Eskizas sukurtas paskubomis
Dramaturgo M. Ivaškevičiaus pjesės pagrindu režisieriaus V. Gurfinkelio sukurtas eskizas liepos mėnesį buvo rodomas Prancūzijoje, Avinjono teatro festivalio „Off“ programoje.
„Dievų aušroje“ pabandytos atskleisti asmeninės istorijos žmonių, kurie susidūrė su karu Ukrainoje – remiantis faktais ir šių dienų įvykių liudijimais. Į šį skirtingų istorijų junginį įtrauktas ir pasakojimas apie Mantą Kvedaravičių, lietuvių režisierių, didvyriškai žuvusį Ukrainos kare, jo sužadėtinę Aną, kuriai prireikė nežmoniškų pastangų, surandant ir pargabenant vyro kūną namo.
Pasiteiravus, kas gi turi įvykti scenoje, kad dramaturgui tektų atriboti savo pjesę nuo parodyto spektaklio, M. Ivaškevičius sakė, kad eskizas buvo sukurtas paskubomis.
Viskas arba nieko
Kad pjesė šitaip kontrastuotų su režisieriaus darbu ir jo matymu, M. Ivaškevičiaus pastebėjimu, retai pasitaiko, dažniausiai tokie pastatymai neišvirsta į rodymą, todėl ir nėra uždaromi. Šiuokart – tema ypač rimta, todėl, anot dramaturgo, svarbu ją išpasakoti ne fragmentiškai, o pilnai.
„Nevadinu to spektakliu. Visą laiką sakiau ir prašiau teatro, kad jie nepristatinėtų kaip spektaklio premjeros, nes tai yra eskizas. Kadangi šiuo atveju kalbame apie labai rimtą temą, svarbu ją išpasakoti ne fragmentiškai, o pilnai. Vėliau taip ir išeina, tie fragmentai, atrodo, tarpusavyje nesusiję, nes nėra juos jungiančių siūlų kamuolių, jie sutraukyti, sukarpyti... Kai kalbame apie karą, kuris tebevyksta, jautrumas yra padidintas, tad noriu arba visko, arba nieko. Todėl turbūt taip ir atsitiko“, – svarstė M. Ivaškevičius.
Dramaturgas kaip nesėkmės priežastis įvardino kelis dalykus, tarp kurių ne tik jau minėtas pjesės sukarpymas dėl skubos, bet ir Avinjono festivalyje nustatytas laiko reglamentas – reikėjo sutilpti į 1 val. 20 min.
„Bet yra ir estetinių dalykų, kurie manęs netenkina. Pas mus [su režisieriumi] yra skirtingi skoniai, pavadinkime taip... Tikiuosi, kad šita pjesė išvys šviesą su tomis pačiomis aktorėmis, kurios nuolat klausinėja, kada ir kur bus rodomas pastatymas. Aš manau, kad mes tai padarysime“, – vylėsi dramaturgas, kad idėją galiausiai pavyks įgyvendinti.
Spektaklis sukurtas konkrečiu tikslu ir konkrečiomis aplinkybėmis
Režisierius V. Gurfinkelis kalbėjo atvirai – apie tai, kad spektaklis turi trukti ne ilgiau kaip 80 minučių, esą visi kūrėjai sužinojo dar vasario mėnesį, o „estetinės prerogatyvos – asmeninis reikalas“.
„Marius nori sukurti kitą spektaklį pagal šią medžiagą ir turi teisę tai daryti. Šis spektaklis buvo sukurtas konkrečiu tikslu ir konkrečiomis aplinkybėmis. Kiekvienas padarė daugiau, nei galėjo! Dėkojame dalyviams. Pagal savo stiprumą, tai reta žmogiška ir meninė išraiška. Visa kita neverta dėmesio“, – trumpai pakomentavo V. Gurfinkelis.
Vilniaus senojo teatro vadovės patarėja Agnė Mažvilaitė, atsakydama į „Delfi“ klausimus dėl „Dievų aušros“, kokios priežastys sustabdė šio spektaklio rodymą, ar nėra planų kurti jo iš naujo, atsižvelgiant į dramaturgo iškeltas sąlygas, tikino, kad „Dievų aušros“ Avinjono pastatymas nebuvo sustabdytas.
„Jis buvo pastatytas tuo formatu ir tokiuose laiko rėmuose, kuriuos diktavo galimybės Avinjone. Visa dramaturgo pateikta pjesė sudarytų maždaug 1 val. 50 min. – 2 val. trukmės pastatymą, o turėjome „tilpti“ į 1 val. 20 min. Todėl buvo statoma sutrumpinta versija ir, be abejo, ji negalėjo atspindėti visos medžiagos pilna apimtimi. Su dramaturgu buvo sutarta, kad ši versija skirta Avinjonui ir festivaliams, tačiau ne pastoviam repertuariniam rodymui mūsų teatre Vilniuje. Pastatymas buvo parodytas Vilniuje du kartus atidarant teatro sezoną ir, kaip ir minėjau, įtraukti į repertuarą ir daugiau rodyti neplanuotas“, – aiškino A. Mažvilaitė.
