Kūrybą vertino ir publika, ir profesionalai
Tapytojas Vilmantas Marcinkevičius pirmą kartą su J. Jurciku susidūrė, kai jis dalyvavo „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse – iki šiol jis yra vienintelis, kuriam pavyko laimėti tiek publikos simpatijų, tiek profesionalų komisijos prizą.
„Lietuvos meno kontekste jis išsiskyrė unikalia tapybine kalba ir unikaliu mąstymu – tuo metu jis buvo naujas kūrėjas, atsiradęs Lietuvos meno padangėje. O tai, kad dėl jo sutapo ir publikos, ir komisijos nuomonės, buvo netikėtas fenomenas – paprastai jie vis tiek vertina kiek kitaip“, – pasakojo jis.
Vėliau V. Marcinkevičius matė J. Jurciko darbus kitose parodose, yra ir pats kartu su Linu Liandzbergiu jį kvietę dalyvauti parodų cikle „Menamos istorijos“ Užutrakyje. „Jis visada buvo tylus, nuoširdus, bet atviras, draugiškas, sugebėdavo ir padėkoti, ir pasidžiaugti. Gal ne taip garsiai, bet jis vertino, kad yra matomas, pastebimas, jei taip vykdavo“, – prisiminė dailininkas.
Vienai drobei nepagailėdavo metų
Pastaruosius porą metų J. Jurcikas dirbo įmonėje „JCDecaux Lietuva“. Jos vadovė, meno kolekcininkė Žaneta Fomova sakė, kad visas kolektyvas vis dar jaučiasi šoke dėl šios tragedijos. „Puikus kūrėjas, puikus žmogus. Mums skaudu ir kaip kolegoms dėl tokios netekties, ir visam meno pasauliui tai didžiulis sukrėtimas“, – kalbėjo ji.
Pasa Ž. Fomovos, J. Jurciko kūryba išsiskyrė savo ryškumu, ekspresyvumu – didžiulėse drobėse jis savo ekspresyvia tapyba užkoduodavo stiprius siužetus. „Jis rezonavo tam tikrus įvykius. Pavyzdžiui, MO muziejuje kabantis darbas, kur mėlynas dangus, juoda tvora ir paukščiukai yra susijęs su Ukrainos įvykiais, Maidanu. Visur pas jį pats principas – gilūs filosofiniai siužetai ir nepriekaištinga tapyba. Jis dirbo prie vienos drobės vidutiniškai nuo pusės metų iki metų“, – atskleidė ji.
Visgi, vien iš kūrybos gyventi J. Jurcikas negalėjo sau leisti. „Tam tikrą trumpą laiką jis užsiėmė tik kūryba, bet menininkui pas mus šalyje pragyventi neįmanoma. Jei tu kuri didžiules drobes, joms yra muziejai, dar keletas kolekcininkų, kurie gali įsigyti, bet tai nėra masinė produkcija, kur būtų nedidelės drobės ar kokie štampuoti paveikslai. O jis buvo iš tų išskirtinių, kaip aš vadinu, kolekcinių, muziejinių tapytojų, šiuolaikinio, modernaus meno kūrėjas. Jo darbai automatiškai turėjo būti statomi atitinkamose erdvėse ir ekspozicijos“, – pasakojo Ž. Fomova.
Tad prieš porą metų, norėdamas turėti pastovias pajamas, J. Jurcikas įsidarbino „JCDecaux“. „Jis pas mus labai pritapo, gerai sutarė su kolektyvu. Taip, buvo santūrus, uždaresnis, iš jo buvo sunku žodį ištraukti, bet visada labai inteligentiškas, racionaliai mąstantis ir viską logiškai dėliojantis. Nuo kitų menininkų savo kontekstu jis skyrėsi tuo, kad neturėjo visiškai jokių žalingų įpročių, niekada neteko matyti, kad jis būtų kažkaip iš savęs išėjęs, nors pažinojau jį gal nuo kokių 2013 metų“, – sakė Ž. Fomova.
Traukos taškas MO muziejuje
MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė sakė keletą kartų asmeniškai bendravusi su J. Jurciku. „Jis paliko labai malonaus ir gilaus žmogaus įspūdį. Žinia apie jo netektį – labai netikėta. MO kolekcijoje yra 8 Jono Jurciko kūriniai. Jie buvo eksponuojami ir pirmoje, ir antroje MO parodose, kur susilaukė daug muziejaus lankytojų dėmesio. Pirmoje parodoje kūrinys „Déjà vu“ buvo labiausiai lankytojų fotografuojamas“, – pasakojo ji.
