Visi šie moters pasiekimai nėra tik skambūs žodžiai ir tai, ką šiandien gali kiekvienas menininkas. Interviu metu ji papasakojo apie ilgą, alinantį, daug kantrybės reikalaujantį procesą, kur tenka „nusiimti nuo galvos tapytojos beretę“, pasiraitoti rankoves ir spręsti įvairiausius techninius niuansus, turėti inžinerinių gabumų, kartais išmanyti net elektroniką.
Ką tik praėjus Vasario 16-ajai, Delfi TV laidoje „Garsiai!“ paklausėme apie tautinio identiteto pripildytą darbą, kurį ji pristatė Egipto auditorijai – „Gintarinę širdį“.
„Gavau kvietimą į Egiptą, Šarm El Šeichą, kur vyko menininkų simpoziumas. Jie kviečia po vieną menininką iš kiekvienos šalies tam, kad sukurtų memorialą iš visų jų darbų. Labai malonu, kad egiptiečiai pastebėjo mane ir pakvietė prisijungti. Davė tokią užduotį: sukurti širdį – nesvarbu, iš kokių priemonių. Buvo galima kurti vietoje arba atsivežti jau užbaigtą kūrinį. Keliavau ten su visa šeima – su vyru ir dviem mažiukais vaikais – todėl nusprendžiau ją padaryti čia.
Norėjau, kad kūrinyje atsispindėtų mūsų tauta, todėl sugalvojau sukurti širdį iš pajūryje žmonių surinktų mažų gintarėlių. Pati esu kilusi iš Klaipėdos ir mes turime tokią tradiciją, ypač nuvažiavę prie jūros po audros, rinkti gintarus. Tai yra labai smagus ir malonus užsiėmimas. Kiekvienas pajūryje gyvenantis žmogus po saujelę gintarų tikrai turi.
Aišku, kai jau pakviečia į projektą, viskas vyksta gana greitai: atrodo, reikia jau iš karto pasirašyti sutartį ir važiuoti, tuo pat metu pradėti įgyvendinti tą projektą. Tai buvo mintis pakviesti žmones padovanoti savo surinktus gintarėlius. Kaupti niekieno neprašėme.
Daug kas labai noriai prisijungė – surinkau daugiau gintarų, nei jų reikėjo. Turbūt antrą tokią širdį padaryčiau, jei reikėtų“, – pasakodama apie žmonių gerumą šypsosi moteris.
Gineso rekordininkė
Tai nėra pirmas kartas, kai Agnė suburia žmonių bendruomenę vardan meno kūrinio. Interviu metu ji prisimena savo pirmąsias menines instaliacijas, prie kurių idėjų įgyvendinimo prisidėjo geros valios žmonės, paprasti piliečiai.
„Ko gero, pats pirmasis toks mano projektas buvo lūpdažis-milžinas, kurį sukūriau 2012-aisiais metais. Tada man kilo mintis, kad reiktų surinkti senus, jau nebenaudojamus lūpų dažus ir iš jų sukurti meno objektą.
Kreipiausi į vieną kompaniją, kuri atidavė lūpdažius su pasibaigusiu galiojimu, nes juos bet kuriuo atveju veža naikinti.
Tada dar neįsivaizdavau, kad gali būti taip sunku surinkti tiek daug lūpdažių. Nežinojau, kad Lietuvoje viena moteris sunaudoja vidutiniškai tiktai du lūpdažius per metus. Ir niekas juk nelaukia tokio projekto kaip šis, tad panaudotus lūpdažius išmeta“, – iššūkiais dalinasi A. Kišonaitė.
Ji prideda, kad milžinišku lūpdažiu, pagamintu iš daug mažų lūpdažių, nešė svarbią žinutę visuomenei.
„Šiuo kūriniu buvo siekta atkreipti dėmesį į atsakingą vartojimą. Daug kas dabar jau mėgsta mane sulyginti su tais, kurie yra apskritai prieš vartotojiškumą. Tačiau noriu patikslinti, kad aš esu už atsakingą vartojimą“, – pabrėžia menininkė.
