Mažai kam žinoma Kazio Varnelio kūrybos pusė: norint išsilaikyti, teko priimti kompromisus

Išeivijos dailininkui Kaziui Varneliui (1917 - 2010) prilipintą optinio meno atstovo etiketę kiek pakoreguoja krūvon surinkti artefaktai, per kuriuos jis atsiskleidžia kaip sakralinio meno kūrėjas. Išryškintas visai kitoks tarptautinį pripažinimą pelniusio išeivijos dailininko kūrybos etapas – dvidešimt savo gyvenimo metų praleidęs Amerikoje jis užsiėmė bažnyčių interjerų projektais. Ir to negali pavadinti rožėmis klotu menininko keliu – būta vidinio konflikto, kai tekdavo suderinti savo matymą su užsakovų poreikiais. Parodos „Begalybės link“ rengėjai šiandien linkę kvestionuoti – buvo tai uždarbis ar tikroji kūryba.

Vienas Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) padalinių Kazio Varnelio namai-muziejus pakvietė žiūrovus dalyvauti virtualiame K. Varnelio piešinių parodos „Begalybės link“ atidaryme. Galima sakyti, kad ši ekspozija atvėrė visai kitokią pažintį su K. Varneliu, atskleidžiančią autorių ne tik kaip garsių optinių kompozicijų kūrėją, bet ir bažnytinės dailės puoselėtoją užatlantėje.

Su paroda „Begalybės link“ LNM startuoja virtualių parodų atidarymo ciklas – pandemija padiktavo savo sąlygas. Tačiau muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė pasakojo, kad per karantiną muziejininkai rankų sudėję nesėdi – parengė penkias parodas, kurių dar nematė lankytojai. Dvi iš jų pernai pristatytos virtualiai.

Kodėl būtent dabar pristatyta K. Varnelio piešinių eskizų paroda?

„Vasario 25-ąją menininkui būtų sukakę 104 metai. Puiki proga parodyti K. Varnelį visai kitaip, nei esame pratę matyti ar pažinti. Kūrėjas yra žinomas kaip optinio meno meistras – šį kartą mes norime parodyti, kad jis dirbo ir su bažnytiniu menu. Dvidešimt savo gyvenimo metų gyveno Amerikoje, čia užsiėmė bažnyčių interjerų projektais. Įdomu tai, kad tie projektai buvo įgyvendinti lietuviškose bažnyčiose 5-7 dešimtmetyje. Tačiau šiuo metu daugelio šių bažnyčių interjerų negalime pamatyti – jie yra išlikę tik ten, kur ir gimė – ant plonų popieriaus lakštų“, – sakė R. Kačkutė.

Ant plonų kalkinio popieriaus lapų

Kazio Varnelio namų-muziejaus vadovė Daiva Vaišnienė pažymėjo, kad ši paroda išskirtinė, rengta ir sumąstyta pernai, minint dešimtąsias autoriaus mirties metines.

„Bet štai likimas taip pasisuko, dėl karantino sugriežtinimų nespėjome jos atidaryti lapkričio mėnesį. Parodoje – dar nepažintas, mažai tyrinėtas K. Varnelis. Piešiniai, kurie ilgą laiką glūdėjo archyvuose, pristatomi tarsi lakūs, kabantys erdvėje. Taip jie ir eksponuojami – ant plonų kalkinio popieriaus lapų. Subtiliuose eskizuose – tie patys ornamentai, tie patys motyvai, kurie vėliau atsikartoja didžiosiose optinio meno kompozicijose“, – pristatydama eksponuojamus kūrinius kalbėjo D. Vaišnienė.

