Gamtoje vasara baigiasi birželio 24-ąją
Pasak M. Čepulio, tai, ką žmonės supranta kaip vasarą ir kas tai yra gamtoje – du skirtingi dalykai. Gamtoje vasara pirmiausia – gyvybės metas.
„Vasaros pradžia yra darbų pabaiga: turi pabaigti gimdyti viską, ką pradėjai gimdyti, išperėti, ką išperėjai. Tiesą pasakius, vasara yra iki birželio 24 – po to prasideda ruduo. Todėl, kad visi gyvybiniai procesai, dauginimasis, žydėjimas – pats intensyviausias metas būna būtent iki Joninių. Kai pamatau, kad jau žydi trūkažolės – viskas, ruduo. O paskui nuo liepos jau prasideda paukščių migracija, mūsų varnėnai išlekia pas lenkus, pas mus atlekia iš šiaurės varnėnai nulesti mūsų vyšnių, tada prasideda visų kitų paukščių po truputį migracija“, – kalbėjo jis.
O liepa, rugpjūtis – ramybės metas: „Jau rugpjūčio mėnesį prasideda stirnų, elnių vestuvės, visiškai rudeniniai procesai. Tad rugpjūtis yra visiškas ruduo. Bet čia yra gamtoje – pas žmones yra truputėlį kitaip“.
Savo knygose M. Čepulis aprašo, ką kurį mėnesį galima pamatyti, pavyzdžiui, birželį – sidabrinius debesis, jonvabalius, jau galima ir prisivalgyti pirmųjų uogų.
„Galima pabandyti surasti paparčio žiedą, kurio nerasite, nes jo reikia ieškoti rudenį iš tikrųjų“, – sakė jis.
Svarbiausias dalykas – palikti kuo mažesnį pėdsaką
M. Čepulis sako, kad svarbiausias dalykas, kurį reikia žinoti einant į gamtą – būti kuo mažiau pastebimam.
„Tai nereiškia, kad visiems reikia lakstyti užsimaskavus ir kad niekas nepamatytų – turbūt keistai atrodysi, bet reikia kuo mažesnį pėdsaką palikti. Aš apie visokius šiukšlinimus, laužymus net nekalbu – manau, žmonės jau pakankamai subrendę, apie tai šnekėti nebereikia, bet pasigavus kokį paukščiuko jauniklį nereikia tris valandas aplink jį šokinėti, koks jis fainas ir gražus, nes mes jam keliame stresą. Pamačius kokį žvėries jauniklį reikia nepulti jo glostyti – tiesiog palikti ramybėje ir nueiti, galima nuotrauką padaryti ir tiek žinių“, – kalbėjo jis.
M. Čepulis taip pat atkreipė dėmesį į žmonių norą skinti gėles.
„Pavyzdžiui, orchidėjos – šiemet kažko visi nublūdo ir pradėjo jas skinti, kas yra visiška nesąmonė. Juk augalas nuvysta per kelias valandas, o kad užaugtų ir pradėtų žydėti jam kartais reikia vos ne dvidešimt metų – kuo mažesnę įtaką turi daryti žmogus. Ramiai praeini takučiu, pasiklausai paukščių, pasižiūri į žvėris ir tiek. Vaikštai rytais dažniausiai – jei dabar atsikelsite kokią trečią, ketvirtą ryto, tai yra pats geriausias metas eiti į gamtą ir stebėti“, – sakė jis.
Grybai auga ne dėl žmogaus
M. Čepulis taip pat skatino ir į grybavimą žiūrėti atsakingai.
„Žmonės mėgsta viską, ką tik mato, susirinkti, o dabar grybai jau prasidėjo, voveraičių, baravykų net jau yra. Bagažinės pilnos grybų, fotosesijos nuo mažiausio iki didžiausio, viskas labai gražu, labai faina, bet atsiminkite, kad grybai miške auga ne dėl žmogaus, o dėl, kaip bebūtų keista, visų kitų gyvūnų, visų pirma, vabzdžių. Pavyzdžiui, grybinis uodelis galėtų pasakyti, čia yra mano grybas, ko jūs, rupūžės, lendate prie mano grybo, ten mano lervos gyvena, o ne kirmėlės, kaip jūs vadinate. O paskui uodeliu minta paukščiai ir daugybė kitų gyvūnų, tai yra, mes atimame maistą iš kažko. Kažkiek tikrai galima pasiimti, bet ne penkiasdešimt kibirų, ypač tų senų grybų, kurie turi atlikti savo pareigą, išbarstyti sporas, tad nereikia jų pasiimti. Saikas vėlgi yra vienas iš tų dalykų, ką žmonės turėtų turėti išėję į gamtą su savimi“, – kalbėjo jis.
Ieškantiems gamtoje nusiraminimo ir atsipalaidavimo jis siūlė ne ieškoti, ką iš ten išsinešti, bet išbandyti kitokias veiklas.