Moteris džiaugiasi, kad nors projekto realizavimas buvo labai sudėtingas ir ilgas, jį pastebėjo kinai, kurie pakvietė meno kūrinį eksponuoti jų šalyje.
„Mes ilgai susirašinėjom ir galiausiai aš sukūriau naują „Lūpdažių bokštą“, kuris pasiekė pasaulio Gineso rekordą“, – džiaugiasi rekordininkė, iš 18 399 lūpų dažų pakuočių pagaminusi įspūdingą 3,03 metro aukščio ir 530 kg svorio skulptūrą.
Įkvėpimas – klastinga liga
Širdies tema lydėjo ir dar vieną Agnės darbą, sukurtą 2019 metų lapkričio 14-ąją vykusiai Pasaulinei diabeto dienai. Moteris papasakojo „Cukrinės širdies“ istoriją ir į ką savo darbu ji norėjo atkreipti dėmesį.
„Šį projektą įgyvendinau drauge su endokrinologų ir kardiologų draugijomis. Savo kūriniu nusprendžiau atkreipti dėmesį į antro tipo diabetu sergančius žmones. Kai yra diagnozuojamas pirmas tipas, galima greitai tai suvokti ir yra viskas aišku, o štai antro tipo diabetikai dar ilgai vaikšto nežinodami apie savo ligą. Tam galima užbėgti už akių, kasmet pasitikrinus gliukozės kiekį kraujyje.
Mano mintis buvo tą cukrinę širdį pastatyti viešoje vietoje. Ji buvo taip suprojektuota, kad plaktų širdies ritmu. Instaliacijoje panaudojau tikro cukraus gabalėlius. Siekiau paskatinti žmones pasitikrinti savo sveikatą“, – sako A. Kišonaitė.
Agnė neslėpė, kad kasmet dedikuoja po vieną savo kūrinį būtent šiai progai, nes pati jau kurį laiką kovoja su klastingu cukriniu diabetu.
„2012 metais man diagnozavo diabetą. Pirmo tipo, kurio aš negalėjau nuspėti. Iš tikrųjų buvo labai sudėtinga susigyventi su juo ne tik man pačiai, bet ir visai mano šeimai. Teko pertvarkyti savo dienotvarkę ir mažiausiai tris kartus per dieną prasidurti pirštą, pasitikrinti kraują, į pilvą leistis insuliną. Buvo nuotaikų, sveikatos svyravimų. Kažkaip reikėjo su tuo susigyventi ir nepaleisti iš rankų visų veiklų.
Ačiū savo vyrui, mamai ir visiems artimiesiems, kurie buvo šalia ir padėjo man po truputį susigyventi, išsikapstyti.
Kiekvienas menininkas, ko gero, kuria per savo prizmę. Įtraukia į savo darbus tai, kuo gyvena ir ką jaučia jis pats. Todėl natūraliai diabeto tema atėjo į mano kūrybą“, – atvirauja pripažinta menininkė.
Menas – kaip įrankis padėti visuomenei
A. Kišonaitė yra paaukojusi ne vieną savo meno kūrinį iniciatyvoms, besirūpinančioms įvairiomis socialinėmis problemomis. „Jaunimo linijai“ skirtame aukcione pardavė paveikslą, taip pat Klaipėdoje atidavė savo kurtą kilimą, už kurį gauti pinigai atiteko vėžiu sergantiems vaikams.
„Kai man paskambina ir pasiūlo prisidėti, negaliu atsakyti. Nežinau, manau, kad kiekvienas turbūt nori daryti gerus darbus“, – kukliai komentuoja moteris.
Namai – kūrybinės dirbtuvės, kur verda šeimyninis gyvenimas
A. Kišonaitė džiaugiasi savo nuostabia šeima – skaitmeninės reklamos agentūros vadovu Mantu Kubiliumi ir dviem mažais vaikeliais, sūnumi Henriu (2,5) ir dukrele Lilija, kuriai šį mėnesį sukanka septyni mėnesiai.
