Pakeitė pjesę apie Baltarusiją
Lietuvos rusų dramos teatras iš pradžių planavo Avinjone rodyti kitą spektaklį, taip pat kurtą su M. Ivaškevičiumi, „Kvėpuojame drauge“ apie poros metų senumo įvykius Baltarusijoje. Visgi, nuspręsta šio sumanymo atsisakyti ir jį keisti visai nauju darbu.
„Dar iki Bučos žudynių galvojome vežti aną spektaklį apie Baltarusijos revoliuciją, bet čia nauji žiaurumai užklojo senuosius. Iš pradžių buvo pasiūlyta prie ano spektaklio pridėti kažką, susijusio su Ukraina, nes organizatoriai sakė, kad festivalyje apie tai nieko nėra. Bet tos minties buvo neįmanoma realizuoti – kaip gali pridėti truputį kažką Ukrainos, kai Ukrainoje šiandien toks gaisras, tokia tragedija vyksta? Galų gale, toliau kalbantis buvo paklausta, ar aš galėčiau kažką parašyti apie Ukrainą ir jos karą per tą labai trumpą laiką, kad tai būtų pastatyta, parodyta festivalyje“, – pasakojo M. Ivaškevičius.
Galvojant, koks galėtų būti kampas, iš Lietuvos statant spektaklį apie Ukrainą, M. Kvedaravičiaus istorija tarsi pati pradėjo siūlytis. „Tuo metu aš nebuvau įsigilinęs į detales, žinojau tik tai, ką skaičiau spaudoje, portaluose. Paskui, kai susitikome su Hanna, kai ji pradėjo nuodugniai, detaliai pasakoti ne tik apie karą, bet apie visą jų penkerių metų pažintį, penkerių metų didžiulę meilę, supratau, kad tai turi būti spektaklio ašis“, – sakė jis.
Iki tragiškų įvykių M. Ivaškevičius H. Bilobrovos nepažinojo – buvo šiek tiek pažįstamas su M. Kvedaravičiumi, bet ir ta pažintis nebuvo gili. „Kai pradėjau ieškoti Hannos, paskambinau savo draugui kino prodiuseriui Sauliui Baltakiui – sakau, ieškau Hannos, gal žinai, kaip man ją rasti? Sako, labai paprastai – ji dabar gyvena pas mane bute, iš kurio jie kartu su Mantu išvažiavo į Mariupolį ir į kurį paskui grįžo. Taip viskas ir prasidėjo, nuo tokių išėjimų pavakarieniauti ir tiesiog bandymų pasikalbėti apie tai, kas įvyko, o paskui iki rimtesnio didelio interviu su ja, kurį susėdę įrašėme. Tiesą sakant, tas procesas nesibaigia ir dabar: susirašinėjame su Hanna, ji vis kažką prisimena, ir iš tikrųjų labai serga už šitą mūsų spektaklį – jai tikrai labai svarbu, kad Manto atmintis tokiu būdu būtų įamžinta ir įprasminta. Aš net Kalifornijoje buvau, kur teko kalbėtis su Holivudo režisieriumi, kuris sakė, klausykite, tai yra filmas, būtina statyti tuoj pat, dabar, tai tikrai tokia šimtmečio meilės ir dramos, ir tragedijos istorija“, – kalbėjo M. Ivaškevičius.
Mariupolietės Janos istorija – veidrodinė Hannos tragedijai
Spektaklyje „Dievų aušra“ greta M. Kvedaravičiaus ir Hannos istorijos paraleliai pasakojama ir kita – iš Mariupolio su kūdikiu bandančios pabėgti Janos, kątik netekusios vyro, tragedija. Ši istorija atsirado kalbantis su aktorėmis, tarp kurių buvo ir pabėgėlių iš Ukrainos, taip pat iš Baltarusijos.