„Pavyzdžiui, viena iš fainiausių meditacijų man yra atsisėsti prie kokios nors tūbės – toks labai gražus augalas – atsisėdi ir žiūri, kiek surasi vabalų, blakių ir visokių kitokių padarėlių, kurie ant šito augalo gyvena. Esu suradęs daugiau 60 ant vieno augalo – tiesiog atsisėdi ir dvi valandas stebi, tavo mintys visiškai kitur išeina, tu atsipalaiduoji“, – sakė jis.
Prisiminkite: gamtoje esame svečiai
M. Čepulis pabrėžia, kad mes, kaip žmonija, turėtume kuo mažiau kištis į gamtą.
„Pats svarbiausias dalykas, vėlgi, turėti saiką. Mažesnis turėjimas, mažesnis vartojimas saugo gamtą netiesiogiai, bet turbūt labiausiai, nes nuo to prasideda visa gamyba, visos išvestinės problemos, kurias mes turime dabar. O kaip žmonės mes visada turime būti kaip svečiai. Mes esame išėję iš gamtos, gamta nėra mūsų namai, mes ten turime ateiti kaip svečiai, kurie ką atsineša, tą išsineša – čia gal nėra labai faini svečiai pas žmones, bet gamtoje tai būtų labai faini svečiai“, – sakė jis.
„Dėl ko dabar nėra šiukšliadėžių niekur parkuose – todėl, kad žmonės įprastų tai daryti, ką tu atsinešei, tą turi išsinešti, o ne palikti, kad nesikauptų šiukšlės. Vėlgi, šiukšlės ne gamtai didžiausią žalą daro – visos šiukšlės ir tarša didžiausią žalą daro mums, saugodami gamtą, mes saugome save, tad toje vietoje mes turime būti tokie faini egoistai, kurie rūpintųsi savimi saugodami gamtą. Nes kai reikia saugoti gamtą, tu apie kažką kita galvoji, bet kai pradedi galvoti apie save, kad šita šiukšlė virs tuo, kad mano vaiko kraujyje plaukios mikroplastikas, tai kam to reikia? Gal aš ją paimsiu ir parsinešiu namo, surūšiuosiu“, – kalbėjo M. Čepulis.
Atsispirkite norui gelbėti
O ko nereikėtų daryti, net jei, mąstote, kad taip elgiatės iš geros širdies – gelbėti gamtoje į bėdą pakliuvusių paukščių ar gyvūnų.
„Žmonės yra empatiškos būtybės, kaip bebūtų keista, jie labai mėgsta viską gelbėti, galvoja, kad jei yra paukščiukas, tai jį būtinai reikia primaitinti, prišerti, prigirdyti, nuo ko jis 99 proc. nudvės, būtinai parsinešti namo, nuo ko jis 99 proc. nudvės. Tas jausmas motiniškumo, pasaulio globėjo, kad jei aš neišgelbėsiu, bus šakės, dažniausiai baigiasi tuo, kad tikrai yra šakės, kai pradedi gelbėti“, – ironizavo jis.
„Mažiau kišimosi į gamtą tikrai reikia. Paukščių gelbėti nereikia, nebent tai žmogaus sužeistas paukštis kur nors mieste, atsitrenkęs į stiklą – tada jam reikia ramybės ir atiduoti specialistams, kurie jie išgydys. Gamtoje sutiktą gyvūną, bet kokį, sužeistą, reikia palikti ten, kur jis yra. Miške visada sėdi pasiruošę gydyti ereliai, lūšys, vilkai ir kiti plėšrūnai, kurie išgydys tą žvėrelį, aišku, jį suvalgydami, ir viskas. Gamta puikiai susitvarko. Nes jei mes jį išgelbėsim, tai erelis, vilkas ir lūšis išgelbės mūsų avis ir vištas. Mes nelabai šito norime. Tad jie tegu tvarkosi tenai – mums kištis ten nereikia“, – pabrėžė jis.
„Paukščiukas iškrito iš lizdo? Įkeli į medį, palieki – viskas, viso gero, neglostai. Tėvai visada pasirūpina savo vaikais. Mes kažkodėl dažniausiai nesame linkę pasiimti svetimų vaikų pamatę juos gatvėje, o mums kažkodėl atrodo normalu pasiimti svetimą gyvūną, kurio tėvas dažniausiai mato, kaip jo vaiką pasiima, išsineša namo ir dažniausiai ten nužudo. Aišku, yra išimčių, yra specialistų, bet tai labai mažas procentas ir prasmės tose gelbėjimo operacijose dažniausiai nėra. Gamtai reikia išsaugoti buveines, kur tie gyvūnai galėtų klestėti – čia svarbiausias dalykas“, – sakė M. Čepulis.
