Menininkai ir jų Kalėdos: kartais šventei gali užtekti ir dvylikos šprotų vakarienės

Dabartinis pasaulis jau toks – sudėtinga surasti laiko apmąstymams ir susikaupimui, o Kalėdų šventės, regis, tik tam, kad skubos ir bruzdesio būtų dar daugiau... Visgi, kalėdinis laikas (nori tu to ar ne), kažkaip sugeba priversti perpurtyti mintis, pažvelgti į tai, kas mūsų gyvenimuose svarbiausia. Ir atsigrįžęs į save suvoki, kad šios jaukiausios metų šventės tikrai nesisuka aplink supakuotas dovanas, gausiai nuklotą stalą ir sutvarkytus namus... Tai apie mus, apie šiltą artimojo prisiglaudimą, tylius žingsnius sekant iš paskos ir akis, kuriose atsispindi šimtas Kalėdų! Šventiniais linkėjimais su „Delfi“ skaitytojais pasidalinę menininkai papasakojo apie savo Kalėdas, prisiminė vaikystę, tradicijų tęstinumą. Taip pat paprašyti surado savo kurtą paveikslą, spinduliuojantį kalėdiniu jausmu.

Santykis su praeitimi

Tapytojas Andrius Miežis, paklaustas, ar šventiniame šurmulyje spėjantis pajusti kalėdinę dvasią, sakė, kad yra gana ramiai nusiteikęs, nuotaikos vaikystėje būdavo labiau intriguojančios.

„Netrūko intrigos ir paslapties, kadangi, neslėpkim, visgi laukdavai dovanų... Šventė susijusi su dovanomis, nežinojimu. Dabar vaikai, o kartais ir suaugę, užsisako dovanas, žino, ko laukti. Šiuo atveju, man būdavo įdomiausia ta intriga, kas bus po eglute? Ypač kai vaikystė – deficito laikais... daiktų nebuvo daug, kažką gauti – įspūdinga. Kaip ir stalas, vaišės. Sovietiniais laikais gyvenome savotiškame nepritekliuje, kukliai, šventė būdavo tikrai laukiama, suteikdavo ypatingo jaudulio“, – pasakojo A. Miežis.

Tapytojas tikino, kad Kūčios ir Kalėdos jam labiau siejasi su protėviais, proseneliais, nei su religine švente: „Ruošiant Kūčių stalą, mano manymu, vienintelis kartas metuose, kai turi būti konservatyvus požiūris. Kadangi tokį maistą valgė mūsų seneliai, proseneliai ir t.t. Per maistą yra ryšys su mirusiais. Galbūt keistai skamba, bet man asocijuojasi būtent taip – su mirusiųjų paminėjimu – santykis su praeitimi, tradicija.“

Prisiminimai, A. Miežis tęsė, visas mūsų turtas, ypač, – kuo esi vyresnis. „Kai tau dvidešimt, tu nesuvoki, neturi sentimento pojūčio, nežinai, kas yra nostalgija. Vėliau pradedi vertinti, per tai kuriami atsiminimai. Sunku pasakyti, kas vertingiau – ar pats įvykis, ar prisiminimas apie jį? Prieš dvejus metus, pandemijos piko metu buvau Nidoje. Taip išėjo, kad žmona susirgo kovidu, ir aš iš Nidos neišvažiavau, prabuvęs ten dvi savaites, likau dar mėnesiui... Vienas – per Kūčias ir Kalėdas! Visa Nida tuščia... Labai įdomus jausmas. Nebuvo liūdna, nusipirkau šprotų dėžutę Kūčioms, į dvylika lėkštučių išdėliojau po vieną šprotą... dvylika patiekalų, improvizacija – tradiciją išlaikiau. Kaip dvylika apaštalų sėdėjau vienas prie labai didžiulio stalo – įspūdingas prisiminimas“, – neįprastu išgyvenimu dalinosi tapytojas.