„Pradėjome tuos ilgus pokalbius, aktorės pačios irgi ieškojo įvairios medžiagos, ir viena aktorė, kažkur perskaičiusi postą, surado jauną mariupolietę Janą, kurios istorija yra, sakykime, veidrodinė Hannos ir Manto istorijai. Ji buvo Mariupolyje, kai prasidėjo karas, ten slėpėsi su kūdikiu ir vyru, su tėvais, dviejų kambarių bute, kažkur centre, kur juos ištisai bombardavo. Per vieną bombardavimą jos vyras buvo sužeistas ir po baisių kančių, siaubingų skausmų po maždaug pusantros paros mirė. Praradusi vyrą ji pradeda ieškoti, kaip jai iš šito pragaro pabėgti – tai nėra paprasta, tu esi visiškoje izoliacijoje, nuolat šaudo, nuolat krenta raketos, aplinkui vyksta susišaudymai. Galų gale, dar po 12 dienų, išneša jiems ir stogą tame daugiabučiame name, langų seniai nebėra – jie nutaria iš ten bėgti. Ir atsitinka taip, kad vieną dieną Jana bėga iš Mariupolio kažkur, tikėdamasi išsigelbėti su savo kūdikiu, o Hanna, sužinojusi, kad Mantas paimtas į nelaisvę, bėga į Mariupolio centrą. Tas jų vyrų praradimas, ir ta kelionė skirtingomis kryptimis, bet apie tą patį, buvo atradimas spektakliui ir tai labai stipriai veikia“, – pasakojo M. Ivaškevičius.
Pokalbis kaip gijimo procesas
M. Ivaškevičius neslepia – kūrybinis procesas dirbant su tokiomis jautriomis temomis yra nelengvas. Ypač toks aktorėms, kurioms teko bėgti iš Ukrainos prasidėjus karui.
„Bet čia kiekvieno pasirinkimas: vis dėlto suaugę žmonės supranta, kur jie eina, kam jie eina, ir jei žmogus galvoja, kad jį tai galėtų kažkaip traumuoti, jis turbūt turėtų atsisakyti iš anksto tokio projekto. Taip, procesas labai sunkus, ypač toms, kurioms teko bėgti iš Ukrainos prasidėjus karui – joms tai vėl yra tam tikras pergyvenimas tų visų baisumų, ir dar kito žmogaus. Maža savos tragedijos ir dramos – dar įsileidi kito žmogaus tragediją į save. Kita vertus, nors dabar tos dvi istorijos yra pjesėje, mes labai daug žmonių iškalbinome ieškodami medžiagos, ir aš vis dėlto pastebėjau, kad žmonėms, ypač tiems, kurie patyrė tą karą arba jo pradžią, yra poreikis išsikalbėti. Ne visiems, aišku, bet daugeliui – jiems tik reikia mygtuką paspausti, parodyti dėmesį, tam tikra iškrova yra iš to, jiems palengvėja. Jei pradžioje aš pats sprendžiau etinę dilemą, ar išvis yra moralu lįsti prie žmonių, pergyvenusių tokius dalykus, prašant, kad jie kažkaip atsiskleistų, pasakotų detales, bet paskui supratau, kad tai juos šiek tiek gydo“, – kalbėjo M. Ivaškevičius.
Tą patį jis pastebėjo ir asmeniškai. „Mane irgi gydo, mane šita medžiaga iš kažkokios beprasmybės ištraukė. Iki tol, kai aš tiesiog sekiau įvykius ir savo profesionalia prasme nežinojau, ką galiu padaryti, buvo žymiai blogiau. Kai prasidėjo procesai, kai pradėjome susitikinėti, kai atsirado tikslas parodyti Avinjone tuos dešimt spektaklių, keletui tūkstančių žmonių papasakoti šitą istoriją, jau supranti, kad bent kažką darai“, – pasakojo jis.
Žiūrovų reakcijos taip pat leidžia suprasti, kad nuveiktas prasmingas darbas. „Yra tų atsiliepimų. Tai ne tas spektaklis, kurio gale norisi ploti ir šaukti bravo. Tu ploji ir tau galvoje viskas sukasi. Žiūrovai, ypač tie, kuriuos teko sutikti ne iškart išėjus po spektaklio, o po dienos ar dviejų, sako, kad tai nepalieka tavęs, kad dažniausiai tai yra nemiegota naktis po šito spektaklio. Kažkas iš prancūzų labai gerą mintį pasakė po spektaklio, kad jis iš pradžių tavyje sukelia kažkokį nekomfortišką jausmą, ne tai kad gėdą, bet kažką, ko negali įvardinti, ir link ryto tas jausmas susiformuoja į norą kažką padaryti, kažką nuveikti šitos taikos ar šito karo sustabdymo vardan. Taip pat ten turime tokias apvalių stalų diskusijas, kur tarp žiūrovų buvo viena ukrainietė, kaip vėliau paaiškėjo, garsi ukrainiečių kino prodiuserė – ji atsistojo ir pasakė tokius žodžius, kad kol kas ji nieko stipresnio apie šitą karą nematė. Man tai buvo labai stipru ir tikrai gera tai girdėti“, – sakė M. Ivaškevičius.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“.