Claros nepavyks priskirti prie vienos kategorijos ar disciplinos: seklu pavadinti choreografe ar atlikėja. Pati ji save labiau mėgsta vadinti performere, o visą vaikystę ir paauglystę praleido muzikės vaidmenyje. Clarai artima natūrali gyvenimo tėkmė: meditatyvus, cikliškas, tačiau pilnas energijos kūrybinis žvilgsnis, matyt, ir yra palankiausios dedamosios, kurios menininkei padėjo užimti tokias svarbias aikšteles, kaip Venecijos bienalę, Paryžiaus „Les Rencontres Chorégraphiques“, Monrealio „Festival TransAmériques“ ar Vienos „ImPulsTanz“.
Galbūt šis pokalbis padės nubraižyti įvairialypės Claros Furey asmeninius žemėlapius bei nukeliauti į šios kūrėjos šokio orbitas.
– Kūrybinį kelią pradėjote kaip muzikantė. Kaip įvyko perėjimas į šokį? Kas lėmė tokį jūsų pasirinkimą?
– Gyvenime turiu labai daug energijos, reikėjo surasti būdą, kaip savo energiją sukoncentruoti į prasmingą veiklą. Visą gyvenimą buvau apsupta kūrybos, o ir pati esu labiau kūrėja, nei, pavyzdžiui, sportininkė, tad viskas įvyko labai natūraliai. Augau kaip muzikantė, tačiau mano meilė muzikai vedė mane prie troškimo šokti. Muzika ir šokis yra dvi mano didžiosios meilės, visad lydinčios viena kitą. O mano brolis pasirinko muziko kelią, tad mudu dirbame kartu, jis kuria muziką mano šokio darbams.
– Klausiau apie muziką ir šokį, tačiau jūsų vardas neatsiejamas ir nuo tarpdisciplininio meno: įvairūs projektai, kur judesys kiek nunyksta, atsiranda kitos meninės prieigos. Kiek joms paliekat erdvės? Kurios meno sritys dominuoja jūsų pasirinkimuose?
– Pagrinde – muzika, šokis, vizualieji menai. Mėgstu dirbti su vizualiųjų menų atstovais, jų prašau sukurti mano šokio darbams scenografiją, arba, pavyzdžiui, darbe „Kai net“ naudoju mano mylimos menininkės, Kanados čiabuvės skulptūrą. Man patinka vizualiųjų menų kūrėjų žvilgsnis, patinka, kad galiu tai pritaikyti ir savo darbuose – tarsi sukurti tam tikrus mąstymo rėmus. Tačiau vizualieji menai, muzika ir choreografija mano darbuose yra su lygybės ženklu. Man atrodo, kad tai ir yra tikrasis kūrybinis dialogas: kai visas šias sritis apjungi taip, kad darbe jas matytum kaip tolygias partneres.
– Choreografas-šokėjas-žmogus (kūno savininkas): ar šokyje jums jie irgi yra su lygybės ženklu?
– Kūno nematau, kaip kažko atskiro: aš dirbu su visu šokėju, jo asmenybe, įskaitant ir jo kūną, jo identitetą, jo istoriją, jo požiūrį į gyvenimą, politiką ir pan. Todėl man patinka dirbti su įvairiais žmonėmis, jų skirtingais kūnais, emocijomis ir skirtingu fiziniu pasirengimu, patirtims. Paprastai naujam kūriniui nedarau šokėjų atrankos, mane turi patraukti asmenybė. Kai įsigilinu į to žmogaus asmenybę – galiu panirti ir į kūrybą: atrasti, ką įdomaus kartu galime atnešti į sceną. Bendradarbiavimas man yra būtinas.
– Kaip pati save matote šokyje?
– Save matau kaip kūrėją ir atlikėją, bet ne kaip choreografę. Kuriu įvairias meno formas – tai kur kas plačiau, nei choreografija. Manau, kad labiausiai tinkamas žodis – performerė. Jaučiu, kad man svarbu judesius perleisti per save, juos „išieškoti“ savo kūnu. Kaip šokio kūrėja, jaučiu, kad visa tai galiu surasti tik pati pilnai bandydama: „įlipdama į vandenį“ pilna koja.
– Ar yra kažkoks pagrindas, bazė, nuo kurios prasideda jūsų kelionė iki naujo šokio darbo? Kas yra Claros Furey kūrybos impulsas?
