Ryškios spalvos, paslapties šydas jo kūriniams suteikia tam tikro nežemiškumo – kuriama fantastinė atmosfera, veikėjai atrodo atklydę iš kitos planetos. Tie nežemiški gyventojai skiriasi nuo mūsų tik nežymiai pakeista anatomija – išilgintais pirštais, kuriais jie godžiai graibsto gyvenimo teikiamas gėrybes ir dosniai jomis dalijasi su saviškiais. Įkypose migdolo formos akyse telpa visos gyvenimo pagundos ir negandos, visi stebuklai. Jie tokie kaip ir mes – besilinksminantys, dainuojantys, kenčiantys, mylintys ir skaudinantys vieni kitus. Tačiau dažniausiai gyvenantys harmonijoje su aplinka ir pasauliu.
Artūras Šlipavičius mėgsta tapyti ir ant drobės, ir ant medžio, faktūriškumas jam labai svarbus. Šis lietuvių menininkas yra dažnai kviečiamas dalyvauti įvairiose parodose už Lietuvos ribų. „Italai mane išrinko 2015-ųjų dailininku. Svečio teisėmis esu pakviestas dalyvauti prestižiniame pasauliniame renginyje, skirtame Michelangelui – International Prize Michelangelo Artists at Giubileo 2015.
Susirinksime pagerbti šio menininko šedevrų sukūrimo metinių, ta proga savo kūrinius eksponuosime šalia Michelangelo skulptūros „Mozė“. Nuo Kalėdų esu pakviestas į Vatikaną su savo kūriniu „Dangaus ir Žemės sąjunga“, kuris šiuo metu yra eksponuojamas ir parodoje „Laiškai iš praeities“.
Šį charizmatišką menininką geriausiai apibūdina sintezės – visų menų jungties siekis. Ilgą laiką svajojo kurti muziką savo paveikslams – garsą pritaikyti vaizdui, o vaizdą – garsui. Parodos fone pasikalbėjau su jos autoriumi.
- Kokios temos Jums svarbiausios?
- Pagrindinė tema – žmogus. Bandau kurti amžiną, harmoningą pasaulį. Jame gyvena ne tik Dievas, bet ir velnias, ir laumės, ir Perkūnas, Vytautas Didysis ir Karalius Mindaugas. Jame gyvena vagys ir iškrypėliai. Pasaulio harmoniją griauna revoliucingai nusiteikęs proletariatas ir vyžoti mužikai. Kitaip tariant, vidutinybės ir neišsilavinę vartotojai su Kinija ir JAV priešakyje naikina kultūrą ir dvasines vertybes. TV ir radijas, sudarę sutartį su velniu, naikina viską, kas šventa ir harmoninga.
Menas išsikreipė į popartą, ir dabar jau niekas nebegali jo pavyti. Baisus kultūros dekadansas tiesiog plūsta per televizorių kanalus. Masiniai renginiai su popatlikėjais, baisiai klaiki jų muzika tiesiog žudo. Gavau skrandžio opą nuo lietuviškų „žvaigždžių“. Taigi temos kūrybai neišsenkamos. Tiesiog nereikia pradėti gelbėti viso pasaulio ir apsimesti genijumi. Tai Menas išgelbės pasaulį.
- Kaip jis tą padarys ir nuo ko pasaulį reikia gelbėti?
- Teiginys, kad menas išgelbės pasaulį – tai kaip poezija, kurios negalima žodžiais paaiškinti arba apibūdinti. Menas yra labai galinga kuriamoji energija. Menas be pabaigos ir su pabaiga daro didžiulį matomą ir nematomą poveikį žmonijai. Nuo architektūros iki miniatiūrinių papuošalų. Visa žemės istorija apgaubta mistifikuotais meno objektais ir simboliais. Visa antika ir senoji kultūra gelbsti pasaulį. Tinka ir citata iš mano brolio eilėraščio: „Visi mes tampame pusdieviais žiemą, galėdami vaikščioti vandens paviršiumi.“
- Papasakokite plačiau apie parodą Luvre.