Pasak jos, statyti spektaklį iš naujo pagal šią medžiagą pilna apimtimi svarstymų ir ketinimų buvo, tačiau artimiausiu metu (šį sezoną) esą to padaryti nepavyktų, nes šio sezono premjeros jau suplanuotos.
Kelias nuo pjesės iki spektaklio pastatymo – tolimas
Teatro kritikas Vaidas Jauniškis, straipsnyje „Paprasta užduotis: papasakoti istoriją“ (menufaktura.lt) pažymėjo, kad „Dievų aušra“ yra pavyzdys to, kad karo Ukrainoje temos scenoje geriau neliesti, teigdamas, kad „kūrėjai pamiršo bet kokius teatro dėsnius ir neatsispyrė pagundai tikras aktores ukrainietes dar sykį išprievartauti, tik jau scenoje“.
Reaguodamas į išsakytą kritiką M. Ivaškevičius feisbuke viešai parašė, kad norint ką nors pasakyti apie dramaturgiją ir dramaturgus, pirmiausia reiktų perskaityti pjesę. Savo nuomonės dramaturgas nepakeitė ir kalbinamas Delfi.
„Išprievartautos aktorės? Mes dažnai įsivaizduojame, kad iš [karo zonos] atvažiavę žmonės yra tiek traumuoti, kad jie nenori būti klausinėjami ir kalbinami, tačiau yra visiškai priešingai (žinoma, yra įvairių atvejų, kur rimtos traumos, bet prie tų žmonių neprieisi). Kiek susidūriau, rinkdamas medžiagą, iš tikrųjų reikia to išsisakymo... Matau, kaip jiems lengvėja, kai mato, kad jų klausomasi, tarsi tam tikra terapija. Antras dalykas, ką pastebėjau iš savo herojų, kurių istorijos pasakojamos, – kaip jiems yra svarbu, kad visa tai nenugrimztų į nežinią, liktų užfiksuota teatro / meno. Viena herojų, kuri Mariupolyje prarado vyrą, bėgo iš šio miesto su kūdikiu, primygtinai reikalavo, kad jos pasakojimas nebūtų anoniminis, kad nuskambėtų vyro pavardė, nes tokiu būdu ji nori išsaugoti tam kūdikiui (kuris, aišku, tėvo neprisimins) bent tokią atmintį. Mes kartais pernelyg rūpinamės tų žmonių psichine sveikata, kai jiems reikia visai ko kita, jiems reikia dialogo su mumis“, – kalbėjo M. Ivaškevičius.
Dramaturgas neginčijo, kad parodyto eskizo režisūra buvo prasta, tačiau jis nebuvęs visiškai blogas, tai esą įrodo žiūrovų reakcijos Avinjono festivalyje.
„Nebuvau, kai rodė Vilniuje, buvau išvykęs, bet mačiau Avinjone – stipriai veikia žmones, kažkas tokio... Viena ukrainietė kinematografininkė pasakė, kad tai stipriausia medžiaga, kokią jinai buvo mačiusi apie šitą karą Ukrainoje... Manau, kad kritikų darbas daryti savo išvadas, o mano – priminti jiems tai, kas truputį tapo užmiršta. Jūs negalite rašyti apie pjeses jų neskaitydami. Tai yra tingumas, neprofesionalumas, galbūt tam tikra arogancija, turbūt ir teatro proceso neišmanymas, nes visi teatralai–praktikai žino, koks yra tolimas kelias nuo pjesės iki spektaklio pastatymo, ir kaip dažnai medžiaga neatskleidžiama iki galo, visame savo stiprume, kokia jinai yra“, – pažymėjo M. Ivaškevičius.
Šičia iškyla ir kitas aspektas, galbūt ir žiūrovui prieš žiūrint spektaklį taip pat pravartu pasiruošti, perskaityti pjesę?
„Žiūrovas, – kaip nori, bet savo pjeses, kurios yra pastatomos, išleidžiu atskira knyga, jeigu iš tikrųjų žiūrovą domintų pirmapradė medžiaga – iš ko gimė spektaklis, – visi gali ją turėti. Bet tokios prievolės – žiūrovui nėra... Nėra ir kritikui. Tiesiog, jeigu jau tu rašai, teigi tokius dalykus, mini autoriaus pavardę, kad jis padarė tą ar aną – turi susipažinti su jo darbu, o ne su to žmogaus, kuris interpretavo parašytą tekstą. Nežinau, ar šįsyk knyga bus, bet, vis dėlto, galvoju, mušuosi dėl to spektaklio, kad jis kažkur įvyktų... Man tikrai svarbus aktorių noras ir užsidegimas jį padaryti. Viena aktorių jau išvykusi į Kyjivą, bet ji pasiruošusi bet kada sugrįžti, jeigu mes surasime galimybių dirbti čia. Matydamas jų degimą, jaučiu pareigą prieš savo herojus – ypač prieš Aną Belobrovą, M. Kvedaravičiaus draugę, kuri atsivėrė, išpasakojo visą siaubą, kuris nutiko jai ir Mantui, manau, kad mes privalome pasiekti finišą“, – sakė dramaturgas.