Pasak MO muziejaus fondų saugotojos Ievos Stasevičiūtės, Jonas Jurcikas buvo muziejaus draugas, kuris visada geranoriškai padėdavo. „Jis ne tik prisidėjo prie pirmosios MO muziejaus parodos instaliavimo, bet ir visada padėdavo, kai reikėdavo pagalbos su didelėmis drobėmis. Kai muziejus dar nebuvo pastatytas, savo studijoje buvo priglaudęs milžinišką MO kolekcijai priklausančią Rimvido Jankausko-Kampo drobę. Ne vienas išskirtinis jo kūrinys buvo MO parodose. Labai gaila, kad netekome tokio unikalaus menininko“, – apgailestavo ji.
R. Jurėnaitė: Jono Jurciko drobės maitinasi nepasitikėjimu dabartimi, praeitimi ir ateitimi
Jonas Jurcikas gimė 1986 m. Pasvalyje. 2011 m. baigė tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. J. Jurcikas buvo VDA dėstytojo Gasiūno mokinys ir menininkų grupės „Kuklus Klanas“ narys.
MO muziejaus kolekcijos aprašuose menotyrininkė Raminta Jurėnaitė rašo apie jo kūrybą:
„Didžiulės jauno tapytojo Jono Jurciko drobės maitinasi nepasitikėjimu dabartimi, praeitimi ir ateitimi. Kasdienybė – kupina nesusipratimų, asmeninė ir kolektyvinė atmintis – apgaudinėja, rytdiena – baugina. Negana to, iš tapybos, kino, komiksų ir reklamos „pasiskolinami“ antrinės realybės vaizdai pasirodo besą ne mažiau realūs nei pati tikrovė ir net kėsinasi šią pakeisti. Santykis tarp šaltinio ir atvaizdo, originalo ir kopijos šiose drobėse – diferencijuotas ir kompleksiškas.
Svarbus inspiracijų šaltinis J. Jurcikui yra kūryba tų šiuolaikinių tapytojų, kurie tyrinėja panašius klausimus. Jo dėmesį postkomunistiniame areale patraukė ironiškai ideologizuoto socializmo vaizduojamojo meno ir plakatų ikonografiją bei stilistiką pasisavinę Neo Rauchas, Vladimiras Dubosarskis su Aleksandru Vinogradovu ir Vitalijus Komaras su Aleksandru Melamidu.
Ne mažiau postūmių lietuvių tapytojas gauna iš Jeffo Koonso ir Takashi Murakami, tobulai įvaldžiusių konsumpcijos reklamos estetiką ir strategijas. Turinio korespondencijos ir formalios analogijos su šiais menininkais jauno menininko kūryboje suvaidina katalizatoriaus vaidmenį.
Kaip ir jį žavintys garsūs protagonistai, J. Jurcikas puikiai įvaldo žiūrovo suviliojimo strategijas. Kontaktui užmegzti jis pasitelkia jam gerai pažįstamą sovietmečio ikonografiją ir šių dienų masinės kultūros stereotipus. Iš pirmo žvilgsnio Jurciko kūriniai žada su humoru papasakoti intriguojančias pramoginio žanro istorijas. Patraukia ir paveikslų rafinuota, glotni estetika. Tik vėliau atsiskleidžia temų nevienareikšmiškumas, o linksmumas netikėtai pereina į melancholiją.
Menininkas linkęs pasirinktas temas išplėtoti. Jo paveikslų serijos atsiranda viena kitos pagrindu ir išsišakoja skirtingais keliais. Menininkas savo originalią ikonografiją kuria tiek iš asmeninės patirties, tiek iš daugelio kitų šaltinių. Jo vaikystės prisiminimai ir kasdienio gyvenimo realijos čia susipina su iš pažiūros mažai susijusiomis refleksijomis apie istoriją, politines aktualijas ir tapytojo pašaukimą. Svarbus vaidmuo tenka skoliniams iš tapybos istorijos, kino industrijos ir reklamos.
J. Jurcikas sako, kad jo tikslas yra iš visų patirtų įspūdžių sukurti dirbtinį, susintetintą pasaulio modelį. Matyt, todėl jo realizmas apgaulingas. Sunku dešifruoti paveikslų siužetus. Pavienės figūros bei jų grupės ir daiktų aranžuotės įkurdinamos negyvenamuose peizažuose ir dangaus tuštumoje. Svarbų vaidmenį vaidina įspūdinga specifinė šviesa: fluorescencinės iliuminacijos, Šiaurės pašvaistė, atominio sprogimo nutviekstas dangus ar tiesiog stiprus neoninių lempų apšvietimas.
