Literatūros pažinimo programos „Vaikų žemė“ ir Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos organizuojamas festivalis jaunuosius knygų mylėtojus, juos lydinčius suaugusiuosius bei keturkojus draugus pakvies į nuostabų gamtos kampelį – Anykščių Dainuvos slėnį. „Nuotykiai tęsiasi“ vyks birželio 10–11 d., per šias dienas literatūros šventėje lankytojai išvys teatralizuotus pasirodymus, koncertus, galės sudalyvauti tikroje knygos premjeroje ir teatralizuotuose pasirodymuose, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Debiutavote tik prieš septynerius metus, o jau išleidote tiek knygų ir tapote vienas svarbiausių šiuolaikinių vaikų autorių... Kaip čia taip nutiko?
– Taip nutiko dėl to, kad vaikystėje ir jaunystėje skaičiau daug knygų, buvau tiesiog dėl jų išprotėjęs! Skaitydavau naktimis – paskui trūkdavo miego ir tingėdavau keltis į mokyklą. Kai prasidėjo Nepriklausomybė, vaikščiodavau į Kretingos gatvėje buvusį knygų mainų centrą, kur galėdavai atnešti detektyvą ir mainais gauti dvi geras knygas. Ne taip kaip dabar, kai knygų pasiūla didžiulė ir nebežinai, ką skaityti. Seniau ieškodavai ir kolekcionuodavai kiekvieną knygą. Knyga buvo vertybė ir visi stovėdavome prie jos eilėje.
Kai pradėjau studijuoti, senoji karta – J. Baltušis, J. Avyžius – jau tolo, buvo R. Gavelis, J. Ivanauskaitė, atsirado S. Parulskis. Vaikų literatūrai atstovavo labai nedaug jaunų rašytojų, gal tik V. V. Landsbergis. Dabar, kai žmonės sotūs ir turi būstą, tapo kūrėjais – vieni rašo, kiti eiliuoja, treti kelia turinį į soc. tinklus – visi menininkai. Tad išsiskirti tarp rašytojų dabar daug sunkiau. Jei būčiau pradėjęs rašyti dešimtojo dešimtmečio pradžioje, jau stovėčiau prie šiuolaikinių grandų. Bet yra kaip yra – geriau vėliau negu niekada.
– Kodėl debiutavote būtent 2016 metais?
– Tuo metu mano dukrai buvo dešimt metų, važiavome į Kernavę, sustojome prie Ąžuolų motinos, vaikštinėjome aplink ir pradėjome eiliuoti, tada su ja sukūriau pirmąjį eilėraštį. Be to, vis kurdavau istorijas savo vaikams – paprašydavau, kad sūnus ir dukra sugalvotų savo herojų, o aš papasakodavau apie juos istorijas. Būdamas išvykęs siųsdavau vaikams pasakojimus el. laiškais.
Kai susidarė kritinė masė tekstų, parodžiau draugams. Pradedančiųjų menininkų bėda –
nebežinai, ar gerai parašei, nes pačiam sunku įvertinti, draugai bijodami įžeisti – giria. Paskui rašytojas ir piktinasi – visiems, mamai, tėčiui, mano tekstai patinka, o jūs drįstate mano rankraštį atmesti! Per kažkurią Vilniaus knygų mugę išdalijau savo eilėraščių portfolio visoms leidykloms, leidėjai paspaudė man ranką ir pažadėjo atsiųsti atsiliepimų. Tad – tikėk ir lauk, jauna mergele, kol mudu kryžkelė suves – iš dešimt ar penkiolikos leidyklų nė viena taip ir neatsakė.
Galiausiai sudėjau pasakų ir eilėraščių knygą „Tolimoji karalystė“, ją iliustravo Elena Launikonytė, vėliau pasivadinusi Elena Selena. Išleidome ją su „Vyrų fondu“, o visas surinktas lėšas skyrėme sergantiems vaikams. Knyga buvo pastebėta, paskui su labdaros ir paramos fondu „Švieskime vaikus“ išleidau „Voro koją“. Man pasisekė tiek su leidyklomis, tiek su iliustratoriais, matyt, ir tekstai buvo neblogi, tad gana greitai viskas ir išjudėjo.