- Tai buvo 7-oji pasaulinė meno paroda Paris-LOUVRE 2015. Ją organizuoja prancūzų ir italų menotyrininkai. Pasak jų, tai viena garsiausių meno vietų pasaulyje, parodoje gali dalyvauti tiktai gyvi menininkai. Taigi italų žurnalas Effetto Arte išrinko mane 2015 m. meno genijumi (The Genius of Art nominacija). Tada pasikvietė ir pristatė Paryžiuje, Luvre. Parodoje kabėjo mano darbas „Meilė“, dar 10 paveikslų ir trumpa biografija buvo rodomi dideliame monitoriuje.
Garsus šiuolaikinis ispanų menininkas Daly, Salvadoro ir Galos Daly įpėdinis, per atidarymą mane apkabino ir spustelėjo ranką. Jis buvo šios parodos simbolis. Esu itin pamalonintas tokio jo dėmesio.
- Meno genijumi buvote tituluotas Palermo bienalėje.
- Apdovanojimas Genius of art 2015 skamba pritrenkiamai. Labai smagus jausmas. Pasiekimai profesinėje erdvėje kiekvienam iš mūsų yra labai svarbūs. Tris menininkus, tarp jų ir mane, apdovanojo brangiais, itin retais šveicariškais laikrodžiais. Buvo pasakyta, kad apdovanojimą gavau už stiliaus grynumą ir kūrybos vientisumą. Tačiau susireikšminti nebuvo kada. Pasaulinės parodos veja viena kitą. 2010 m. mano „Autoportretas“ papuolė į Saatchy galerijos išrinktą 50-tuką, iš pasaulyje išrinktų 500 paveikslų. Pernai dalyvavau Niujorko Artexpo 2014, šiemet Luvre – tai mano kūrybinio kelio mažytės, malonios stotelės. Tikslų bei planų yra tikrai grandiozinių, didelių. Dievo prašau, kad leistų prisiliesti prie amžinybės ir meno paslapties.
- Vaizduojate žmones tarsi ikonose – veidai panašūs vieni į kitus, gestai ir judesiai kiek sukaustyti. Personažai tarsi įkalinti Jūsų rankose. Jūs juos sukūrėte, bet neleidžiate jiems gyventi savarankiškai. Kodėl pasirinkote tokią vaizdavimo manierą?
- Mano žmonės nėra prikaustyti arba sukaustyti sunkiomis aureolėmis. Kiekvienas iš mūsų gyvena savo tikrame ir menamame energetiniame Lauke. Kiekvienas turime savo aurą – sielą. Kiekvienas skirtingai jaučiame ir suvokiame mus supančią subtiliąją esenciją. Taip ir mano paveiksluose. Viskas kaip gyvenime. Šalia kvailio visada atsiranda kažkas gero ir nepakartojamo.
- Darbas „Lethe miestas“ ryškiai skiriasi nuo kitų Jūsų kūrinių. Prieš išblukusius dramblio kaulo spalvos rūmus stovi juodai apsirengusių žmonių minia. Kūrinys tarsi alsuoja tyla, net agonijos nuojauta. Apie ką šis kūrinys?
- Lethe miestas – tai didžiulio tapybos ir muzikos projekto, vykdyto 1990–2000 m., dalis. Šis miestas arba dvasinė erdvė yra tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Visas ciklas buvo kurtas, mąstant apie tai, ko nematome paprastame matavime. Tai matome ir jaučiame kaip poeziją ir muziką – subtiliai prisiliesdami prie egzistencijos esmės. Siela amžina? Siela laikina? Ar siela turi laiką ir formą? Siela ir gyvenimas materialūs? Ar jie turi bendrą likimą, ar ne? O kas atsitinka, jeigu sielą parduodi velniui? Apie tai šis ciklas ir paveikslas „Lethe miestas“.
- Grupė, kuriai priklausote, „IR VISA TAI, KAS YRA GRAŽU, YRA GRAŽU“ pristatoma kaip avangardinė. Ar laikote save avangardiniu tapytoju?
- „IR VISA TAI, KAS YRA GRAŽU, YRA GRAŽU“ – tai mano ir Artūro Baryso meno kūrinys. Gyvenimo projektas. Grupė gyvuoja 27 metus. Šiuo metu įrašinėjame vinilinę plokštelę. Muzika, kaip ir dailė, yra nesibaigiantis meno projektas. Ji nėra avangardinė. Niekada tokia nebuvo. Tiesiog 1987 m. Lietuvoje niekas negrojo taip, kaip mes. Todėl mus ir apšmeižė, kad esame muzikos avangardistai. Juokaudamas dažnai sakau, kad ne mus reikia priskirti prie tam tikrų muzikinių stilių, o stilius priderinti prie mūsų muzikos ir veiksmo. Šis kolektyvas – tai mano išnešiotas ir išpuoselėtas kūdikis. Aš su juo ir baruosi, ir nuklystu į dausas, ir vėl sugrįžtu...