Anot jos, vėlyvojoje K. Varnelio kūryboje dar daugiau architektūrinių detalių – ši sąsąja tarp tradicinio meno ir modernumo išskirtinė menininko darbų savybė: „Simboliška, kad K. Varnelio piešinių parodai buvo pasirinktas būtent sakraliojo meno etapas, prasidedantis anksti, dar K. Varnelio vaikystėje, kai jis dar galėjo matyti savo tėvo – Kazio Varnelio, žinomo Žemaitijos dievdirbio darbus.“

Kazio Varnelio namų-muziejaus menotyrininkė dr. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė pastebėjo, kad parodos pagrindą sudaro ne tik piešiniai ir eskizai – eksponatų yra daugiau. „Pati medžiaga, su kuria teko dirbti ruošiant šią parodą, buvo labai įvairi. Džiaugiuosi, kad muziejaus fonduose pavyko rasti ir fotografijas, kuriose įamžinti įgyvendinti K. Varnelio bažnytinio interjero projektai. Buvo įdomu dirbti su išlikusia egodokumentika, kurios gausu archyvuose – tai K. Varnelio laiškai“, – su parodos rengimo užkulisiais pažindino menotyrininkė.

K. Varnelio laiškuose daug įdomių detalių

Pasak jos, būtent laiškai tapo ta medžiaga, atskleidžiančia pačius įdomiausius menininko veiklos aspektus. Viena – matyti darbus prieš save, visai kita – žinoti, kokiomis aplinkybėmis jie buvo sukurti. „Išlikęs K. Varnelio susirašinėjimas su artimu bičiuliu, kanauninku, dvasininku Feliksu Kapočiumi. Su juo K. Varnelio draugystė prasidėjo Kaune, kai menininkas buvo paprašytas parengti projektus freskoms Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčiai. Turininga draugystė tęsėsi iki pat F. Kapočiaus mirties“, – pasakojo A. Bimbirytė-Mackevičienė.

Laiškuose, anot menotyrininkės, labai daug detalių – atskleidžiamas menininko konfliktas, bandymas suderinti savo ir užsakovo poreikius. „Daug visokių kitokių įdomybių. Iš šios dienos pozicijos galima padėkoti to laiko K. Varneliui, kad jis labai kryptingai rinko medžiagą pats apie save – visas publikacijas, kurios lietė jo kūrybą, ne tik vėlesnę, bet ir šio laikotarpio“, – pažymėjo ji.

Vilniaus dailės akademijos vitražo specialybės dėstytojas, vitražo dailininkas Žydrūnas Mirinavičius
atkreipė dėmesį į Kazio Varnelio namų-muziejaus ekspozicijos išskirtinumą – viskas išdėstyta paties K. Varnelio rankomis:

„Pagal jo tam tikrą mąstymą. Matome ir senus baldus, ir jo modernią tapybą. Čia pat kiniška vaza, barokinis krėslas – būtent taip yra organizuojama tvarkoma erdvė. Čia juntamas K. Varnelio architektūrinio mąstymo požiūris. Jis visą laiką buvo toks – mąstė apie tūrį, erdvę, didžiųjų masių suvaldymą. Tą patį matome ir jo ekspozicijose, ir drobėse. Matyt, K. Varnelis nuo pat prigimties buvo toks. Dar būdamas vaikas stebėjo, kaip dirba jo tėvelis, bažnyčių tapytojas. Kaip pats yra sakęs ir rašęs – jį nustebino vienos ištapytos bažnyčios frizų kubeliai ištapyti plokštumoje, išeinantys į erdvę, tampantys tūriniais. Kaip įdomu atsekti tuos motyvus ir brandaus K. Varnelio drobėse.“

(Ne)buvo alternatyvų

K. Varnelis žinomas ne tik kaip dailininkas, bet ir kolekcininkas, bibliofilas. Dar būdamas studentu, jis keliavo po Žemaitiją rinkdamas liaudies meno dirbinius, juos fotografavo bei piešė.

Ž. Mirinavičiaus manymu, tai jam darė didelę įtaką kaip kūrėjui. Ne mažiau įtaigi artima asmeninė bičiulystė su dailininku Stasiu Ušinsku, su kuriuo jis ilgus metus bendravo kaip mokinys su mokytoju.