– Ar pačiam atrodė netikėta staiga tapti gerai žinomu ir įvertintu rašytoju?
– Na, aš rašydavau ir jaunystėje, kaip minėjau, mėgau skaityti. Jeigu nori tapti rašytoju, reikia skaityti visas knygas – blogų knygų apskritai nėra, yra tik vertinimas. Skaitai labai geras, geras ir blogas, tada žiūri – kuo ta knyga, pavyzdžiui, bloga. Gal banalu ar neįdomu. Jei skaitysi tik geras knygas, bus sunku suvokti, kada tekstas yra blogas. Taigi skaičiau galybę visokių knygų, rašiau suaugusiesiems eilėraščius, bet visi išėjo tokie liūdni su kryžiumi ir bitėm. O vaikiški paprastesni, rimuoti. Mano a. a. mama sakydavo, kad eilėraštyje žodis turi traukti kitą žodį, tad jeigu man neskamba, aš keičiu. Bėda tik būna dėl kirčiavimo, kai kalbos redaktoriai pasako, kad čia kita kirčiuotė ir pusė tavo eilėraščių staiga tampa surimuoti blogai.
Taigi rašau lengvus eilėraščius su nediduku siužetu, vaikai labai mėgsta ir jaučiasi nedideliais atradėjais, kai gali atspėti, koks bus kito žodžio rimas ar eilutė, greitai juos išmoksta. Žinau, kad tiek Ukrainos vaikai, tiek ir suaugusieji gauna skaityti mano eilėraščių, kuriuos paprasta įsidėmėti, tai jiems palengvina mokytis lietuvių kalbos.
– Kaip viską suderinate – turite akupunktūros kliniką, rašote knygas, keliaujate... Kokia įprasta jūsų darbo diena?
– Atsikeliu anksti rytą, valandą darau mankštą ir kvėpavimo pratimus, o tada laukia ilga diena, kai turiu rasti laiko viskam. Kai rašiau romaną suaugusiesiems „Juodoji Vilniaus saulė“, buvo pagavęs toks šišas, kad paguldydavau pacientą, subesdavau į jį adatėles ir, kol jis gulėdavo, rašydavau. Kiti net sakydavo: „Daktare, ar galite taip garsiai nebarškinti klaviatūra?“ Tad teko nusipirkti specialią klaviatūrą. Toks buvo metas – išėjo keturių šimtų puslapių kūrinys.
O vaikams rašau knygas toliau, mėgstu įvairius žanrus, temas. Planuoju su „Lietaus vaikais“ išleisti knygą apie pelėdžiuką autistą, su Lina Itagaki sukūrėme knygą apie mergaitę partizanę. Knyga paremta tikrais įvykiais, net keli mano draugai, kai jiems papasakojau apie knygos idėją, atpažino ten savo artimųjų istorijas.
Tai tikrais faktais paremta grožinė literatūra – grafinė novelė apie tai, kaip šeimą ištremia, o mergaitė deportacijos išvengia ir lieka Lietuvoje, niekas jos nepriima į namus iš baimės, jai tenka eiti gyventi pas partizanus. Tad novelė apie partizanų buitį, įvykius ir įvairius nuotykius.
– Kaip įdomu, kad šiai istorijai pasirinkote komiksų žanrą.
– Taip, daug kur pasaulyje populiarūs komiksai, o mūsiškiai dar jų privengia, daugelis nelaiko šio žanro rimta literatūra, nors komiksai dažnai niekuo nenusileidžia rimtam romanui. Pvz., Slovėnija dabar turi visą valstybinę programą, skatinančią klasikos kūrinius paversti komiksais ir taip kūrinius populiarinti tarp jaunimo.