Moteris pasakoja, kaip atrodo jų gyvenimas kūrybinėse dirbtuvėse.
„Mano vaikai gyvena tarp dažų ir paveikslų. Daug mūsų draugų stebisi ir nuolat klausia: „Ar jie nieko nepadaro su tavo darbais?“ Kai Henris nori tapyti, aš jam uždedu drobę ant molberto – taip, kaip darau pati. Ir jisai tapo, yra kelis labai neblogus darbus nutapęs.
Pirmą savo darbą nutapė, kai jam buvo pusantrų metų. Tada aš dar pamaišydavau dažus ir jam atiduodavau teptuką, o antrą nutapė ant drobės be mano įsikišimo“, – juokiasi pašnekovė.
Tačiau Agnė nesitiki, kad vaikai pasuks jos keliu ir kurs meną.
„Kiekvienas atėjo į šį pasaulį nuveikti kažką savo. Man smagu, kad Henriui patinka tapyti, bet aš nekreipsiu jo ta linkme. Man įdomiau yra stebėti, kas jį patį domina“, – sako dviejų vaikų mama.
Paklausta, ką tuo tarpu veikia mažiausioji, Lilija, kai mama užsiėmusi savo kūryba, o Henris tapo sau, Agnė prisipažįsta, kad šiuo metu į Vilnių yra atsikrausčiusi jos mama, kuri negaili laiko mylimiems anūkams, tačiau prideda, jog ne visada prireikia jos pagalbos.
„Lilija yra tokia rami, kad kartais aš tapau, o ji sėdi šalia, supasi savo kėdutėje. Aš pasidedu dėžę žaislų ir padavinėju jai po vieną. Būna, kad ji tiesiog stebi mano darbą“, – džiaugiasi menininkė.
Pakvietė bendradarbiauti Harvardas
Šiuo metu A. Kišonaitė darbuojasi prie kelių naujų projektų, apie kuriuos šiek tiek prasitarė interviu metu.
„Klaipėdoje darysiu milžinišką instaliaciją. Per daug visko neatskleisiu, nes šiuo metu vyksta leidimų derinimo procesas. Visas kūrybinis įgyvendinimas ten užtruks apie du metus“, – apie didesnius planus užsimena pašnekovė.
Menininkė stengiasi prisidėti ir prie žemės tausojimo, senus daiktus panaudodama savo meno kūriniuose ir skatindama visus prisijungti prie gražios idėjos.
„Kartu su Elektronikos platintojų asociacija nuo kovo pradžios rinksime nedidelius elektronikos prietaisus, iš kurių aš kursiu šviečiančią meno instaliaciją, ją vėliau eksponuosiu visiems prieinamoje vietoje Vilniuje. Ši instaliacija dalyvaus ir festivalyje „Kultūros naktis 2020“. Tad nuo kovo pradžios bet kokius nebereikalingus elektronikos prietaisus – telefonus, senus laikrodžius, laidus, ausines – kviečiu atnešti į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką“, – prie atsakingo meno kviečia prisidėti Agnė.
Taip pat ji atskleidė, kad visai neseniai dėl bendradarbiavimo į ją kreipėsi žymiojo Harvardo universiteto atstovai.
„Praeitais metais gavau tokį el. laišką, kuris maloniai nustebino. Į mane kreipėsi Harvardo mokslininkai ir paprašė leidimo publikuoti vieną mano kūrinį į „Nature“ žurnalą. Jie tuo metu galvojo apie jo viršelį. Tada pradėjome nemažai susirašinėti ir visa tai išsivystė į dabartinę mano veiklą. Šiuo metu kuriu skulptūrą, kurią jie eksponuos Harvarde.
Pradėjau jį gana seniai, bet kadangi sugalvojau techniškai gana sudėtingą dalyką, tai vėl turiu atlikti daug bandymų, kad tiktai skulptūra atrodytų profesionaliai, būtų kokybiška ir ilgaamžė“, – pabrėžė A. Kišonaitė.