Ne tik apkabinti artimuosius, bet prisiminti jau išėjusius

A. Miežis sakė, kad šiuo šventiniu laiku svarbu ne tik apkabinti artimuosius, bet ir prisiminti jau išėjusius.

„Su kuriais kažkada sėdėjome prie stalo, plotkelį laužėm, kūčiukus valgėm... Man asmeniškai, tai sentimento šventė, praėjusios istorijos, praėjusių dienų, ryšys su savo vaikyste, protėviais, mirusia mama, kuri ruošdavo stalą... Dvasininkai kalba – nepirkite dovanų, šventė ne tame. Bandome apsimesti dvasingais, pakylėtais, bet visgi šventė vyksta per kitokius taškus – vaikystės, šilumos, šeimos, maisto, skonio, tų pačių dovanų... Nebūtinai Kristaus gimtadienį švenčiame, paviršiniai, banalūs dalykai gali būti gilūs, turėti tam tikros metafizikos“, – kalbėjo kūrėjas.

Pernai išgyvenome karantiną, šiemet – karą Ukrainoje. Karas, pasak A. Miežio, pats baisiausias dalykas: „Karas nedera su šventėmis, bet viltis būtina visiems. Suvokdami, kad karas vyksta visai netoliese, mes nustojame dejuoti. Nereiktų pamiršti ukrainiečių, žiūrint žinias, karas tapo tarsi orų prognozė, atrodo, taip turi būti – atbunka dėmesys. Išvydęs sprogimo sugriautą namą – išleidi atodūsį, ir viskas... Reiktų kiek įmanoma labiau pasirūpinti ukrainiečiais... Bibliotekoje rinkome siuntinį į Ukrainą, galima ne vien tik būtiniausius daiktus dėti, bet ir skanesnį saldainį, kad ir ten būtų Kalėdos, kiek įmanoma, geresnės...“

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, karas Ukrainoje, anot A. Miežio, parodo, kaip gerai gyvename.

„Pasakysiu sarkastiškai: nedidelis danties skausmas numalšina didelį dvasinį skausmą, taip ir mums: nors turime problemų, bet matydami, kad šalia karas, suvokiame, kad gyvename gerai – toks paradoksas. Karas išvis parodo žmogiškąsias savybes. Savo knygoje Viktoras E. Franklis „Žmogus ieško prasmės“ rašo apie koncentracijos stovyklą, kaip tam tikrose sąlygose atsiskleidžia žmogiškumas, arba kaip tik – dingsta. Kad tik nepriprastume prie šio karo, nors jau greitai bus metai, kai jis vyksta Ukrainoje. Nepanikuokime, bet ir neužmirškime – aukokime, padėkime, kuo galime. Per Kūčias pasimelskime“, – išlikti jautriais ragino menininkas.

Palinkėjimas – daugiau jausti

A. Miežis visiems linkėjo mažiau įžvelgti klastos kituose, tai, anot jo, – ir neigiamas, ir teigiamas dalykas: „Sąmokslo teorijos, nebūtinai globalios, jos gali būti ir lokalios – nepasitikėjimas valdžia, sutuoktiniu, medikais, pedagogais... ir t.t. Linkiu daugiau jausti. Sakyčiau, už meilę stipresnis – dėkingumas. Jausti dėkingumą savyje – didelė laimė. Netgi jaučiu dėkingumą už tai, kad beveik mano kieme yra parduotuvė, dirba krūva žmonių, kad aš ateičiau ir nusipirkčiau kivį, kurį atveža iš Izraelio, o kavą iš Lotynų Amerikos. Kosmosas! Kažkas daro vyną, kažkas kepa duoną, pieno primelžia, aliejų spaudžia... <...> Bet mes nebejaučiame dėkingumo, atrodo, taip savaime turi būti. Bet visas pasaulis stengiasi dėl mūsų! Taip, būname pavargę, trūksta saulės, juoko... bet gyvenimas be galo gražus... Nekalbu kaip influenceris, bet apsidairius, kad ir šimto metrų spinduliu, netgi jeigu tu esi vienas, aplinkui daug gero. Svarbiausia – tai pastebėti.“

Kalėdų rytas asocijuojasi su saule

Menininkas Algis Kriščiūnas pasakojo, kad vaikystės Kalėdos jų šeimoje buvusios tokios pačios, kaip ir pas visus – tik šventė buvo labiau šeimyniška, į bažnyčią neidavę, iškilmingų Bernelių Šv. Mišių nežiūrėdavę.