– Dažnai tai būna fizikiniai, moksliniai reiškiniai. Mėgstu nuo jų atsispirti kuriant naują darbą. Tačiau po to prasideda tikroji kūryba ir tikrasis bendradarbiavimas: diskusijos, bandymai, vienas kito pajauta. Mėgstu abstrakčią kūrybą, tad mano kelias nėra teatrališkas ir grįstas šokio dramaturgija.
– Minėjote fizikinius reiškinius. Matyt taip jūsų darbuose ir atsiranda kosmoso, erdvės, tam tikros nerealybės temos. Kuo jums jos svarbios?
– Esu mokslinės fantastikos gerbėja. Taip pat, nors nesu astrofizikos specialistė – man ji yra labai įdomi ir artima. Mėgstu skaityti apie ją, pavyzdžiui, apie kokią nors subatominę fiziką. Nesu religinga, tačiau šios temos yra tai, kuo aš tikiu – skirtingi matmenys, apie kuriuos mes žinome tiek mažai… Taigi, iš šių dalių susideda mano slaptas dvasingumas. Tai yra mano įkvėpimo šaltinis ir tam tikra dvasingumo forma.
– Pasikalbėkime apie jūsų darbus, kuriuos išvysime Lietuvoje: pradėsiu nuo šokio spektaklio, kurio pavadinimas – tarsi kokio kino filmo: „Dog Rising“. Kas už šio pavadinimo slypi?
– Iš tiesų, šį pavadinimą įkvėpė astrologija, nors ten kiek kita sistema: liūtai, vėžiai, dvyniai, mergelės... Svarsčiau apie tai, kad mūsų kultūroje žmonės yra skirstomi ne tik zodiako ženklais, o, pavyzdžiui, asmenybėmis, kurios turi katės arba šuns savybių. Kai galvoju apie save, turiu pasakyti, kad esu labiau šuo, nei katė. Taigi: šuo yra tam tikras įvaizdis, simbolis, su kuriuo tapatinuosi, galima sakyti, tai yra tam tikras savęs įtvirtinimas.
„Dog Rising“ kalba apie vitališkumą, savęs stiprinimą, tvirtėjimą: reikia stumti save į priekį tam, kad galėtum generuoti energiją, o iš jos susikurti malonumą, pasitenkinimą. Tai yra be galo sunki užduotis.
– Mačiau šio spektaklio įrašą. Tai – neįtikėtinai daug pastangų reikalaujantis darbas. Atlikėjo kūnas, atrodo, persikelia į kažkokią kitą dimensiją: tai fizinis aktas, kuris būtent dėl savo fiziškumo atitrūksta nuo tikrovės. Žiūrint šį darbą, vis turėdavau sau priminti, kad jį atlieka gyvi žmonės, kad tai ne robotai ir ne 3D vaizdo projekcijos.
– Seniau spektaklis turėjo paskaitos dalį, tačiau laikui bėgant spektaklį sutrumpinome: dabar jis – viena, pulsuojanti šokio aikštelė. Atlikti tai ir išlikti šioje intensyvioje būsenoje yra nepaprastai sunku. Tai yra tam tikras kūno šokas, o kai kūnas išvargsta – šokėjai stengiasi naudoti vienas kito energiją: įkvėpti, laikytis kartu. Kitaip tariant, tai – širdies dūžiai, gyvybė, padedanti generuoti energiją. Tai yra tam tikra meditacija, gyvenimo pulsas. Nors fiziškai itin sunku, laikui bėgant energija ne mažėja, o auga.
– Man susidarė įspūdis, kad šis šokio spektaklis ir tas sekinantis „pulsavimas“ viso pasirodymo metu, vienu ar kitu būdu siekia atliepti šiandieną – mūsų visų kasdienybę, kai rytojus žada dar vieną, tokią pačią sekinančią dieną. Čia atsiranda ir pasikartojimo motyvas: kasdienybė tokia pat, bet kažkas joje bus kitaip. Tik vis iš savęs spausim. Inertiškai pulsuosim. Atlaikysim.
– Toks spektaklio matymas yra tai, ką tau reikėjo jame perskaityti. Tai man kelia džiugesį, nes toks ir yra mano tikslas: kurti kūrinius, kuriuos žiūrovai suprastų ir interpretuotų skirtingai. Nėra vienos reikšmės, vieno teisingo šio spektaklio kodo. Nenoriu siūlyti savo interpretacijos, savo požiūrio į tai. Savo kūrinius visada palieku atvirus.
