Medijų menininkės videofilmas bus pristatytas Barselonoje: siekė atskleisti socialinius pokyčius

Lapkričio 8–20 dienomis Barselonoje vyksta vienas svarbiausių kultūros renginių Europoje – videomeno festivalis „LOOP Barcelona“. Vienas pagrindinių festivalio projektų – videomeno mugė „LOOP Fair“. Šiais metais tarptautinė komisija atrinko 43 galerijas iš 18 pasaulio šalių, tarp jų – Lietuvai atstovaujančią galeriją „Meno parkas“, kuri festivalyje dalyvaus pirmą kartą. Svarbus debiutas ir menininkei Neringai Naujokaitei – šios mugės metu bus pristatytas jos naujausias videofilmas „Golzheimas“. Savo kūriniu siekianti atskleisti Šiaurinėje Diuseldorfo miesto dalyje vykstančius socialinius, politinius ir architektūrinius pokyčius N. Naujokaitė sakė, kad medijų menas negali būti lokalus – būtina ieškoti galimybių jį skleisi.

Susikerta įvairiapusiai socialiniai sluoksniai

N. Naujokaitės manymu, medijų menas – geriausia forma menininkui kalbėti apie dominančias temas. Videofilmas „Golzheimas“ pasakoja apie vadinamąją Reino ašį, kurioje, anot N. Naujokaitės, susikerta įvairiapusiai socialiniai sluoksniai.

„Golzheimas – tai vienas brangiausių Diuseldorfo rajonų, jame gyvena milijonieriai, o šalia – dar nacionalsocialistų 1937-aisiais statytas parkas. Dabar, netoli to parko, tiesiog ant ribos, įsikūrė žydų senelių namai, saugomi policijos. Tame parke buvo šunų vedžiojimo aikštelė, ji gana didelė. Šį plotą aptvėrė tvora, ir ten įkurdinti migrantai gyvenamuosiuose konteineriuose.Tad vienoje vietoje susiduria daug skirtingų socialinių grupių žmonių, visi jie – susitinka tame parke. Apie tai kalbu savo darbe“, – videofilmo esmę nupasakojo pašnekovė.

Iš skleidžiamų žinių galima susidaryti įspūdį, kad migrantų tema Vokietijoje gan skausminga, bendruomenė atėjūnų nelabai nori priimti. Tačiau Vokietijoje gyvenanti ir kurianti N. Naujokaitė tikino, kad ši problema nepaliečia visos šalies.

„Gyvenu Vokietijos vakarinėje dalyje, čia migrantų tema toleruojama, viskas humaniška. Didesnė problema Rytų Vokietijoje. Su tuo nesusiduriu, tačiau mano jau paminėtame rajone, Golzheime, irgi buvo tematizuojama, kaip taip gali būti – turtingiausiame rajone, parke – įkuriami pabėgėliai. Tai buvo eskaluojama tema, visuomenė ir miestas apie tai kalbėjo, jaudinosi gyvenantys šalia parko savo brangiuose namuose. Tačiau apskritai, viskas puikiai funkcionuoja, niekas niekam netrukdo, galima pasidžiaugti, kad viskas vyksta tvarkingai – yra išrinkta daug rajonų, kur patalpinti migrantai“, – kalbėjo N. Naujokaitė.

Tai ne pirmas N. Naujokaitės bandymas kalbėti socialine tematika – daugelyje savo projektų menininkė narplioja opias visuomenės problemas. Paklausta, kodėl nesirenkanti lengvesnio kelio, autorė prisipažino, kad ją šie fenomenai itin domina ir asmeniškai jaudina. „ Tiesiog interesas pakrypo į tą pusę, todėl apie tai kalbu per savo darbus“, – trumpai paaiškino ji.

Pradžia – grafika

Į N. Naujokaitės kūrybą telpa įvairios medijos: video ir skaidrių projekcijos, kuriose pasitelkiamas garsas ir tekstai, erdviniai objektai, videoinstaliacijos, videofilmai ir fotografijos. Tačiau įdomiausia tai, kad pati kūrybinė menininkės kelio pradžia prasidėjo nuo grafikos.