„Visada susirinkdavome Kūčių vakarienei – kūčiukai, aguonų pienas, kisielius ir silkė pataluose (užtat dabar taip nemėgstama silkė išnyko nuo mūsų stalo, abu su Jurga (Jurga Baltrukonytė – A. Kriščiūno žmona, – aut. past.) jos nevalgome, kaip ir svogūnų, česnakų, stalas labiau vegetariškas / veganiškas)... Anuomet buvo tradicija paragauti visų dvylikos patiekalų, taip pat ir silkės... Kūčių vakarienė – tyli, rami šventė. O Kalėdų rytas asocijuojasi su saule. Mano vaikystės namų langai buvo į rytus, su saule atsibundi, tada bėgi po eglute žiūrėti dovanėlių. Nesvarbu, kokios jos būdavo, tai džiaugsmo akimirkos“, – vaikystės Kalėdas prisiminė A. Kriščiūnas.

Vis tik, menininkas pripažįsta, kad Kalėdos labiausiai jam susijusios su kažko dovanojimu – nebūtinai daiktų, – jausmo.

„Daugiausiai džiaugsmo suteikia ne daiktas, kurį tu gauni, bet jausmas, su kuriuo jį tau išrinko. Praeitais metais vienas kitam su Jurga pasidovanojome auskarus – kiekvienas po vieną nešiojame – nebuvo brangūs, bet pats jausmas, kad dovanojame vienas kitam bendrumą, dar vienų nugyventų metų džiaugsmą, pažadą – svarbiausias“, – pažymėjo jis.

A. Kriščiūnas nė kiek neabejoja – pradedi labiau vertinti tai, ką turi, kai supranti, kad gali to netekti.

„Ukrainoje Kalėdas žmonės sutinka neturėdami nei elektros, nei vandens, sutinka be savo tėčių, be savo vyrų... Tai yra siaubinga... Labiau pradedi vertinti tai, ką turi, ne turtą, bet savo artimus šalia. Žinai, kad naktį miegosi ramiai, nereikės bėgti į slėptuvę. Gali džiaugtis tuo, kas yra, žmonių artumu, kuris yra labai trapus. Geriausias linkėjimas – nustoti lėkti, vertinti tai, ką turime – santykius su žmonėmis, su artimaisiais, nes jie už nieką nenuperkami, labai greitai gali subyrėti, pranykti iš mūsų gyvenimo. Linkiu išmokti būti su savimi nieko neveikiant, tiesiog juntant save, savo gyvenimą, momentą, esant čia, šitoje žemėje, kuris labai greitai pasibaigs“, – nepamiršti svarbiausių dalykų linkėjo A. Kriščiūnas.

Bendravimas – svarbiausias dalykas

Tapytoja Birutė Lemkė atviravo, kad Kalėdų laukimas kaip visuomet – permainingas laikotarpis.

„Reikia pabaigti darbus, metų pabaiga, visokiausių rūpesčių... Iš kitos pusės, laukimas – šviesus, nežiūrint į tai, koks oras – prastas ar geras. Kalėdos – viena pagrindinių šeimos švenčių, kai susitinki su artimaisiais, bendravimas – svarbiausias dalykas. Neseniai pagalvojau vaikščiodama – sudėtingas metas tiems, kas yra vienišas, kas neturi šeimos – labai svarbu įtraukti ir tuos žmones, pasirūpinti kiekvienu“, – atsigręžti į tuos, kam sunku, ragino B. Lemkė.

Iš vaikystės B. Lemkei labiausiai įsiminę dvylika Kūčių stalo patiekalų – jų ruošimas ir skaičiavimas.

„Mes, vaikai, būdavome atsakingi juos suskaičiuoti, kad tikrai nepritrūktų – visas toks bruzdesys aplink, akcentavimas patiekalų skaičiaus, kad kiti metai būtų sotūs, nors vaikams neatrodė, kad maistas gali būti problema, kad jo gali trūkti kada nors, regėjosi labiau kaip abstrakti sąvoka. Kartais pavykdavo nuvažiuoti į kaimą pas senelius, užsnigtais keliais. Mano vaikystė – sovietmečiu, kai per šventes nebūdavo suteikiamos laisvos dienos, tad reikėdavo suktis. Pas senelius važiuodavome tik tuomet, jeigu išpuldavo savaitgalis – ne kiekvienais metais pavykdavo“, – prisiminė B. Lemkė.