– Taigi, jūsų darbuose, o ir šiame pokalbyje jau ne kartą nuskambėjęs „cikliškumas“ yra labai aiškus jūsų kūrybinis motyvas.
– Cikliškumą matau kaip tam tikrą meditaciją. Cikliškumas yra pasikartojimas, tačiau jis visad kažkiek kinta. Šį motyvą naudoju savo darbuose. Tai yra mano būdas, bandymas suprasti save ir pasaulį, kuriame esu: nevienoda kartotė.
– Tęsiant cikliškumo temą: performansu „Kai net“ įsitraukiate į egzistencinį atminties, laiko ir mirties apmąstymą: tai yra vienos iš pagrindinių Leonardo Coheno kūrybos temų. Jam šis kūrinys ir skirtas (beje, jis turi lietuviškų šaknų).
– „Kai net“ – performansas, įkvėptas Leonardo Coheno eilėraščio, kuris taip ir pavadintas: „Kai net“ – nebaigti, trumpi sakiniai, būtent dėl to man jis labai patinka – tai labai atviras kūrinys interpretacijai. Šį performansą sukūriau parodai, skirtai Leonardui Cohenui, ji įvyko Monrealio šiuolaikinio meno muziejuje. Parodoje buvau vienintelė kūrėja, kuri rengė gyvą pasirodymą.
Šį performansą rodau netradicinėse vietose, taip pat galerijose, muziejuose, iki šiol jį atlieku pati. Monrealio šiuolaikinio meno muziejuje pasirodymą surengiau šalia Marc‘o Quinn‘o skulptūros „Coaxial Plank Density“. Ši skulptūra nulieta iš metalo, ji atvaizduoja lavono irimą. Skirtinguose miestuose pasirenku skirtingus asociatyvius objektus, dažniausiai skulptūras, kalbančias apie gyvenimą ir mirtį. Dabar savo performansą rengiu kartu su Caroline Monnet (ji yra Quebeco menininkė, čiabuvė indėnė, kuri savo kūryboje daug dėmesio skiria policijos smurto prieš čiabuvius temai), jos darbas yra sukurtas kaip tam tikras lavonų maišas. Nors dirbu su skirtingomis skulptūromis, jos visad vienaip ar kitaip susijusios su mirtimi.
Šis performansas neįpareigoja: galima ateiti ir išeiti, kada tik norisi. Tai yra tam tikra erdvė meditacijai. Vieta, kur galima ramiai pasėdėti ir pamąstyti.
– Iš kur tas noras kalbėti apie mirtį?
– Šiame savo performanse norėjau permąstyti pačią judesio pradžią, jo kvėpavimą. Judesys neįmanomas be kvėpavimo, kvėpavimas neįmanomas mirtyje. Gyvenimo ir mirties paralelės yra tokios artimos. Pavyzdžiui, aš esu motina, suteikiau gyvybę savo vaikui, tačiau kartu juk tai yra ir mirtis. Viskas labai trapu, o kiekvienas į gyvenimą atkeliavęs žmogus numirs.
Man buvo įdomu svarstyti apie gyvus ir negyvus objektus. Objektai, kurie nejuda: ar tai yra mirtis? Leonardas Cohenas mirė tuo metu, kai šį performansą kūriau. Taigi, tai buvo tam tikras pagerbimas, mano duoklė jo gyvenimui: juk šis performansas turėjo būti parodytas jam dar esant gyvam. Norėjau kurti ir kalbėti ne apie tamsą, o apie ramybę, kai mes susiduriame su mirtimi. Norėjau žiūrovus truputėlį pripratinti prie mirties suvokimo: padėti prisitaikyti, susipažinti, galbūt kiek „įpatoginti“. Sakyčiau, šis pasirodymas yra savotiška mirties meditacija, malda.
Daugiau informacijos – www.newbalticdance.lt. Bilietus platina bilietai.lt. Įėjimas į renginį MO muziejuje – su muziejaus bilietu. Festivalį rengia Lietuvos šokio informacijos centras ir „Vilniaus festivaliai“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė. Dalis festivalio renginių pristatomi kartu su tarptautiniais šokio tinklais „Aerowaves“ ir „Big Pulse Dance Alliance“, projektu „Perform Europe“.