J. Jurcikas užaugo jau postsovietiniu laikotarpiu, tačiau yra įsitikinęs, kad šio palikimas dar daro įtaką jo kartos gyvenimui. Sovietmečio degradacijos istoriją jis tarsi ironiškai atkuria pasitelkdamas to meto populiariosios kultūros ikonografiją ir negailestingai suteikdamas jai absurdo elementus.
Ankstyvame monumentalaus formato triptike „Marso užkariavimas“ menininkas savo pasakojimų veiksmą nukelia į kosmosą. Vėliau jis dažnai eksploatuos šį triuką. Paveikslai „Susitikimo pradžia“, „Epicentras“ ir „Laiminga pabaiga“ – tai trys kolūkiečių susidūrimo su astronautais tolimoje planetoje etapai. Švytinčia geltona spalva nusidažiusiame kraterių peizaže astronautų su skafandrais ir baltmarškinių kolūkiečių figūros paklūsta vis kitokioms šokio su dalgiais choreografijos figūroms.
Scenovaizdžio fantastiškumo įspūdis dar labiau sustiprinamas keistais personažų veiksmais. Stebimi žaidimai linksmina ir baugina vienu metu. Po poros metų didžiulėje drobėje „Kokia aš laiminga matydama savo ateitį“ J. Jurcikas transformuodamas sovietmečio ikonografiją vėl pasitelkia ironiją ir siurrealistinius elementus. Pirmame plane į žiūrovą žvelgia mergaitė, dėvinti plačiakraštę meksikietišką skrybėlę. Jos veide kvailoka šypsena, plačiai atverianti burną su iškritusių priekinių dantų plyšiais. Už šios figūros sunkios tamsaus aksomo užuolaidos fone menininkas vėl į šokio vorelę rikiuoja vyrus ir moteris. Entuziastingai tiesiantys į viršų rankas šokėjai iškelia didžiulę vėliavą, kuri pavirsta į prapjautą rūkytą kumpį. Visoje scenoje sunku atsekti kokius nors prasminius ryšius. Absurdiškas monumentalaus pano siužetas trikdo ir net baugina.
Ateities tema – ir tapytojo pašaukimui skirtuose paveiksluose „Requiem svajonei“ ir „Atgal į ateitį“. Vienoje drobėje išvystame nugara į mus ant kopėčių stovintį darbininką, kuris baltai dažo sieną, o kitoje – pasilypėjusį ant kibiro kaip cokolio dažytoją užgriūva gigantiškas spalvingas žaislas, atkeliavęs iš Jeffo Koonso repertuaro. Abiejose scenose – paprastoje žanrinėje ir fiktyvioje – užkoduojama ta pati žinia. Tai užuomina į paties menininko, kuriam tenka pragyvenimui ir tapymo priemonėms uždarbiauti remontuojant namų ir įstaigų interjerus, situaciją.
J. Jurciko paveikslų veikėjai – ne individai, jie atstovauja tam tikriems stereotipams: heroizuotiems profesijų atstovams – astronautams su pilotais, taip pat ir kolūkiečiams su darbininkais. Kai kada vienam personažui tenka ne vienas, o daugiau vaidmenų. Dažytojas persikūnija į tapytoją ir atvirkščiai – dabitos vyriškiai, dėvintys baltais kostiumais ir tamsiais akiniais, gali būti turčiai kolekcionieriai, kaip ir sąvadautojai ar gangsteriai. Gorilos čia panašiai kaip Jeffo Koonso paveiksluose gali simbolizuoti erosą, tačiau gali būti ir nuoroda į neandertaliečio rudimentus šių dienų žmoguje.
Visi vaizduojami žmonės – suaugusieji bei vaikai – ir gyvūnai J. Jurciko paveiksluose primena žaislus, o juos supantys dideli ir maži daiktai – lėktuvas, dalgis, vėzdas – teatrinius rekvizitus. Ir vienų, ir kitų kūnai besvoriai. Tai pripučiami žaislai arba iš kartono iškirpti trafaretai. Panašiai kaip Martinas Honertas savo polichrominėse instaliacijose, veikėjų giminingumą žaidimo figūroms J. Jurcikas tapyboje pabrėžia pastatydamas jas ant trafaretinių cokolių.
Savo „svajonių fabriko“ ir žaislų parduotuvės karamelinių spalvų pasaulius J. Jurcikas kuria pasirinkdamas visagalio kontrolieriaus vaidmenį. Jis tarsi kartu ir scenaristas, ir režisierius, ir scenografas, ir kostiumų dailininkas. Išorinis šių tobulai sukonstruotų vaizdų blizgesys slepia nerimą keliančias detales. Paveikslų pavadinimai taip pat nepadeda įminti motyvų paslapties ir tik dar labiau klaidina žiūrovą, kuris spėliodamas turi pasitelkti ir savo vaizduotę.