Aš labai myliu lietuvių literatūrą ir senuosius grandus, bet agrarinė literatūra tokia sunki, nors vaikystėje kaime aš pats mėgdavau po kluoną landžioti, jau tų žagrių nebeatsimenu. O vaikai išvis tos aplinkos nesupranta, jiems sunku įsijausti į kūrinį. Ironiškai kalbant, mūsų literatūra – „Brisiaus galas“, „Kliudžiau“, „Paskenduolė“ – tokia „optimistiška“, taip gerai nuteikianti daugiau skaityti. Būna, kad vaikai labai mėgsta knygas, o tada mokykloje įvyksta lūžis ir jie nebekenčia skaitymo. Nieko keista, kai rankoje turi neįdomų, nepatrauklų kūrinį ir telefoną, laimi telefonas. Dėl to ėmiau rašyti linksmas knygas apie „Superbobutes“. Vaikai mielai jas skaito ir dėl jų net stovi eilėje.
– Ar rašydamas knygas apie „Superbobutės“ šalia turėjote panašaus amžiaus skaitytojų?
– Mano vaikai, deja, jau suaugę, tad tenka rašyti nuo savęs, prisiminti, ką pats tokio amžiaus galvojai. Draugai turi anūkų, kartais su jais pasikalbu, jie mėgsta su manimi papliurpti. Bet, aišku, rašytojams, turintiems aktualaus amžiaus klausytoją, lengviau. Tarkim, J. Marcinkevičius „Grybų karą“ ar „Voro vestuves“ rašė savo anūkams, kol jie buvo maži, tada jie paaugo ir rašyti vaikams jis nustojo.
– Ne iš vieno vaikų rašytojo esu girdėjusi, kad daugiau kritikų dėmesio vis tiek sulaukia suaugusiųjų literatūra, o į vaikų rašytojus tarsi žiūrima iš aukšto. Esate su tuo susidūręs?
– Taip, visi vaikų literatūrą laiko tarsi antrarūše – mes čia rimti poetai, apie bites ir kryžkeles rašom, ir patys sau labai svarbūs atrodome. Nors suaugusiųjų literatūra labai fragmentuota – gali rašyti meilės romaną, detektyvą, trilerį, maginį realizmą ir rasi savo skaitytoją, su vaikais viskas daug sudėtingiau. Turi juos sudominti. Antras dalykas, reikėtų palyginti, kiek suaugusiųjų romanų verčiama į kitas kalbas ir kokią sklaidą turi vaikiškos knygos. Tarkime, K. Kasparavičius gerai žinomas pasaulyje, E. Daciūtė, kiti... Galiu pacituoti žydišką anekdotą: Iškviečia žydą į mokyklą ir sako jam, kad sūnui nesiseka matematika ir fizika, bet jis gerai muzikuoja, groja smuiku, taigi jam rekomenduoja matematikos ir fizikos korepetitorių. Tėvas atsako, kad korepetitorių būtinai jam nusamdys, tačiau ne matematikos ir fizikos, o – smuiko. Ir padarys iš vaiko smuikininką. Tai jeigu mūsų valdžia galvotų žydiškai ir finansuotų tas sritis, kurios skinasi kelią pasaulyje, o ne bandytų tempti į paviršių suaugusiųjų literatūrą...
– Grįžkime prie „Superbobučių“. Kaip suprantu, kūrinys atsirado, kai dalyvavote konkurse apie amžizmą?
– Taip, iš pradžių galvojau apie tai, kas nutinka, kai esi per jaunas – nelįsk, susižalosi, sulaužyti. Pirmąjį knygiuką padariau apie Sabriną Pasterski. Ji, būdama dvylikos metų, pradėjo statyti lėktuvą – per metus pastatė ir trylikos metų išsilaikė piloto licenciją, o dabar dirba NASA. Taigi tokia rimta mergaitė. Paskui išsirutuliojo tema apie senyvus žmones, nutariau aptarti stereotipus, kad seni žmonės yra ligoti, silpnos atminties, ir tuos stereotipus sulaužyti. Prisiminiau daug ką iš savo vaikystės, kai leisdavau laiką su senelėmis, tad nutariau jas paversti superbobutėmis – agentėmis. Dabar išėjo dvi knygos ir jau galvoju apie trečią dalį.
