyklą, virtuvę. Ji šviesi, bet jokiu būdu ne jauki. Tikrai ne pasakiškai, simboliškai graži.
- O koks yra pagrindinis motyvas, ar raktinis žodis, pradedant apibūdinti dabartinį erdvės stilistikos rezultatą?
- Galbūt eklektika. Eklektika gerąja prasme. Visiškas neapibrėžtumas, abstrakcija. Ar eklektiška abstrakcija...(šypteli)
- Ar aplankė jausmas, kad ši opera yra arčiau dramos kūrinio? Ar nuo to buvo lengviau ar sunkiau kurti?
- Taip, iš tikrųjų šios operos klausymas ir bandymas ją suvokti, nelabai kuo skiriasi nuo pjesės skaitymo. Turinio atžvilgiu tai yra labai panašu: čia yra tiek daug santykių peripetijų, psichologinių momentų. Klasikinėje operoje siužetai būna kiek paprastesni, o čia viskas vyksta „įtemptu nervu“, todėl tai iš tiesų yra labai artima dramos kūriniui.
Lengviau, sunkiau... Nežinau, dirbdamas aš savęs iš viso nevarginu tokiomis problemomis kaip: ar čia opera, ar baletas, ar dramos spektaklis? Tiesiog kuriu tokį teatrą, koks jis man patinka, kokį aš mėgstu matyti ir tokį, kaip aš jį suprantu. Negalvoju apie spektaklio žanrą. Nejaučiu skirtumo ir nesuprantu, kokie jie turėtų būti, kalbant apie tai, kas liečia konkrečiai mano, kaip scenografo, darbą. Todėl ar lengviau ar sunkiau atsakymo nėra. Iš esmės visada būna žiauriai sunku.
- Apie ką tau pačiam bus ar yra ši opera šiandieninėje jos kūrybos stadijoje?
- Kiekvienas rimtas darbas yra apie gyvenimą, meilę ir mirtį. (juokiasi). Iš tiesų, o šis – ypatingai. Smulkesnėms kategorijoms čia net nėra ką veikti. Taip jau yra.