Menininkų pora Svajonė ir Paulius Stanikai turi savo amplua ‒ tam tikrą kūrybinį repertuarą, kuriuo meistriškai naudojasi, balansuoja tarp klasikos reinkarnacijų ir šiuolaikybės invazijos, tragizmo ir grotesko, idealizmo ir dekadanso. Menininkų kūrybai įtakos turi du miestai ‒ Vilnius ir Paryžius, barokas ir gotika, Rytai ir Vakarai.
Ryškus reklaminis stilius, sąmoningai prigesintas romantizmo prieblandos (tiesiogine žodžio prasme ir kaip aliuzijos į istorinį dailės stilių) ir netgi šiokio tokio dekadanso, makabriškumo.
Tačiau šį kartą Svajonė ir Paulius Stanikai nusprendė kiek pakeisti drastišką ar perversišką amplua į lyrinę elegiją ‒ nuotaiką, kurią persmelkia persipynusios liūdesio, graudulio aukso gijos ir kartu gaivus intymaus švelnumo dvelksmas.
„S. ir P. Stanikai „apvalė“ savo projektą nuo (ne)politinių aktualijų. Susitelkė į laiko fenomeną kaip žodžio, garso, muzikos aidą, prisiminimą, gęstančią ir todėl emociškai ryškią, netgi geliančią impresijos atplaišą. Apeliuodami būtent į elegišką impresiją menininkai ją pavadina „Pavasariu“, – sako menotyrininkas Kęstutis Šapoka.
S. ir P. Stanikai – vieni aktyviausių ir kūrybingiausių Lietuvos menininkų, kurių kūrybinis kelias tęsiasi jau beveik tris dešimtmečius. Lietuvoje ir Prancūzijoje gyvenantys menininkai nuolat atstovauja Lietuvai daugelyje prestižinių pasaulio parodų ir projektų, tarp kurių – tarptautinės Venecijos, Liverpulio, Maskvos ir Pekino bienalės, Pompidou centras ir pasaulinio garso galerija „Vu“ Paryžiuje, galerija „White Box“ Niujorke.
Menininkai pristato parodą, kurioje inkorporuotos ankstesnių projektų detalės, tačiau kiekvienas dueto projektas ‒ autorinis. Tam tikri ankstesnių kūrinių inkliuzai naudojami labiau kaip tęstinio naratyvo dalis, tačiau ne kaip tiesmukos nuorodos į konkrečias ankstesnes parodas.
„Šioje Stanikų instaliacijoje išvysime jų pamėgtų technikų ‒ piešinio, fotografijos, video, objektų ‒ derinius, tačiau skirtumas šį kartą turinyje, jo abstrahavime emocionalumo arba „jausminio formalizmo“ link“, – priduria menotyrininkas.
Čia nėra konkrečių istorinių veikėjų, kas buvo būdinga ne vienai pastarųjų metų Stanikų instaliacijai, kaip ir nėra tiesmukų biografinių, buitinių detalių ‒ prasmiškai viskas tarsi tirpsta, tolsta, miršta, tačiau kartu stiprėja gaivi atsinaujinimo, atgimimo nuojauta.