Stengiasi išlaikyti tradicijas

Menininkė sakė, kad ir dabar visada stengiasi išlaikyti šventines tradicijas: „Stalas, bendra vakarienė, per Kalėdas susitikti su šeima – ši tradicija išlieka visą laiką. Buvo keletas keistų metų, kai Kalėdas šventėme per zoom'ą. Bet vis tiek, visi pasiruošė dvylika patiekalų, ir vakarieniavom. Šita tradicija labai įaugusi, jos neįmanoma atsisakyti.“

Kaip šiuo laiku, kai viena blogybė veja kitą – atrasti šviesos, nejusti kaltės jausmo švenčiant?

„Sudėtingas klausimas, vienas atsakymų – susimažinome dovanas, paaukosime Ukrainai, vienas dalykų, kurį gali padaryti. Tradicijos išlaikymas, buvimas su šeima, puoselėjimas gerų jausmų, palinkėjimų, gerųjų tradicijų – padeda išsilaikyti. Taip, sudėtinga neprarasti vilties... Mano mama yra iš Ukrainos, jai tikrai labai sunku, bet stengiamės, – vienas kitą palaikydami, įkvėpdami gerų emocijų. Viltis, tikėjimas – motyvacija, varomoji jėga, kurią reikia kažkaip vis sau priminti, įpūsti ugnelę – ir sau, ir vieni kitiems. Tad norisi visiems palinkėti Vilties. Nepaisant to, kad šiandien lyja, kad Kalėdos nėra baltos – tegu tai neužgožia šviesių, gerų minčių, nesutrukdo susisiekti su artimaisiais! Svarbiausia – dalintis šiluma“, – kalbėjo B. Lemkė.

Taikos – išorinės ir vidinės

Menininkas Andrius Makarevičius prisimindamas vaikystės Kalėdas sakė, kad jos atmintyje išlikusios kaip šilta, jauki, paslaptingiausia šventė.

„Kūčių vakaras su šeima praleistas rimtyje, o šv. Kalėdų rytą, mes su sese anksčiausiai keldavomės ir bėgdavome po eglute ieškoti dovanų. Dabar – vienus metus švenčiame su mano šeima, kitus – su žmonos sese ir jos sutuoktiniu Danijoje. Smagu pajausti ir jų tradicijas. Pas tėvus viskas tradiciškai: per Kūčias jokios mėsos, 12 patiekalų, aguonų pienas ir kūčiukai, pyragėliai su grybais ir t.t. O per šv. Kalėdas jau linksmiau“, – pasakojo dailininkas. Jis palinkėjo visiems supratingumo, atvirumo, taikos – išorinės ir vidinės!

Mylimiausias laikas

Menininkė Goda Lukaitė pasakojo, kad Kalėdos – jos mylimiausias laikas, svarstė, kad galbūt dėl to, kad pati yra gimusi savaitė iki jų.

„Žiema ir sniegas man magiškai gražūs. Džiaugiuosi šeimos tradicija, kurią puoselėjame jau daug metų – susitikti visiems pas senelius. Jie gyvena Užupio gale, pro langus atsiveria Vilniaus panorama. Senelius labai mylime. Jiems jau po 90 metų, bet mūsų visada labai laukia su balta mišraine ir kitomis vaišėmis. Šeima pasidarė jau labai didelė, tad dažnas svečias – didelis šurmulys. Šventę tęsiame pasivaikščiojimu po Kalėdinį Užupį, Senamiestį. Antrą Kalėdų dieną jau kelis metus iš eilės važiuojame į Merkinę, pasivaikščioti po žiemišką mišką, atsigauti nuo miesto šurmulio gamtoje. Kalėdos man – apie buvimą kartu“, – sakė ji.

Tą patį pajusti G. Lukaitė linkėjo visiems, nepamiršti, kas svarbiausia: „Būti kartu, nesipykti, mažiau galvoti apie materialius dalykus ir nepamiršti padėti, kam pagalbos dabar reikia labiausiai.“