„K. Varnelis turėjo galimybę matyti paties S. Ušinsko monumentalias drobes, jo projektus, freskas. Deja, tie projektai nebuvo įgyvendinti, bet ir popieriuje visiems studentams darė didelį įspūdį. Paskui jie ilgą laiką bendravo asmeniškai, kurį laiką dirbo vienoje studijoje – petys petin. F. Kapočius jiems buvo pavedęs sukurti dekorą didžiajai Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčiai. K. Varnelis turėjo dekoruoti altorinę dalį, S. Ušinskas – vitražus langams. Panašu, kad abu kūrėjai veikė vedini bendros idėjos, žiūrėdami vienas į kitą. K. Varnelis turėjo sukaupęs didelę specifinės meno rūšies, bažnytinės dailės kūrimo ir organizavimo patirtį. Nieko keista, kad persikėlęs į Ameriką jis ėmėsi šitos veiklos“, – apie meninės raiškos įtakas samprotavo Ž. Mirinavičius.

Jis pažymėjo, kad nuo sovietinės okupacijos buvo priversti trauktis dauguma mūsų šalies šviesuolių. Taip pat ir brandūs menininkai, tokie kaip Vytautas Kazimieras Jonynas. Ž. Mirinavičius ne veltui paminėjo šią iškilią asmenybę. 1946-aisiais Prancūzijos okupacinėje zonoje Freiburge jis įkūrė karo pabėgėliams skirtą dailės ir amatų mokyklą (Ecole des arts et Metiers). Joje mokėsi Albinas Elskus, Romas Viesulas ir kiti būsimieji naujosios kartos menininkai. Vėliau daugumai dailininkų persikėlus į Ameriką jie ėmėsi kurti būtent bažnytinį meną. Kyla klausimas, kodėl?

„Tos alternatyvos, matyt, nebuvo labai daug. Jei norėjai išlaikyti savo meninės kūrybos ambicijas – turėjai dirbti užsakovui. Didžiausias užsakovas visame pasaulyje, tada ir dabar buvo bažnyčia. Antrasis Vatikano suvažiavimas davė didžiulį impulsą bažnyčių statymui ir jų dekoravimui. Išryškėjo kitoks santykis su doktrina – nuspręsta atsiverti pasauliui, kviestis modernius menininkus, kurie šiuolaikiška kalba prabiltų į tikintįjį. Todėl dauguma tiek vietinių, tiek atvykusių menininkų ėmėsi kurti bažnytinę dailę“, – aiškino vitražo dailininkas.

Ž. Mirinavičiui yra tekę bendrauti su K. Varneliu, tačiau apie šį kūrybos etapą, atsiskleidžiantį šioje parodoje, menininkas kalbėdavęs atsainiai. „Tai laikė labiau uždarbiu, o ne tikrąja kūryba, kuri jį masino. Daugumai to meto dailininkų kūryba bažnyčiose tapo geru kompromisu – neatsisakyta kūrybos, dirbta meno srityje, kita vertus, – tai buvo užsakomieji darbai, kurie leido išsilaikyti“, – pastebėjo Ž. Mirinavičius.

Piešiniai – raktas į kūrybą

Kaip akcentavo A. Bimbirytė-Mackevičienė, K. Varnelio bažnytinės dailės projektuose galima užčiuopti nemažai elementų, kurie būdingi vėlesnei, ypatingai vertinamai kūrėjo optinio meno kūrybai – tos pačios spalvinės gamos, polinkis į lengvą vibrato, monumentalumą, išvalytas formas, subtilų charakterį.

K. Varnelis paliko nemažai savo piešinių – kone keletą šimtų, tačiau šiandien nuspręsta parodyti tik dalį jų, aprėpiančius konkretų biografijos laikotarpį – bažnytinio meno projektus ir eskizus. Šis laikotarpis tęsėsi nuo 1949 iki 1963 m. Tai laikas, kai K. Varnelis dirbo kaip bažnytinio meno dailininkas, turėjo įkūręs asmenines bažnytinio meno dirbtuves Amerikoje. Vėliau atsidėjo tik kūrybiniams bandymams – dienos šviesą išvydo jo garsiosios optinės kompozicijos.