– Kaip sugalvojote antrojoje dalyje rašyti būtent apie Rusiją?
– Nemažai laiko praleidau dirbdamas universitete su infekcinėmis ligomis, dažnai važinėdavau į poliomielito institutą Maskvoje ir Sankt Peterburge, turėjau ten nemažai draugų iki karo. Atrodo, kad jie tokie pat žmonės kaip mes, bet kai pradedi kalbėti apie karą, staiga pasikeičia, jų psichika paveikta, atrodo, lyg kalbėtum ne su žmogumi, o su televizoriumi. Biologijos profesoriai kalba akivaizdžiai melagingus dalykus ir net nepasitikrina faktų. Taip kilo idėja parašyti apie Maskvoje ant Kremliaus kabančią, spinduliuotę skleidžiančią žvaigždę, kuri keičia žmonių mąstymą. Jiems tada viskas atrodo puiku – jų šalyje tik geriausi sportininkai, didžiausi mokslininkai, stipriausia kariuomenė, geriausia kultūra... Normaliam žmogui taip neturėtų atrodyti. Sugalvojau, kad ten sukurta sistema, siekianti užvaldyti visas pasaulio smegenis, tad superbobutės važiuoja aiškintis, kaip visa tai sustabdyti.
– Kodėl kovoti su Rusijos propaganda važiuoja būtent bobutės?
– Kai turi personažus ir komandą, viskas kaip ir aišku. Superbobutėms reikia darbo, kad jos neapkerpėtų – tad ir toliau vaikysiu jas po visą pasaulį.
– Ar jums svarbu skaitytojų atsiliepimai? Turite labiausiai įsiminusių?
– Taip, labai smagu, kai gauni atgalinį ryšį, kad rašai ne į orą, o gyviems vaikams. Turiu ir įdomių istorijų, tarkim, kaip medikas dirbu ir su pacientų nevaisingumu, tad per šią Vilniaus knygų mugę atėjo moteris, kurią prieš keletą metų dėl to konsultavau, ir sako, kad nori nupirkti savo vaikui, atsiradusiam būtent dirbtinio apvaisinimo būdu, mano knygą. Taip pat smagu, kai vaikai prašo autografų, fotografuojasi, tada supranti, kad rašai ne veltui.
– Šiųmetinio festivalio „Nuotykiai tęsiasi“ tema – draugystė...
– Ji yra praktiškai visose mano knygose.
– Kodėl ši tema jums atrodo svarbi?
– Žmogus socialinė būtybė, gyvenimas atrodytų daug pilkesnis be draugų, jei, pavyzdžiui, negali sušukti savo draugui: „Ehei, pažiūrėk, kaip smagiai čiuožiu!“
– Taip, draugystės tema, kaip ir jos išlaikymas, aktuali tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.
– Esu parašęs knygą „Keturiolika vakarų ant krištolinio tilto“ – istoriją apie žvaigždutę, kuri nukrenta ant žemės. Ten jai šalta ir drėgna, ji po truputį gęsta, tada susipažįsta su berniuku, kuris kas vakarą ateina ant vandenyno kranto. Berniukas guli ligoninėje dėl smegenų auglio. Jis su žvaigždute kalbasi keturiolika vakarų, yra scena, kai jie susipyksta, tada kitą dieną atėjęs berniukas sako, kad draugai ne tik draugauja, bet ir pyktasi, tik paskui visada susitaiko. O žvaigždutė jam atsako: „Žinai, noriu pyktis tik su tavimi.“
Informacijos apie festivalį „Nuotykiai tęsiasi“ ieškokite čia.