Reakcija natūrali
Paklaustas, ar dažnai kritikai sulaukiantys aktyvaus pasipriešinimo savo išsakytai nuomonei, V. Jauniškis pripažino, kad tenka tokių reakcijų patirti vis dažniau, šitokią komunikaciją, anot jo, palengvino socialiniai tinklai.
V. Jauniškio manymu, visiškai natūralu, kad įvertinimą perskaitę žmonės reaguoja, – toks pasipildęs procesas. Anksčiau esą kritiko žodis buvo paskutinis, nes menininkai savo kūriniais jau būdavo pareiškę tai, ką nori.
Teatro kritikas tikino nemanantis, kad tai sunkiausia darbo dalis, viskas, pasak jo, priklauso nuo diskusijos tono.
„Kritikai ne veltui sako: neturėk draugų teatre, nes kitaip kritikas yra šališkas. Ir nesisveikinimas, ir santykių įtampa dažna, turi tai priimti... Tačiau menininkai dažnai nepagalvoja, kad mes esame ne menininkams, o visuomenei. Taip pat ir menininkams – visuomenė yra pagrindinis tikslas“, – pažymėjo V. Jauniškis.
Vertindamas M. Ivaškevičiaus teiginį, kad kalbant apie spektaklį pirmiausia reiktų perskaityti pjesę, V. Jauniškis pastebėjo, kad yra skirtingų metodų, – ir tai nėra būtina.
Ši M. Ivaškevičiaus iškelta diskusija, ko gero, padiktavo ir kitą temą – kiek režisieriaus ir dramaturgo darbas yra atskiras, jei spektaklis išvydo dienos šviesą, ir ar jis gali vykti be dramaturgo palaiminimo?
„Šiuo atveju, manau, be dramaturgo palaiminimo – įsimaišo teisiniai dalykai. Jeigu žmonės nesusitaria, jie yra priversti susitarti per teisę, įsiterptų autorių teisių organizacija. Jei dramaturgas draudžia – spektaklis nepasirodo. Iš Mariaus parašymo sužinojau, kad jis protestuoja, tačiau iki to laiko buvo tyla, spektaklis buvo parodytas porą kartų. Supratau, kad noras dalyvauti Avinjono festivalyje nusvėrė, norėta, kad kažkas kalbėtų pasauliui apie Ukrainą. Kad Lietuvoje nevertėtų jo rodyti, kad dramaturgas užprotestavo – galėjo anksčiau ir garsiau pasakyti. Kai menininkai nutyli kai kuriose svarbiose situacijose – kartais jiems tai būna ne į naudą. Būtent šiuo atveju būtų buvę prasminga labiau pasidomėti, kodėl jis buvo nepatenkintas. O čia tiesiog spektaklis buvo, galbūt bus dar parodytas, niekas to nežino, visa tai tyliai nuleidžiama, manant, kad praslys. Tačiau tokie dalykai nepraslysta!“, – pažymėjo V. Jauniškis.
Tokie atvejai, kai dramaturgas atsiriboja nuo režisieriaus kūrybos, anot V. Jauniškio, nėra dažni, bet nutinka. Labiau įprasta, kad spektakliai išeina, net jeigu dramaturgas ir būna nepatenkintas.
„Susitaikoma, nes tokia dramaturgo nedėkinga funkcija – parašai pjesę, ji gali funkcionuoti tik tada, kai yra pastatyta, tik tada gauni piniginį paskatinimą, o jeigu protestuoji, vadinasi, viso to atsisakai. Tavo pjesės beveik nelieka, nebent tikiesi, kad kitas teatras pastatys, bet Lietuvoje, kad tą pačią pjesę pastatytų kitas teatras – įprastai taip išvis nebūna, arba be galo retai – turiu galvoje lietuvio dramaturgo, ne užsieninio. Jeigu M. Ivaškevičius mato, kad reikėtų tai padaryti, tai, žinoma, mes sulauksime ir kitos interpretacijos, arba vėliau pastatys spektaklį pats Marius, ankstyvoje jaunystėje tai yra daręs“, – pažymėjo V. Jauniškis.
Režisieriaus V. Gurfinkelio pavardės Vilniaus senojo teatro kūrėjų sąraše nebėra. Ar tai įvyko po „Dievų aušros“ rodymo? „Negaliu komentuoti, vyksta didelis konfliktas tarp jo ir teatro direktorės, bet kiek girdėjau, šis nušalinimas svarstomas nuo Naujųjų metų, tad tai niekaip nesusiję su šituo pastatymu. Galbūt tai buvo dar vienas lašas? Jokiais būdais nenorėčiau, kad režisierius Gurfinkelis dėl „Dievų aušros“ būtų vejamas iš teatro ar Lietuvos, tai būtų neteisinga, jis įdėjo tiek, kiek galėjo, inicijavo visą šį reikalą. Nepavyko – nepavyko, būna tokių dalykų meninėje kūryboje – nesusikalbėjimai, kuriuos galima spręsti išsiskirsčius. Bet tai ne priežastis žmogų išmetinėti iš teatro...“, – pažymėjo M. Ivaškevičius.