Menininkė nusprendė apginti reprodukcijas: reikia nepersistengti su mintimi apie brangų kolekcinį meną

Tai, kas vienam patinka, nesvarbu, knyga ar meno kūrinys, nebūtinai turi tikti kitam, – tuo nė kiek neabejoja menininkė Ieva Mekšrūnaitė, sostinės Pamėnkalnio galerijoje pristačiusi savo kūrybos ekspoziciją „Antroji paroda“. Ji prisipažįsta esanti iš tų, kurie linkę savo namuose turėti gausią knygų lentyną, tačiau su laiku atėjo ir supratimas, kad ši kaugė kitam žmogui nebūtinai turės tokią pat svarbią reikšmę. Galų gale, sako autorė, visko su savimi vis tiek nepasiimsi ten, kur keliausi... I. Mekšrūnaitė savo kūryboje taip pat ėmėsi tyrinėti ne tik knygą kaip meninį objektą, bet ir tapybos reprodukcijas, sakydama, kad šis žanras šiek tiek per daug nuvertintas.

Prikėlė antram gyvenimui

„Esu surinkusi senų knygų kolekciją. Joje yra dailės albumų, Lietuvos grafikos leidinių, kitų kūrinių, kuriuos atsimenu iš vaikystės (visi tokių knygų turi). Atėjus pas senelius ar tetas, vis ką nors naujo pamatydavai... Tos knygos man iki šiol įdomios, jas vis pavartau, pavartau, bet tiek ir to gėrio... Supratau, kad tie seni dailės albumai su manimi ir „pasibaigs“ – mano vaikams jie nelabai svarbūs, kitiems taip pat. Ištrauki, visiems parodai – sudedi atgal... Su puikia tipografika, reprodukcijomis, tad pagalvojau, kad kažkaip reikėtų visu tuo pasidalinti“, – apie pirminį sumanymą kalbėjo I. Mekšrūnaitė.

Tuomet menininkei ir kilo idėja tuos turimus dailės albumus išardyti, jų popierių panaudoti... kaip savo kūrinių pagrindą. „Mano darbai tarsi didesnės iliustracijos, turi teksto blokus, įrašus. Vaizdas, kurį aš sukūriau – su tekstu nesusijęs, bet papildo vienas kitą“, – pasakojo menininkė, ištikima įvairių faktūrų derinimui, koliažui ir trafaretinei grafikai.

Kita dalis parodos, anot I. Mekšrūnaitės, susijusi su reprodukcijomis, kurias ji taip pat prikėlė antram gyvenimui.

„Skamba pompastiškai, bet tas antras gyvenimas, atrodytų, tinkamas apibrėžimas, nes naudoju seną popierių, ardau senus albumus. Parodoje yra serija darbų, kur visai kitaip pristatau senas reprodukcijas. Mano manymu, tai šiek tiek nuvertintas žanras. Keliaujame į užsienio muziejus pasižiūrėti, kaip atrodo Mikelandželo, Leonardo da Vinci kūriniai, kartais įsigyjame atvirutę ar plakatą, bet namuose jų taip ir nepasikabiname, esą tai kažkas prastesnio, ne taip vertinga... Todėl padariau seriją darbų su senomis reprodukcijomis, kurias truputį pagyvinau. Nereikėtų per daug gilintis į kūrinio kainą. Suraskime tai, kas mums malonu, nebijokime to pasiimti“, – pasiduoti spontaniškai emocijai ragino menininkė.

Kūrinio vertę lemia ne tik jo kaina

Brangių kūrinių kolekcionierių paprastų žmonių pasaulyje, kurie geria kavą Vilniaus gatvėje, kaip pastebi I. Mekšrūnaitė, yra nedaug.

„Tos vertės nereikia ieškoti kažkur toli, ji gali būti čia pat. Vaikai man pripiešia piešinių – jums jie nėra aktualūs, bet man – aukščiausios vertės. Reikėtų dažniau pagalvoti apie tai, kas iš tiesų patinka, nepersistengti su mintimi apie brangų kolekcinį meną. Tiesiog, ką norėtum pasikabinti, ne dėl kitų žmonių, bet dėl savęs“, – sakė ji.

Vėliau, su žiniomis, I. Mekšrūnaitė pabrėžė, atsiranda ir supratimas apie tai, kas tau išties įdomu: „Pradedi šviestis, skaityti literatūrą, vaikščioti į parodas, skaityti straipsnius – tada atsiranda didesnė nuovoka apie meną. Lygiai taip pat yra su visais mokslais. Kai pradedi gilintis – atsiveria platesnis akiratis, atsiranda kiti pasirinkimai.“

Reprodukcijų cikle yra tapytojų El Greco, Hanso Memlingo darbai. „Kai tu žinai, kad tai yra garsių dailininkų kūriniai, galbūt vien dėl to tau jie labiau patiks. Kai nežinai – tiesiog dėl to, kad tai yra puiki tapyba, gražus, kažką primenantis portretas – skirtingi požiūriai į dailę, bet abu teisingi“, – pastebėjo pašnekovė.

Karjeros kelias – tolygus

1997-aisiais I. Mekšrūnaitė baigė Lietuvos dailės akademijos grafikos katedros magistrantūrą, kur jos dėstytojais buvo grafikai ir plakatistai Albertas Gurskas, Juozas Galkus, grafikai Kęstutis Vasiliūnas, Mikalojus Vilutis. Vėliau ji tobulinosi Florencijoje.

Paklausta, ar neturėjusi jokių dvejonių, kai teko rinktis profesiją, I. Mekšrūnaitė šypsodamasi sakė, kad klausimą, kuo norinti būti, atsimenanti tik iš darželio laikų.

„Nuo vaikystės lankiau dailės būrelius, po to įstojau į Kauno Juozo Naujalio vidurinę meno mokyklą (dabar Kauno dailės gimnazija). Kai reikėjo stoti, žinojau, kad tapyba su savo spalvomis nelabai tiks, o grafika apėmė daugiau dalykų – plakatus, tekstus. Grafikos katedroje esu baigusi Knygos meno specialybę, bet niekada nedirbau šioje srityje, nors knygos visada patiko“, – sakė I. Mekšrūnaitė ir pridūrė, kad jos karjeros kelias buvo tolygus, be jokių posūkių – nei į verslą, nei į vadybą.

Galbūt ateityje kilsiąs noras apipavidalinti knygą? „Jei kas pasiūlytų – neatsisakyčiau... Kita vertus, yra labai gerų knygų dizainerių, gal tą darbą reikia jiems palikti – susitvarko puikiai! Iš toli pamačiusi viršelį žinau, kieno tai kūryba... o, knygų dizaineris Jurgis Griškevičius vėl puikiai pasidarbavo... Visgi nesakau, kad jeigu pasitaikys tokia galimybė, aš ja nepasinaudosiu. Negali atsisakyti dirbti su įdomiais žmonėmis“, – kalbėjo menininkė.

Ievos Mekšrūnaitės „Antroji paroda“ Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) vyks iki birželio 11 d.