„Studijavau grafiką Dailės akademijoje Vilniuje, Diuseldorfo akademijoje – skulptūrą. Iš to atsirado visko po truputį, nepersiorientavau staiga į medijas – tai vystėsi palaipsniui. Anksčiau videomenas buvo brangus, visai kitos galimybės tas temas perteikti... Pradžioje kombinavau, dariau skaidrių instaliacijas, patinka jų estetika. Dabar sukūriau vieną darbą, kuriame tilpo ir video, ir skaidrių projekcijos“, – apie kūrybą kalbėjo medijų menininkė.

Galbūt tarp kūrybos formų ir įvyko „pasistumdymas“, tačiau, kad bus menininkė, N. Naujokaitė neabejojo nuo pat vaikystės.

„Lankiau Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, kurioje sustiprinti menai. Mano kelias, kaip ir buvo beveik aiškus, kad liksiu toje srityje. Vienu metu pagalvojau, kad mediciną būtų įdomu studijuoti, bet tai buvo tik trumpas pasvaičiojimas. Be to, mokiausi meninio profilio mokykloje – būtų neužtekę ir mano abitūros tokioms svajonėms. O ir visą laiką norėjau stoti į Dailės akademiją, buvau labai laiminga, kad iškart pavyko, kad po to turėjau galimybę pratęsti studijas Diuseldorfe“, – prisiminė N. Naujokaitė.

Visgi menininko profesija neretai susiejama ir su klausimu, ir su abejone – kaip reikės išgyventi vien iš kūrybos?

„Tokių abejonių nebuvo. Menininkams visada sunkiau užsidirbti pinigų. Bet, ko gero, taip nutiko todėl, kad akademijose dėstė stiprios asmenybės, padrąsino. Vienas tokių – videomenininkas Marcelis Odenbachas. Galimybė kurti keletą projektų vadinamoje medijų mokykloje Kiolne, podiplominėse dvejų metų medijų studijose tarsi sutvirtino mano kelią“, – kalbėjo pašnekovė.

Medijų menas turi savo publiką

Naujųjų medijų menas, ko gero, Lietuvoje dar tik skinasi kelią, menininkai šia kryptimi žengia gan nedrąsiai. Užtat, N. Naujokaitės manymu, ši meno rūšis traukia žiūrovą.

„Tik kartkartėmis atvažiuoju į Lietuvą, čia matau daug visokios rūšies menų. Kadangi šiais metais Kaunas – Europos kultūros sostinė, yra neįtikėtinai gražių projektų! Marinos Abramovič paroda „Būties atmintis“ Kauno paveikslų galerijoje, Williamo Kentridge'o – M. K. Čiurlionio dailės muziejuje... Medijų menas turi savo rėmus, interesą, publiką, daug žiūrovų, džiugu.
Atvykau į Lietuvą savaitei, kadangi Vytauto Kasiulio dailės muziejus pakvietė dalyvauti parodoje-ekspozicijoje, skirtoje Lietuvos menininkams Vokietijoje – parodyti vieną mano kurtų projektų. Ištrūkau, kad įrengčiau savo ekspozicinę erdvę“, – sakė menininkė.

Kalbėdama apie videofilmą „Golzheimas“, N. Naujokaitė sakė, kad šis darbas nuo pat pradžių turėjo aiškią formą: „Dažniausiai darau projektus, tema, kuri mane domina. Ją rutulioju, ir išsivysto – instaliacija arba nuotraukų serija, videodarbas – tai pagrindinės mano sritys. Gvildendama temą vėliau ją realizuoju. „Golzheim“ – nuo pat pradžių – videodarbas. Dirbau kartu su kompozitoriumi iš Austrijos, Thomu Amannu. Buvo labai įdomu, nes jis iškart pajautė apie ką kalbame, subtiliai sukūrė garso takelį su labai minimaliais intarpais – elektronine muzika. Laiminga, kad kartu šitą darbą padarėme.“

Golzheim from Neringa Naujokaite on Vimeo.