„Piešiniai, K. Varnelio žodžiais tariant, visa ko esmė, raktas į kūrybą. Visa kita – mechaninis tų pirminių idėjų įgyvendinimas. Iš tiesų, piešiniai padeda tarsi pro rakto skylutę pažvelgti į K. Varnelio kūrybos užkulisius, technines paslaptis, padeda įminti mįslę, kaip menininkas sugebėjo sukurti daugelį žavinčias, įtaigias optinio meno kompozicijas, parodo kūrybos esmę“, – pastebėjo A. Bimbirytė-Mackevičienė.

Kita vertus, pasak menotyrininkės, šie darbai svarbūs kaip bažnytinio meno vaizdai – kadangi daugelio šių objektų, tokių, kokius juos sukūrė K. Varnelis, jau nėra.

„Dėl kelių priežasčių – dalis jų yra projektiniai pasiūlymai, kurie nebuvo įgyvendinti. Kita dalis – įgyvendinti, tačiau praradę pirminį pavidalą, keičiantis bendruomenei, nusidėvint patiems pastatams. Daugelis pastatų rekonstruoti, pirminiai interjerai pakeisti. Taip pat nemažai lietuviams priklausiusių maldos namų perėjo į kitų tikinčiųjų bendruomenių rankas, pritaikyti pagal kitus poreikius“, – išliekamumo aspektą iškėlė ji ir pažymėjo, kad tuometinės idėjos atsispindi ekspozicijoje rodomose fotografijose.

Jose užfiksuoti Amerikoje įgyvendinti bažnytinio meno interjero projektai. Vieni garsiausių, išlikusių ir nepakeitusių savo priminio pavidalo iki mūsų dienų – Putnamo lietuvių koplyčia Konektikute, Marijonų koplyčia Čikagoje. Apsidė, altorinė freska – visa tai yra sukurta K. Varnelio. Dirbdamas su bažnytiniais interjerais menininkas kurdavo ne tik freskas, vitražų kompozicijas, bet ir baldus, liturginius reikmenis, tokius kaip monstrancija.

Menotyrininkės pastebėjimu, šio laikotarpio darbuose K. Varnelis net ir vaizduodamas šventuosius, konkrečius objektus juos paverčia architektūrinėmis formomis, darniai susipinančiomis su kitais elementais, turinčiais pakankamai statišką charakterį.

„Ne ta neigiama prasme, bet priešingai – turi sakralumo, spinduliuoja susikaupimą, rimtį. K. Varneliui būdinga darni spalvinė gama, šalti atspalviai – mėlyni, žalsvi, pilkšvi. Matyti modernių motyvų – norėjo sušiuolaikinti tuometinę bažnytinę dailę, mano galva, tai jam visai neblogai pavyko“, – sakė A. Bimbirytė-Mackevičienė.

Visuotinė lietuvių enciklopedija pateikia svarbiausius K. Varnelio gyvenimo biografinius faktus:

Lietuvių dailininkas, vėlyvojo modernizmo atstovas K. Varnelis gimė 1917-aisiais, Alsėdžiuose.

1941 m. baigė Kauno taikomosios dailės institutą (mokėsi pas S. Ušinską).

1941-1943-aisiais Bažnytinio meno muziejaus Kaune direktorius.

1945 m. baigė Vienos dailės akademiją.

1948 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, netrukus įkūrė bažnytinio meno dirbtuves Čikagoje.

1968-1978-aisiais dėstė Čikagos miesto koledžuose, nuo 1973-ųjų – profesorius.

1998 m. grįžo į Lietuvą.

Brandžiuoju kūrybos laikotarpiu sukūrė geometrinės abstrakcijos kompozicijų („Ritmo refleksijos“, 1968, „Vibrato“, 1972, „Mėlynas asambliažas“, 1973), kurioms būdinga minimalizmo, potapybinės abstrakcijos, oparto bruožai – ritmiška kompozicija, konstruktyvus piešinys, tolygios šviesokaitos efektai, lokaliosios spalvos.