Nesu avangardinio meno atstovas. Esu menininkas, atstovaujantis savo laikui. Nesijaučiu įsėdęs į avangardinio meno laivą. Tačiau galiu pasigirti, kad 1987 m. mano projektas Tapybos ir muzikos HARUSPICIJA buvo pirmasis Lietuvoje tokio pobūdžio. Paskui atsirado dar 4 tokie projektai. Projektas Tapybos–muzikos–kino MEILĖ tęsiasi iki šiol. Taigi esu tarpdisciplininio meno pradininkas Lietuvos padangėje.
- Papasakokite apie savo kūrinį „Žalgiris. In Memoria“. Karūnuojate lietuvių tautą?
- „Žalgiris. In Memoria“ – tai projektas, trunkantis daugiau kaip 600 metų. Sakyti, kad karūnuoju Lietuvą, o lietuvius iškeliu aukščiau kitų tautų – neteisinga. Tačiau myliu Lietuvą, o jos istoriją matau lyg iš paukščio skrydžio. Tai vyko seniai, pagonybės ir krikščionybės kryžkelėje. Kalavijuočių, kryžiuočių ordinai su kitais garsiausiais anglų, vengrų, germanų, italų riteriais, laiminami Vatikano popiežiaus, norėjo nušluoti mus nuo žemės paviršiaus. Po Žalgirio apsiramino kokiems 200 metų. Na, o ką vokiečiai, italai išdarinėjo praeitame amžiuje, dar nepamiršome. Prieš mėnesį buvau plenere Lenkijoje. Ta vieta netoli Hitlerio bunkerio – Vilko guolio. Nuvykau ten su kitais menininkais. Jausmas buvo stiprus, neapsakomai stiprus. Gyva pasaulio istorija. Ji tiesiog tęsiasi, tęsiasi ir tęsis... Šia tema, o ji man labai svarbi, kaip ir visai Lietuvai, reikėtų kalbėti atvirai ir nuolatos.
- Koks menas Jums yra pats įdomiausias?
- Sakralinis. Vasaros viduryje švęsiu savo vestuvių 30-metį. Mano draugas iš Ukrainos, įšventintas ikonų meistras, mano prašymu sukūrė sakralinę šeimos ikoną. Ją vešiu šventinti ir tada kabinsiu (arba ne) ant sienos. Tai man labai rimta. Vieną didelį mano paveikslą turi brolis Pijus ir vienuolių bendrija.
- Kai kuriuos paveikslus tapote keletą metų. Kodėl taip ilgai?
- Visus paveikslus kuriu ilgai. Tačiau vienu metu jų tapau labai daug. Būna, kad paveikslai kuria mane patį. Parodoje, kuri šiuo metu rodoma Vilniuje ir po to keliaus į Niujorką, eksponuoju paveikslus, sukurtus nuo 2006 metų. Pagaliau paleidau juos į pasaulį visus kartu.
- Ar šiandien kuriantys menininkai turi savo mūzas? Jeigu taip, tai ką pavadintumėte savąja?
- Mano mūza yra žmona Ara. Menas yra manyje, net mano viduriuose. Vieniems mūza yra pinigai ir garbė, kitiems – blizgantys daikčiukai. Tretiems – didybės manija su velnio sparnais...
- Kai kurie Jūsų kūriniai netgi padengti auksu. Ką auksas simbolizuoja Jūsų kūryboje?
- Auksas visais laikais buvo ir bus auksas. Juk jį trys karaliai atnešė. Tai prabanga ir sakralumas. Tai padėtis visuomenėje. Tai saulė ir šviesa.
- Ar laikote save šiuolaikiniu menininku?
Esu absoliučiai šiuolaikinis menininkas. Esu meno epicentre tiek dailėje, tiek muzikoje. Dar 1991 m. italų televizija rodė mano tapybos ir muzikos projektą per nacionalinį kanalą. Tada Pangonytė gyveno Romoje ir italams rekomendavo parodyti, kad Lietuva pakilo ne tik revoliucijai, laisvei, ji kuria ir meną.